Muzika

Rasa Murauskaitė

„Šiuolaikinės sakralinės muzikos ciklų“ koncerto įspūdžiai

 

Profesionalios sakralinės muzikos laukas daugeliui vis dar nepažįstamas. Bažnyčiose dažniausiai girdime tradicines, nuo seno visiems žinomas mėgėjiško pobūdžio giesmes arba tarp tikinčio jaunimo populiarias giesmes, dažniausiai atliekamas pritariant gitara. Šios dvi šv. Mišių metu skambančios „kryptys“ neabejotinai yra reikalingos dėl savo artumo bendruomenei. Tačiau gaila, o ir paradoksalu, kad dažnai yra pamirštama, jog būtent po bažnyčių skliautais ilgą laiką vystėsi ir brendo ilga ir turtinga profesionaliosios muzikos tradicija, kurią ataidint maldos namuose tenka išgirsti per retai.

Turtinti profesionalų, liturgijai tinkamą repertuarą, Lietuvoje jau kelerius metus siekia projektas „Šiuolaikinės sakralinės muzikos ciklai“. Jame dalyvaujantys kompozitoriai yra parengę originalios muzikos skirtingiems liturginiams laikotarpiams, o pastarajame, Panevėžio Kristaus karaliaus katedroje, lapkričio 8 d. vykusiame koncerte, buvo pristatyti penki kūriniai, parašyti Vėlinių oktavai. Šiam liturginiam laikotarpiui muzikos sukurti rekomendavo kunigas dr. Vilius Sikorskas, teigdamas, jog Vėlinių oktavai skirtos profesionaliosios muzikos išties stokojama. Šį kartą naujus kūrinius sukūrė kompozitoriai Ričardas Kabelis, Raimundas Martinkėnas, Gintaras Samsonas, Monika Sokaitė ir Arūnas Navakas, o jų atlikimas patikėtas kameriniam chorui „Aidija“ (meno vadovas ir dirigentas Romualdas Gražinis) bei vargonininkei Jurgitai Kazakevičiūtei.

Živilė Ramoškaitė

LNSO ir trio „FortVio“ Nacionalinėje filharmonijoje

Lapkričio 7 d. Nacionalinėje filharmonijoje įvyko koncertas, kurį nutylėti būtų nuodėmė. Po šio koncerto atlikėjai išgirdo labai daug nuoširdžių ir šiltų pagyrimo žodžių, bet raštu užfiksuoti įspūdžiai šiaip ar taip išlieka ilgiau. Dviejų dalių koncerto programa – Alfredo Casellos Trigubas koncertas ir Johanneso Brahmso Pirmoji simfonija – sudomino ir klasikos, ir modernios muzikos mėgėjus. Salė buvo pilnutėlė. Dalis žmonių, ypač jaunimo, spėju, atėjo pasiklausyti ir palaikyti debiutuojančio su Nacionaliniu simfoniniu orkestru trio „FortVio“, kuriame groja pianistė Indrė Baikštytė, smuikininkė Ingrida Rupaitė ir violončelininkas Povilas Jacunskas. Susikūręs 2006 m., ansamblis aktyviai dalyvavo įvairiuose konkursuose, tobulinimosi kursuose, rengė koncertus. Kolektyvo biografijoje gausu konkursinių laurų ir reikšmingų apdovanojimų, naujausias – 2015 m. suteikta Vyriausybės kultūros ir meno premija. Nėra abejonių, šio koncerto iniciatyva priklauso naujajam orkestro meno vadovui maestro Modestui Pitrėnui. Apie tai bylojo ir koncerto pranešėjos Janinos Pranaitytės pabrėžti žodžiai: „Pitrėnas pristato...“.

Koncertas palyginti jaunam kameriniam kolektyvui buvo labai svarbus: reikėjo ne tik pateisinti dirigento pasitikėjimą ir įrodyti teisę būti šioje scenoje, bet ir, kas be ko, pasistengti sužavėti filharmonijos publiką. Juk konkurencijos esama ne tik už mūsų valstybės sienų, apie ką nuolatos šnekama, ji kasmet didėja ir Lietuvoje, bent jau akademinės muzikos srityje. Noriu pasidžiaugti, kad debiutas pavyko, visi lūkesčiai pateisinti, publika sužavėta!

