Viktoro Paukštelio rečitalis „Carnegie Hall“

Rugsėjo 27 d. vienoje žymiausių pasaulio koncertų salių – Niujorko „Carnegie Hall“ – įvyko pianisto Viktoro Paukštelio rečitalis. Siūlome skaitytojams Davido La Marche’o atsiliepimą apie šį koncertą, publikuotą „New York Concert Review“.

Profesionali, subalansuota bei išradingai sudaryta programa neturėtų būti retenybė šiuolaikiniame koncertų pasaulyje, bet taip yra. Štai kodėl pianisto iš Lietuvos Viktoro Paukštelio rečitalis Weillio rečitalių salėje buvo toks gaivus bei išsiskiriantis ir programa, ir atlikimu. Interpretacijos požiūriu puikus kelrodis buvo aiški ir skaidri daugumos V. Paukštelio pasirinktų kūrinių traktuotė. Jo didžiausia stiprybė yra natūralus, nepriekaištingas ritmo jausmas ir jautriai apibrėžtas dinaminis diapazonas. Jo techniniai sugebėjimai yra akivaizdūs ir tvirti, visada proporcingi atliekamai muzikai, bet ir leidžiantys įžiebti tikrą ugnį, kai to prireikia.

Tai buvo miniatiūrų, supančių du didesnius kūrinius – Fryderyko Chopino Scherzo Nr. 1, op. 30, ir Ferenco Liszto „Mefisto valsą“ – vakaras. Programa (sąmoningai atlikta be pertraukos) pasižymėjo vidine logika ir energija. Koncerto muzikinę bei dvasinę ašį sudarė dviejų išradingiausių baroko epochos kompozitorių Domenico Scarlatti ir Jeano-Philippe’o Rameau kūriniai. Scarlatti sonatos – visada laukiamos, bet retai atliekamos, tapo pianisto vizitine kortele. Trys vienos dalies šedevrai buvo atlikti paeiliui, beveik be pauzės, bet raiškiai ir ekspresyviai. Abu pedalus V. Paukštelis naudojo taupiai ir protingai. Scarlatti kompozicijos pasižymi didžiule ritmo energija bei jo grynumu, taip pat nepaprastai išradinga harmonija, ir tai buvo akivaizdu šiose interpretacijose. Kai girdžiu taip grojamą Scarlatti, dar sykį pajuntu, kaip nepakankamai įvertintas šis kompozitorius. Rameau, kaip ir Scarlatti, išplėtė technines bei interpretacines klavišinių instrumentų galimybes. Šiam koncertui pianistas pasirinko aiškiai programinius Rameau kūrinius, tokius kaip „La Poule“, ir virtuoziškus, tokius kaip „Les Tourbillons“ ir „Les Sauvages“. Tai yra V. Paukštelio amato dalis ir jis šiuos kūrinius atliko nepriekaištingai. Savitas šiuolaikinio didžiojo koncertinio fortepijono valdymas leidžia manyti, kad būtų didelis malonumas išgirsti jį atliekant Rameau ir Scarlatti kūrinius instrumentu, kuriam jie buvo rašomi, – klavesinu.

Tariamas Schumanno „Kinderszenen“ paprastumas slepia begalę interpretavimo galimybių, detalių. Pianisto atlikimas pasižymėjo ištikimybe autoriaus tempo bei dinamikos nuorodoms, kas šiaip jau nėra dažna. Tačiau jo traktuotė buvo spontaniškesnė ir turėjo daugiau fantazijos nei aš paprastai sieju su šiuo ciklu, ypač „Fürchtenmachen“ ir „Bittendes Kind“ dalyse. Dvi elegiškiausios dalys, „Träumerei“ ir „Der Dichter Spricht“, buvo asketiškos, santūrios ir dėl to labiau paveikios.

Nors ir buvau sužavėtas V. Paukštelio programos architektonikos, kūrusios dialogą tarp skirtingų istorinių epochų muzikos, pajutau, kad Claude’o Debussy preliudams, įterptiems tarp Roberto Schumanno ir Chopino, pritrūko erdvės. „Canope“ ir „Feu D’artifices“ iš II tomo buvo pagroti gerai, tačiau jiems pristigo platesnės spalvų paletės. Tai kūriniai iš visai kito garsų pasaulio. Ir publikai, ir pianistui praverstų daugiau laiko, kad ausis pailsėtų ir išgirstų šiuos kūrinius naujai.

Vienas iš didelių šio koncerto malonumų buvo klausytis, kaip V. Paukštelis sprendė Weillio salės akustikos ir instrumento paslaptis. Lyriniuose pasažuose jis sugebėjo sukurti gražų, aksominį toną, ypač Chopino Scherzo viduryje, taip pat rimtyje prieš audrą Liszto „Mefisto valso“ pabaigoje. Tačiau kai jam reikėjo pasitelkti visą „pirotechniką“, slypinčią šiuose kūriniuose, jis niekada neforsavo garso. Liszto kūrinio pabaiga buvo iš tiesų įspūdingas kontroliuojamas užsimiršimas.

Viktoras Paukštelis – ne tik apdovanotas muzikantas, bet ir talentingas tapytojas. Mačiau jo tapybos darbus, ir jie patvirtina, kad tai ypač individualus menininkas su labai aiškia vizija. Nekantrauju vėl jį išgirsti.

Vertė Leo Ray