Muzika

Juozas Antanavičius

Algirdas Jonas Ambrazas. Julius Juzeliūnas: gyvenimo ir veiklos panorama. Kūrybos įžvalgos.
Vilnius: Lietuvos kompozitorių sąjunga, Lietuvos muzikos ir teatro akademija, 2015.

Atidavęs solidžią tyrimų duoklę Juozui Gruodžiui, lietuviškos teorinės muzikologijos Metras profesorius Algirdas Ambrazas kibo į jo paskutinio mokinio – Juliaus Juzeliūno (1916–2001) kūrybą. Pirmąsias juzeliūniškas publikacijas paskelbęs 1962 m., Ambrazas iki šių dienų liko ištikimas šio kompozitoriaus „ginklanešys“ ir bičiulis. Aptariamąją fundamentalią monografiją, pasinaudodami profesoriaus Vytauto Landsbergio atrasta antraštės forma, – „Visas Čiurlionis“ – galėtume pavadinti „Visas Juzeliūnas“. Kaip ir Čiurlionio svarbiausio tyrinėtojo ir jo meninių idėjų skleidėjo Landsbergio atveju, Ambrazas jau virš pusės šimtmečio yra pagrindinis Juzeliūno kūrybos tyrinėtojas ir ekspertas, biografas, publikavęs apie pusšimtį jo kūrybą gvildenančių rašinių, inicijavęs natų ir plokštelių leidybą, kompozitoriaus jubiliejų paminėjimus, tarp jų ir šių metų Juzeliūno 100-mečio jubiliejų. Tad šioji monografija, prie kurios apmatų darbuotis pradėta dar 1990 metais, yra tarsi pabaigtuvių vainikas, iškeltas virš pusšimtį metų ręsto tyrimų rūmo, įamžinančio Juzeliūno asmenį ir kūrybą.

Laimutė Ligeikaitė

Vasario 16-osios koncerto Nacionalinėje filharmonijoje atgarsiai

Kadangi muzikinė Vasario 16-osios šventės išraiška kaskart sulaukia įvairių, o daugiausiai nepalankių nuomonių, nutariau atsiliepti į socialiniuose portaluose šmėžuojančius, o ir šiaip pokalbiuose sklindančius keistai ir netgi ciniškai išreikštus komentarus. Jų taikinys – iškilmingas Vasario 16-osios paminėjimas Nacionalinėje filharmonijoje „Vėrinys Tėvynei“, kurį su aukščiausiais valstybės vadovais galėjo stebėti ne tik buvę salėje, bet ir visi, įsijungę tiesioginę transliaciją per LRT.

Nesirengiu čia cituoti nežinia ką pašiepiančių (mūsų folklorą, Lietuvą, muziką?) komentarų, o turiu tikslą šiek tiek pasvarstyti apie vertybinį atspalvį ir šio koncerto koncepciją. Iškilmingi koncertai, skirti Lietuvos valstybės atkūrimo dienai, Nacionalinėje filharmonijoje vyksta jau ne pirmi metai. Lietuvos kompozitoriai šiai progai specialiai kuria ir dedikuoja naujausius savo opusus, tarp kurių įvairiais metais jau skambėjo žinomų dabarties autorių Lino Rimšos, Vaclovo Augustino, Vidmanto Bartulio, Vytauto Miškinio, taip pat kaimynų – latvio Richardo Dubros ir esto Cyrilluso Kreeko kūriniai. Pastaraisiais metais su Lietuvos kompozitorių sąjunga buvo subrandinta ir įgyvendinta dalis unikalaus projekto, siekiančio iki 2018-ųjų svarbiais kūrybiniais darbais paminėti Nepriklausomybės 100-metį. Kompozitorių sąjunga inicijavo šiuolaikinės simfoninės muzikos dirbtuves „Orkestro kodas“, apimančias tris Lietuvos simfoninius orkestrus, o jų kūrybos vaisiai – nauji kūriniai – jau skamba ir dar skambės įvairiuose koncertuose. Kompozitoriai kasmet dėmesį sutelkia vis į kitą temą (folkloras, istorija, sakralinė muzika), kuri inspiruoja naujų opusų gimimą. Taigi, šiemet buvo įgyvendinta tema „Orkestras ir folkloras“ su Nacionaliniu simfoniniu orkestru (dirigentas Modestas Pitrėnas), o tokios tematikos kūriniai užsakyti pripažintiems įvairių kartų autoriams – Algirdui Martinaičiui, Ryčiui Mažuliui, Algirdui Klovai, Arūnui Navakui, Donatui Zakarui, Jonui Jurkūnui.