Eglė Gudžinskaitė

Aktualios muzikos festivalio „Gaida“ atgarsiai

Intensyvus, šiemet jau po du koncertus beveik kasdien siūlęs festivalis „Gaida“ (spalio 23–30 d.) nori nenori Lietuvos šiuolaikinės muzikos įvykių sūkuryje prilygsta didesniam ar mažesniam sprogimui. Premjerų sankaupa, platus šiuolaikinės muzikos atlikėjų spektras, sezoninis naujų idėjų ir atradimų troškulys, galiausiai ir vieši susitikimai prieš koncertus bei neformalūs pokoncertiniai pokalbiai – visas tas šurmulys, užpildantis festivalio erdvę ir laiką, kibirkščiuoja ir sproginėja kaip pabudęs ugnikalnis.

Jei, atsižvelgiant į ryškiausius įspūdžius ir gausias inspiracijas sukėlusias programas, reiktų apibrėžti šių metų „Gaidos“ kryptis, viena jų greičiausiai būtų nukreipta į Italiją, kita – į minimalizmą. Italijos išskyrimas šįkart atrodo labai logiškas, turint galvoje, kad vienas iš dviejų šių metų „Gaidos“ kviestinių kompozitorių – vos 40-metį peržengęs, bet jau atvirai naujuoju italų šiuolaikinės muzikos talentu vadinamas Francesco Filidei. Šia proga skirtinguose koncertuose, pradedant pirmuoju ir baigiant paskutiniuoju, buvo atliktos 5 jo kompozicijos, sukėlusios išties nemažą publikos susidomėjimą. Negana to, vieną įspūdingiausių koncerto programų festivalyje surengė įdomus milaniečių ansamblis „Repertorio Zero“, pristatęs išimtinai italų kūrėjų opusus, tarp jų ir žymųjį Fausto Romitelli ciklą „Professor Bad Trip“, įkvėptą psichodelinio roko ir haliucinogeninių narkotikų paveiktos poezijos. Taip pat reiktų nepamiršti ir itin muzikalaus solisto violončelininko Francesco Dillono, atlikusio jau minėto savo bendraamžio Filidei Koncertą violončelei ir orkestrui, bei italų elektroninės muzikos menininkų Michele Taddini ir Antonello Raggi, prisidėjusių prie dar vieno įspūdingo Italijoje gyvenančios Justės Janulytės premjerinio opuso „Švytėjimas / Radiance“ elektroninės partijos sukūrimo ir atlikimo.

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė

Pamąstymai po kompozitoriaus Vytauto Laurušo jubiliejinio koncerto

Keistą visuomenės išbandymą tarsi lakmuso popierėliu atliko Lietuvos nacionalinės ir Vyriausybinės premijų laureatas, LDK Gedimino ordino Karininko kryžiaus kavalierius, kompozitorius Vytautas Laurušas. Ėmė ir surengė savo 85-mečio sukakčiai skirtą vakarą ne gegužę, kaip derėjo, bet lapkričio 6 dieną. Gal iškiliausi jo muzikos atlikėjai – tarptautinių konkursų laureatas violončelininkas Vytautas Sondeckis ir buvęs jo pedagogas, dabar ir dirigentas, Lietuvos nacionalinės ir įvairių tarptautinių premijų laureatas David Geringas ar Šv. Kristoforo orkestras pavasariop buvo labai užimti? O gal kompozitorius vėlokai pamatė jį įkvėpusį išgąstingą vabalą (apie jį vėliau) – nespėjo situacijos reflektuoti?
 
