Svaiginantis garsų fejerverkas

Šeštadienį (rugsėjo 26 d.) filharmonijoje laisvų vietų nebuvo. Muzikos pasiilgusi publika plūste plūdo į koncertą. Visi juk tikimės bent valandėlei atsikvėpti nuo pasaulio negandų. Manyčiau, geriausiai nuo jų gelbsti muzika. Tokias viltis koncertas tikrai išpildė. Nedažnai būna, kad tarp publikos ir scenos užsimegztų toks glaudus kaip šįsyk ryšys. Svarbiausia, jis ne tik netrūkinėjo, bet su kiekvienu programos kūriniu augo. Muzikantai ir klausytojai vieni kitiems siuntė galingus pozityvios energijos pliūpsnius. Pasakyti, kad filharmonijoje įvyko šventė, turbūt per maža. Įvyko kažkas daugiau.

Jubiliejinis 75-asis sezonas Nacionaliniam simfoniniam orkestrui atnešė permainų. Nuo šio rudens ilgametis orkestro vadovas Juozas Domarkas vadovavimą orkestrui perdavė buvusiam savo mokiniui Modestui Pitrėnui, kurio inauguracija ir įvyko šį vakarą. Tiesą sakant, naujasis vadovas gerai žinomas Lietuvoje ir už jos ribų, o šiam orkestrui jis sėkmingai diriguoja keliolika metų. Pamenu, kai 2003 m. jis grįžo su pergale iš Grzegorzo Fitelbergo konkurso Katovicuose, maestro Domarkas sakė: „Įsiminkite šio jaunuolio pavardę, jis toli eis.“ Šiuos žodžius labai gerai prisimenu, nors pačiam garbiajam maestro jų nepriminiau. Beje, koncerto jis klausėsi ir savo įpėdinį pagyrė (tai nugirdau kuluaruose). 

Nuo šiol už orkestro meninį lygį atsakys jau naujasis meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas M. Pitrėnas, taigi šis statusas uždeda didelę atsakomybės naštą. Sprendžiant iš inauguracinio koncerto, naujos pareigos Pitrėnui suteikė dar daugiau kūrybinės energijos ir polėkio. Jaudinantis įkvėpimas dirigentą ir orkestro muzikantus, o su jais ir publiką, skraidino į neaprėpiamas muzikos dausas. Orkestras atliko patrauklią, chronologiškai surikiuotą programą, sudarytą iš Mykolo Kleopo Oginskio, Felixo Mendelssohno, Ottorino Respighi su Gioacchino Rossini temomis ir Maurice’o Ravelio kūrinių. Vakarą papuošė žymiausios jaunosios kartos smuikininkės Dalios Kuznecovaitės pasirodymas.

Koncertas prasidėjo nuo Oginskio muzikos, skirtos šiemet plačiai minimam kunigaikščio, politiko gimimo 250-mečiui. Oginskis buvo gana produktyvus kompozitorius, daugiausiai kūręs mazurkas, polonezus, menuetus, maršus fortepijonui. Koncerte atlikta „Polonezų siuita simfoniniam orkestrui“ nėra originalus Oginskio veikalas. Šią siuitą 1943 m. sudarė ir aranžavo lenkų kompozitorius Romanas Palesteris (1907–1989). Tai, ką išgirdome, buvo meistriškai atlikta simpatiška, paprasta, melodinga, nostalgiškus sentimentus žadinanti muzika. Tarsi žvelgtum į Napoleono Ordos graviūrose įamžintus išnykusius dvarus... Turbūt šias asociacijas kėlė itin vykusiai orkestro skambesį papildęs „nostalgiškas“ klavesinas, kuriam siuitos gale aranžuotojas patikėjo ir už širdies griebiančią liūdnojo polonezo „Atsisveikinimas su Tėvyne“ temą.

Po Oginskio pereita prie Mendelssohno Koncerto e-moll, vieno populiariausių smuiko literatūros opusų. Kas tik nėra šio veikalo grojęs, pradedant pažengusiais mokinukais, baigiant įžymiausiais smuiko meistrais. Dalia Kuznecovaitė, regis, taip pat jį išmoko dar besimokydama M.K. Čiurlionio menų gimnazijoje. Tačiau viena, kaip šį kūrinį atlieka „žalias“ mokinukas, ir visai kas kita, kaip jį interpretuoja brandi smuikininkė, kokia šiandien yra Dalia. Ji ne tik juvelyriškai tiksliai ir prasmingai atliko kūrinio tekstą, bet suteikė jam retai aptinkamos šilumos, pakilumo, šviesos. Kiekviena frazė buvo jos išpuoselėta, įprasminta ir kartu sušildyta nuoširdaus jausmo. Muzika plaukė tiesiai iš širdies. Nebuvo nieko išgalvoto, nieko prikurto, vien tik kompozitoriaus natomis užrašytos mintys, išreikštos ritmiškai drausmingai, neiškraipant muzikos tėkmės. Duetas su orkestru taip pat pavyzdinis: orkestras grojo ir alsavo drauge su soliste. 

Kiekvienas naujas D. Kuznecovaitės pasirodymas filharmonijoje byloja apie nuolatinį jos meninį augimą. Atrodytų, visą smuiko technikos arsenalą ji senokai įvaldė. Ir vis dėlto malonu kaskart pastebėti dar labiau ištobulintą grojimą. Kad ir virtuoziškai valdomas strykas, kurio padedama ji išgavo nuostabų legato, niuansavo skambesio jėgą. Tobula štrichų ir vibrato technika praturtino spalvų ir šviesių atspalvių paletę, reikalingą Mendelssohno muzikai. Šįsyk ji pirmąsyk grojo skolintu XIX a. prancūzų meistro Paulio Bailly instrumentu, kuris mūsų salėje skambėjo tiesiog idealiai. Tik nepamirškime, tai – ne tiek smuiko, kiek smuikininkės nuopelnas. Dar labiau įsiklausyti į instrumento balsą leido bisui atlikta Johanno Sebastiano Bacho Sarabanda iš Pirmosios partitos h-moll. Greta koncertų, kurių geografija nuolat plečiasi, D. Kuznecovaitė antrus metus studijuoja Paryžiaus konservatorijos doktorantūroje, ją baigusi pavasarį gaus solistės diplomą.  

Antra koncerto dalis nukėlė į XX a. pradžią, kai simfoninio orkestro spalvų paletė susilygino su prašmatniu fejerverku. Skambėjo Rossini–Respighi Siuita iš baleto „Stebuklinga krautuvėlė“ (šio žaismingo kūrinio filharmonijoje, regis, niekas nėra atlikęs) ir Ravelio choreografinė poema „Valsas“. Abu veikalus orkestras atliko taip meniškai ir virtuoziškai, kaip niekada nesu girdėjusi. Orkestro artistai susilydė į tūkstančio spalvų instrumentą, lanksčiai reagavusį į vos juntamą dirigento rankos virptelėjimą. Visi buvo apimti muzikavimo džiaugsmo. Suskambėjo kiekvienas partitūros balsas, Respighi instrumentuotėje ypač raiškus ir charakteringas, Ravelio veikale – vaizdingas, fantastinis. „Valsas“ buvo atliktas su pasiutišku azartu, tarsi dirigentas ir visi muzikantai fantasmagoriškame sūkury būtų pakilę į orą. Aplodismentų audra netilo ilgai, tad finalinius valso taktus teko pakartoti. Smagu, kad šį koncertą įrašė ir transliavo Lietuvos radijas, o po kelių dienų jį išgirs ir gausi „Euroradijo“ auditorija.