Monika Sokaitė

Prasidėjo renginiai, skirti kompozitoriaus Juliaus Juzeliūno šimtmečiui

Lietuvos Respublikos Seimas 2016-uosius paskelbė kompozitoriaus Juliaus Juzeliūno metais, tad profesoriaus gimimo dienos išvakarėse, vasario 19-ąją, pirmaisiais šiai progai skirtais renginiais prasidėjo šventė, suburianti muzikų bendruomenę, kompozitorius (tarp jų ir gausų būrį maestro mokinių), atlikėjus, muzikologus, Juzeliūno šeimos narius. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Muzikos inovacijų studijų centre esanti unikali Erdvinio garso sfera buvo inauguruota Juliaus Juzeliūno vardu, taip pat įvyko Agnės Matulevičiūtės „Juzeliūno erdvinės garso skulptūros 24 garso šaltiniams ir obojui solo“ pasaulinė premjera. Iškart po to pristatyta Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Algirdo Ambrazo ką tik išleista monografija „Julius Juzeliūnas: gyvenimo ir veiklos panorama. Kūrybos įžvalgos“, o renginių pliūpsnį vainikavo Šv. Kristoforo kamerinio orkestro (vadovas Donatas Katkus) koncertas, kuriame skambėjo trys Juzeliūno opusai: Koncertas klarnetui ir styginiams, Kantata balsui ir styginiams „Gėlių kalbėjimas“ pagal Jono Meko eiles bei Poema-koncertas styginių orkestrui. Vakarą vedė muzikologė Jūratė Katinaitė, o sveikinimo žodžius, kuriuos tarė LMTA rektorius Zbignevas Ibelhauptas ir profesorius Vytautas Landsbergis, savotiškai apibendrino lakoniškas Kompozicijos katedros vedėjo Vaclovo Augustino pasisakymas ir jo konceptualus, sakyčiau, netgi performatyvus akcentas – parodytas ir salėje suskambęs žymusis Juzeliūno akordas.

Vaida Urbietytė-Urmonienė

Apie Lietuvos kamerinį orkestrą pasakoja jo direktorius Egidijus Mikšys

Ko gero, nerastume nė vieno muzikos mėgėjo, nežinančio Lietuvos kamerinio orkestro (LKO) – vieno iškiliausių ir labiausiai pasaulyje įvertintų mūsų šalies muzikų kolektyvų. Jau penkis dešimtmečius gyvuojantis orkestras artimai bendradarbiauja su garsiais solistais, dirigentais ir chorais ne tik per daugybę koncertų, bet ir įrašų studijose. Apkeliavę įvairias pasaulio šalis, groję žymiose koncertų salėse, jie kaskart džiugina Lietuvos klausytojus naujomis programomis. Nuo pat susikūrimo ištikimi Wolfgango Amadeus Mozarto muzikai, visai neseniai savo koncertu Nacionalinėje filharmonijoje pažymėjo jo 260-ąsias gimimo metines. Padovanoję klausytojams kokybiškos muzikos gūsį, muzikantai stebina ir toliau. Apie orkestrą ir jo artimiausius koncertus pasakoja orkestro direktorius Egidijus Mikšys, jį kalbina Vaida Urbietytė-Urmonienė.

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė

In Memoriam Saulius Sondeckis (1928 10 11 – 2016 02 03)