Pilna Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Didžioji salė, rožių aromatas, prieš pasaulines premjeras neramūs atlikėjai. V. Laurušas taip pat jaudinosi. Koncertą vedė muzikologė Laimutė Ligeikaitė. Skambėjo pagarbūs Lietuvos muzikos ir teatro akademijos rektoriaus profesoriaus Zbignevo Ibelhaupto sveikinimo žodžiai. Jie liudijo, kad ir šiandien svarbūs tie kadaise išsvajoti, dar nepasiekti Lietuvos muzikinės kultūros puoselėtojų horizontai. Buvo perskaityti gražūs premjero Algirdo Butkevičiaus palinkėjimai. Kaip jau tapo įprasta, menininko „nepastebėjo“ Kultūros ministerija, Respublikos Seimo „kultūros specialistai“ ir kitos pretenzingai menininkų vardu veikiančios institucijos, taip pat istorijos nevertinantis jaunimas. Tai ir fiksuosime kaip pirmąjį besiritančios kultūros simptomą. Tik klausimas: ar jį inspiravo kūrėjo amžius, ar prasta veikiančiųjų asmenų orientacija kultūros gyvenime?

Helmutas Šabasevičius

Nauji vardai Lietuvos baleto afišose

Laukdama savo 90-ojo jubiliejaus ir šia proga suplanuotų renginių, Lietuvos baleto trupė pastebimai atsinaujino – šį sezoną baleto spektaklių afišose matysime dešimt naujų vardų.

Pirmiausia tai M.K. Čiurlionio mokyklos auklėtiniai, jau anksčiau matyti LNOBT arba Šokio teatro scenose. Keturi iš jų turi ne tik svarbiausios Lietuvoje meno mokyklos, bet ir Ženevos šokio centro, kur tobulinosi paskutiniais metais, diplomus. Eimantė Šeškutė (g. 1995 06 26 Vilniuje) – muzikali, plastiška, išraiškingų linijų šokėja – yra parengusi Pelenės vaidmenį, taip pat ir keletą klasikinių duetų, šiuolaikinio šokio kompozicijų, visus juos atlieka su bendramoksliu Jonu Lauciumi (g. 1996 01 19 Vilniuje); Karolis Šemetas (g. 1992 12 20 Šiauliuose) ir jo bendramokslis Jeronimas Krivickas (g. 1993 10 16 Vilniuje) jau matyti keliuose šio sezono spektakliuose.

Nedidelių vaidmenų parengė ir jauniausi trupės šokėjai, šių metų Baleto skyriaus absolventai – Vasara Visockaitė (g. 1995 04 13 Vilniuje) ir Aistis Kavaliauskas (g. 1995 12 24 Druskininkuose), pažįstami iš Baleto skyriaus spektaklių.

Paulina Nalivaikaitė

Įspūdžiai iš Klaipėdos kamerinio orkestro koncertų

„Mūsų kolektyvo požiūris į darbą, muziką, klausytoją, kultūros procesus yra labai dinamiškas“, – viename interviu teigė violončelininkas ir Klaipėdos kamerinio orkestro (KKO) meno vadovas Mindaugas Bačkus. Klaipėdos koncertų salėje reziduojantis kolektyvas sostinėje nėra dažnas svečias, tačiau neseniai turėjome galimybę net du kartus Vilniuje išgirsti šį kolektyvą, atliekantį kardinaliai skirtingų stilistikų programas. Spalio 26 d. Šiuolaikinio meno centre jis atliko šiuolaikinės muzikos programą „Gaidos“ festivalyje, o lapkričio 4 d. Nacionalinėje filharmonijoje griežė baroko ir ankstyvojo klasicizmo kompozicijas. Tokios repertuaro priešybės suteikė šansą pademonstruoti nepaprastą dinamiką chameleoniškai keičiant stilistinį rūbą.

Koncertas Filharmonijoje – tai priešpriešų plotmė: tėvas vs sūnus (Johannas Sebastianas Bachas prieš Carlą Philippą Emanuelį Bachą), barokas vs klasicizmas, solistai vs orkestras. Pastaroji priešybė tą vakarą raiškiausiai formavo KKO įvaizdį, ir apie šią antitezę kalbėti  vertėtų plačiąja prasme: tiek apie orkestro ir solistų sąveiką, tiek apie santykį tarp kūrinių su solistais ir kompozicijų, skirtų vien orkestrui. Koncertą pradėjusiam J.S. Bacho Contrapunctus I iš „Fugos meno“ pasirinktas santūrus ir švelniai dainingas skambesys, sklandžiai jungiant temos garsus į tekančią vienovę. C.Ph.E. Bacho Simfonija styginiams Nr. 5 h-moll, priešingai, atskleidė veržlią kolektyvo energiją ir gebėjimą tiksliai išartikuliuoti „rokokiškai“ vingrius smulkios ritmikos bei įmantrios melizmatikos kupinus pasažus, tad ši išpuošta, tačiau harmoniškai ir faktūriškai skaidri muzika nuskambėjo lengvai. Tiesa, retkarčiais sinchroniškumo visgi pritrūkdavo. J.S. Bacho „Brandenburgo koncertas“ Nr. 3 G-dur buvo jaunatviško polėkio apraiška, neapleidžiant baroko stilistikos pajautos. Klausantis J.S. Bacho Koncerto dviem smuikams, styginiams ir basso continuo d-moll, taip pat C.Ph.E. Bacho Koncerto violončelei a-moll, priešingai, lengvumo pojūčio nebeliko – jį abiem atvejais eliminavo prie orkestro prisijungęs solistų matmuo. Didžiausias Koncerto dviem smuikams kliuvinys, manyčiau, buvo solistų nesurastas bendras skambesio vardiklis – Lino Valicko ir Aido Strimaičio smuikai griežė pernelyg skirtingai garso artikuliavimo ir gilumo, spalvos ir net intonavimo aspektais. O klausantis Mindaugo Bačkaus, atliekančio Koncerto violončelei solo partiją, kliuvo vietomis grubokas garsas ir dėl pasirinkto itin gyvo tempo neretai kiek suvelti pasažai, apsunkinę kūrinio įspūdį. Tad solistų ir orkestro akistatoje šiuo atveju „laimėjo“ pastarasis.

Paulina Nalivaikaitė

Lietuvos ansamblių tinklo koncertas festivalyje „Gaida“

Šių metų „Gaidos“ festivalio motto – „Kitos teritorijos. Kiti pasauliai. Global LT“ – toks abstraktus ir universalus, kad, ko gero, tiktų bet kokiam Lietuvoje rengiamam festivaliui, kurio repertuarą sudaro ir lietuviški, ir užsienio kompozitorių darbai. Pernelyg nesigilinant, kiek tema iš tiesų atskleidžia šiųmetę festivalio kryptį, galima paminėti, kad globalios Lietuvos gija ryškiai išniro bene vienintelį spalio 27-osios vakarą Šiuolaikinio meno centre (ŠMC), kur vyko Lietuvos ansamblių tinklo (LAT) koncertas. Jame išgirdome penkių svetur gyvenančių ir kuriančių lietuvių kompozicijas.