Profesorius Saulius Sondeckis augino mūsų meilę muzikai, jos supratimą, atsakingumą, pagarbą genijui ir talentui. Reiklus profesionalas, ypač darbštus, principingas, unikalus smuiko Mokytojas, nuo pirmųjų susitikimų su mažaisiais jau 1950 m. pradėjo ugdyti grojančiųjų ir klausančiųjų gebėjimą suprasti orkestro kalbą. Ne kartą sakė: „Niekada neketinau diriguoti. Tik mokyti vaikus muzikos. Visada maniau, kad pagrindinis pedagogo tikslas – padėti vaikams pajusti džiaugsmą muzikuojant, bendraujant su muzika. Ar nenuostabu visiems kartu nedideliu savo indėliu, kad ir maža partijėle orkestre, sukurti nuostabų muzikos rūmą!“ Profesorius, dvidešimt septynerius metus vadovavęs Lietuvos konservatorijos (dabar Muzikos ir teatro akademija) Styginių instrumentų katedrai. Išugdė ne vieną smuikininkų kartą, sukūrė unikalią stygininkų – orkestro artistų – profesinio rengimo sistemą, besiremiančią vieningu vertybiniu požiūriu į muziką ir jos atlikimą. Dirigentas, orkestro artistų širdyse siekęs įžiebti muzikavimo džiaugsmą, gilia intuicija ir nuolat ugdomu intelektu atskleisti sudėtingiausių partitūrų gelmes. Kūrybingas koncertinės veiklos organizatorius, su savo orkestrais gebėjęs įsitvirtinti plačioje ir kaprizingoje menų rinkoje, sėkmingai dalyvauti pasauliniame koncertų maratone. Individualybė, savo erudicija, diplomatiškumu ir profesionalumu įprasminusi kūrybinį menininko aktą politinių ir ekonominių transformacijų trikdomoje Lietuvos visuomenėje. Savo atradimų džiaugsmu dalinęsis su meninių išgyvenimų laukiančiais žmonėmis didmiesčiuose ir toliausioje provincijoje, reprezentacinėse salėse ir kaimo mokyklose. Inteligentas, dėmesingai, pagarbiai bendravęs su žymiais pasaulio menininkais, karūnuotais asmenimis ir muziko kelią tik pradėjusiais jaunuoliais ar kukliais koncertų salių raktininkais. Lietuvos patriotas, pilietis, dėmesingai sekęs ir kiek galėdamas dalyvavęs kultūros kūrimo procesuose.

Vytautė Markeliūnienė

Nuo Mozarto gimtadienio iki violončelininko Vytauto Sondeckio solo filharmonijoje

Neretai koncertų anonsuose tenka skaityti jau klišinėmis tapusią retoriką, suniveliuojančią net ir skirtingiausius lygius: charizmatiškasis... sensacingas... vienas garsiausių... pasaulinė premjera... pirmąkart Lietuvoje..., o kur dar nepagrįstos manipuliacijos garsių muzikos pasaulio personų pavardėmis ir jų atžalomis etc. Vėliau apsilankęs renginyje neretai įsitikini: būta eilinio koncerto, ne per daug gerai (jei ne prastai) atlikto, ne per daug skoningai (o gal ir bet kaip) sudėlioto repertuaro, bet sutikto gausiomis ovacijomis, ką jau kalbėti apie visus kaip vienas atsistojusius klausytojus. Žinoma, publikos daliai, mėginančiai pamilti klasikinę muziką, nukaltų etikečių laikas tuo ir nelengvas, kai vėliau jau tenka savarankiškai atsirinkti, vertinti, protingai kaupti ir brandinti klausymosi patirtį. Tad šiame kontekste nejučiomis žvilgsnis nukrypsta į namų knygų lentynas, kurias, žinoma, smagu kartkartėmis papildyti naujienomis, tačiau dar smagiau žinoti čia pat esant galimybę išsitraukti kokį seną, nuspurusį, bet patvaraus turinio knygos tomelį ar vartytą pervartytą klasiką, nenusidėvinčią, nenuviliančią, vis gebančią inspiruoti, skatinančią interpretuoti. Bet juk tai ne nauja ir visai neypatinga? Vis dėlto amžinai vertinga ir brangu.

Rita Nomicaitė

Nauja Sergejaus Okruško kompaktinė plokštelė

Pianistas profesorius Sergejus Okruško yra įrašęs XVII a., XX a. muzikos, o ką tik pasirodė XIX a. pradžios kūrinių kompaktinė plokštelė. Pirmajame leidinyje skamba pas mus turbūt visai neatliekamos anglų baroko meistro Henry Purcello 8 siuitos klavyrui. Antruoju galime didžiuotis turėdami savo atlikėjo pateikiamą vieną žymiausių šiuolaikinės muzikos opusų, neoklasiczmo paminklą, Paulio Hindemitho ciklą „Ludus tonalis“. Kodėl dabar pianistas ėmėsi kasdienėse garsų ūkanose tvyrančių Franzo Schuberto impromtų (įrašyta LMTA, garso režisierius Vilius Stasys Kondrotas. Išleido Lietuvos muzikos atlikėjų informacijos centras), arba kitaip – kodėl šis įrašas, netikėta, suskamba aktualiai?

Kameriniai, bet ir „su fejerverkais“ opusai traukia pailsėti nuo viešo gyvenimo žaidimų, kartu neužsisklendžiant, mintis nostalgiškai iš XXI a. kreipiant šimtmečius atgal... Kaip byloja leidinio dizainas, kuriam panaudotos senovinės žmonių fotografijos ar jų fragmentai – šios muzikos klausytis reikia tarsi vartant šeimos albumus, jaukiai susisupus pledu prie gyvos ugnies židinio.