LAT suburtas siekiant skleisti šiuolaikinę muziką, o kartu suteikti galimybę atlikėjams specializuotis būtent šioje sferoje. Ne vieną kolektyvą ir atskirus muzikantus jungiantis tinklas – lyg lankstus ir dinamiškas organizmas, prisitaikantis pagal koncerto programos instrumentarijų, taigi parankus ir atlikėjų tobulėjimui, jie įgauna patirties ne komfortiškai grodami savame ansamblyje, o muzikuodami su menkiau pažįstamais muzikantais. Šią atlikėjų platformą inicijavo kompozitorius Vykintas Baltakas, jis yra tinklo meno vadovas ir dirigentas. Puiku, kad šis kūrėjas, matydamas poreikį, suburia Lietuvos atlikėjus bendrai veiklai, nors pats nuo 1993 m. gyvena užsienyje. Džiugina ir tai, kad LAT jungia tokius brandžius kolektyvus kaip trio „Kaskados“, styginių kvartetas „Chordos“, Šv. Kristupo pučiamųjų kvintetas. Minėtame koncerte turėjome galimybę išgirsti pastaruosius du ansamblius ir kitus atlikėjus, kurie parengė programą iš septynių lietuvių kompozitorių kūrinių. Bene labiausiai tą vakarą nudžiugino kokybiškos interpretacijos. Akivaizdu, kad koncertavusiems atlikėjams šiuolaikinė muzika jau yra tapusi savastimi. Skambėjo ne vienas kūrinys, kurio partitūrose užfiksuoti precizikos reikalaujantys puantilistiniai motyvų „dūriai“, poreikis įsiklausyti į kitą ir išgauti subtilų garsą. Muzikantai visa tai įgyvendino, paliudydami, kad ne veltui dauguma jų yra pripažinti kamerinės muzikos interpretatoriai.

Kamilė Rupeikaitė

Tarptautinė muzikologų konferencija Slovėnijoje

Šių metų rugsėjo 28–30 d. Slovėnijos sostinės Liublianos universitete vyko tarptautinė muzikologų konferencija „Tarp universalaus ir lokalaus: nuo modernizmo prie postmodernizmo“ („Between Universal and Local: From Modernism to Postmodernism“). Renginys, dedikuotas žymių Slovėnijos kompozitorių Vinko Globokaro ir Lojze Lebičiaus gimimo 80-osioms metinėms, buvo tuo metu Liublianoje vykusių Pasaulio muzikos dienų, surengtų rugsėjo 26 – spalio 2 d., dalis. Plačiai suformuluota konferencijos tema leido dalyviams pristatyti įvairius jos aspektus – tarp konferencijos potemių buvo modernizmo ir postmodernizmo muzikos technikos, estetikos, semantikos, tematikos, suvokimo ir kiti klausimai, konferencijoje skatinta dalyvauti tarpdisciplinių tyrimų autorius. Konferencijos formatas buvo kamerinis, be paralelinių sesijų, leidžiantis visiems dalyviams aprėpti visų temų panoramą ir dalyvauti bendrose diskusijose. Toks formatas labai patrauklus, nes didelėse konferencijose, kuriose darbas vyksta skirtinguose teminiuose pogrupiuose, būna neįmanoma susidaryti visumos vaizdo, problematikos aprėpties. Konferencijoje dalyvavo muzikologų iš Airijos, Makedonijos, Turkijos, Italijos, Didžiosios Britanijos, Kinijos, Latvijos, Lietuvos, Vokietijos, Slovėnijos, Lenkijos, Norvegijos, Australijos.

Algirdas Klova

WOMEX mugė Budapešte

Jau dvidešimt pirmą kartą įvyko world music mugė WOMEX ir jos apdovanojimų ceremonija, kurias kasmet organizuoja tarptautinė firma „Piranha Arts“. Mugėje šiemet dalyvavo daugiau kaip 2500 delegatų iš 90 šalių, stovėjo apie 300 stendų, įvyko per 60 koncertų, septyniose scenose pasirodė apie 70 muzikinių kolektyvų iš 50 šalių. Visoje šioje puikioje kompanijoje buvo net 15 Lietuvos atstovų, jie glaudėsi Lietuvos muzikos stende (jį organizavo Lietuvos muzikos informacijos centras, iš dalies finansuojant Lietuvos kultūros tarybai). Gaila, bet dar jokiai lietuviškai grupei nepavyko užkopti į oficialią WOMEX sceną. Latviai ir estai jau prasiskynė kelius. Be koncertų ir pačios mugės, buvo galima pasižiūrėti didžiulę ir labai spalvingą, įvairialypę muzikinių filmų programą (apie 20 atrinktų filmų), pasiklausyti paskaitų, konferencijų, diskusijų, dalyvauti žurnalistų suėjimuose, megzti ryšius stendų teritorijoje, o naktį laive klausytis DJ’ų ir šokti pagal jų parinktą muziką.

Šiemet didieji world music „atlaidai“ vyko Vengrijos sostinėje Budapešte. Gražioji, kilmingoji Buda ir svarbusis Peštas buvo mums labai svetingi ir draugiški. Vengrai labai gerbia savo nacionalines tradicijas, tausoja jas, brangina patirtį ir atminimą. Iš esmės skiriasi nuo kitų net toks, atrodytų, paprastas dalykas kaip turgus, kurio didelę dalį užima kulinarinis paveldas, o jį čia pat gamina ir pateikia liaudiško stiliaus ir skonio meistrai. Čia gali įsigyti daugybę liaudiškų suvenyrų, meno kūrinėlių, net pasiklausyti nacionalinės muzikos kaimiško tipo užkandinėje. Turgus švarus ir tvarkingas, nors ir gausiai lankomas, kaip, beje, ir pats miestas. Ne šiaip paminėjau turgų, nes folkloro puoselėjimas jaučiamas visur. Labai puikiai tai atsispindėjo ir WOMEX scenoje. Vengrų liaudies muzika, nacionalinis koloritas koncertinėse programose buvo juntamas bene labiausiai. Ir visiškai nesvarbu, ar tai autentiška tradicinė muzika, ar postfolkloras, ar stilizacija, netgi folkrokas. Viskas pateikiama labai dailiai ir profesionaliai. Teko nemažai pabendrauti su jau gerai pažįstamais vengrų muzikantais ir susipažinti su kitais. Koncertinėje programoje išgirdome labai įdomų kolektyvą „Buda Folk Band“, autentiškai pateikiantį tradicinę vengrų liaudies muziką. Truputį labiau stilizuotai tokią muziką atliko kita vengrų grupė „Agi Herczku & Band“. Tik vėliau pastebėjau, kad tai buvo valstybinis folkloro kolektyvas. Cimbolų dueto „Cimbalomduo“ nariai – du profesionalūs šio instrumento virtuozai – grojo liaudies muziką taip, kaip jie ją supranta. Visas WOMEX atidarymo koncertas buvo skirtas Vengrijos čigonų muzikai, tačiau pačioje pradžioje girdėjome mažą trupinėlį vengrų folkloro, jį atliko garsioji folkloro grupė „Muzsikás“.

Eglė Gudžinskaitė

Aktualios muzikos festivalio „Gaida“ atidarymo koncertas

Šiais greitos informacijos laikais savotiškai paradoksalu beveik įpusėjus festivaliui rašyti apie jo pradžią ir žinoti, kad skaitytojus šis tekstas pasieks festivaliui besibaigiant. Kita vertus, ir pats festivalis su tradiciniais koncertais, kaip reiškinys, yra vis dar senoviškai lėtas, palyginus su nekantriu „jutubiniu“ muzikos klausymusi, kai po minutės kitos „pelės“ nepaleidžiantis pirštas nevalingai siekia „peršokti“ jei ne prie kito kūrinio, tai bent jau šiek tiek į priekį ir čia pat sužinoti, kas bus toliau. Dabar gi, susirinkus ir susėdus salėje, tarsi ir įsipareigoji valandai ar dviem susikoncentruoti ir ramiai įsiklausyti, nesvarbu, ar koncertas virs komfortabiliu malonumu, ar kietoje kėdėje įkalinta kančia.

Turbūt visiškai normalu, kad ir šių metų „Gaidoje“ yra galimybių patirti ir vieną, ir kitą būseną. Pirmojo „Gaidos“ koncerto Nacionalinėje filharmonijoje spalio 23 d. pusiausvyrą kūrė pirmosios dalies naujienos (Mariaus Baranausko bei Onutės Narbutaitės kūrinių premjeros) ir atradimai (susipažinimas su šių metų kviestinio „Gaidos“ kompozitoriaus Francesco Filidei kūryba) bei antrojoje dalyje sužibėti turėjusios Jameso Dillono „Andromedos“ blankumas.