Živilė Ramoškaitė

Giacomo Puccini „Bohema“ Nacionaliniame operos ir baleto teatre

Pastaruoju metu daugybė pasaulio teatrų tarsi susitarę gręžiasi į Giacomo Puccini „Bohemą“. Netgi garsioji Niujorko Metropoliteno opera metus pradėjo būtent šiuo veikalu. Tą pačią sausio 16-ąją, kaip ir mūsiškis trečiasis spektaklis, amerikiečiams buvo pristatytas senas Franco Zeffirelli klasikinis pastatymas. Dėmesys „Bohemai“, matyt, susijęs ne tik su besikeičiančiomis madomis. Gali būti, kad po Richardo Wagnerio dušimtosioms metinėms gausiai statytų sudėtingos simbolikos didingų sceninių veikalų pasiilgta kažko paprastesnio, žemiškesnio. Kaip tik tokia atrodo ši Puccini opera, ypač jos siužetas, pagrįstas visiems lengvai suprantama meilės istorija – graudžia, jaudinančia, su pastaruoju metu aktualia skurdo ir jo sukeliamų pasekmių, tiek fizinių, tiek moralinių, tema. Apie muzikinę operos plotmę – kita kalba. Ji kur kas sudėtingesnė nei atrodo iš melodingų visiems gerai žinomų Mimi ir Rudolfo arijų. Operos partitūroje gausu reikšmingų nuorodų, operos muzikinį stilių kreipiančių į ateitį. Ypač novatoriškas buvo kompozitoriaus siekis pasitelkus muziką perteikti pokalbį, kontrastingų emocijų nuspalvintas veikėjų replikas, pokštavimą, ironizavimą. Lanksčios, talpios, turiningos muzikinės frazės idealiai susilieja su žodinių frazių reikšmėmis ir potekstėmis. Tai naujo operos kelio paieškos. Pasak Vilniuje „Bohemą“ stačiusios režisierės Cristinos Mazzavillani Muti, „Puccini kūrinys nėra paskutinis nykstančio XIX amžiaus romantizmo paverkšlenimas, veikiau jis atveria kelią į ateitį, į XX amžių, ir veda Prokofjevo, Bergo, Stravinskio muzikos, o vėliau – Gershwino, Cole’o Porterio ir Bernsteino miuziklų link...“.

Beata Baublinskienė

Apie pirmąją Gintaro Sodeikos autorinę kompaktinę plokštelę „Tremors“

Koncertinis fortepijonas atstovauja tam, kas „profesionalu, vyriška ir vieša“. Tai JAV muzikologo Richardo Lepperto teiginys. Tiesa, tokia samprata labiau atspindi romantinių „kovos žirgų“ laikus – taip XIX a. didinguosius koncertus fortepijonui pavadino vienas šmaikštus šių dienų „The Guardian“ kritikas. Kaip visa tai susiję su XXI a. Lietuvos kompozitoriaus Gintaro Sodeikos kūryba? Bendras vardiklis vis tas pat – fortepijonas.

2016-ųjų išvakarėse pasirodė pirmoji autorinė G. Sodeikos kompaktinė plokštelė „Tremors“ (leidėjas „Riturnelė“, 2015), skirta akustinei fortepijono muzikai. Kokia ji?

G. Sodeikos (g. 1961) įvaizdis bene ryškiausiai susijęs su netradiciniais kūriniais – hepeningais, garso instaliacijomis, taip pat muzika spektakliams. Vis dėlto nemažą jo kūrinių dalį sudaro ir grynoji muzika. Tik ji iki šiol buvo tarsi teatrališkosios, fliuksiškosios šio menininko asmenybės šešėlyje. Bet antai prieš kelerius metus savo Koncerto fortepijonui ir simfoniniam orkestrui premjeros Vilniaus festivalyje išvakarėse kompozitorius atskleidė: „Laiko spiralė apsisuko. Kadaise rengiau hepeningų festivalius, kūriau akcijas – plaukiau prieš srovę įrodinėdamas, kad menas gali būti visoks, net ir neturintis tradicinio meno požymių. (...) Šiandien man rūpi kitkas – noriu polemizuoti su tuomečiu Sodeika.“ (Lrytas.lt, 2014-06-02)

Aldona Eleonora Radvilaitė

Festivalio „Pravoslavų Kalėdos Lietuvoje“ atradimai

Tris išskirtinus klasikinės muzikos koncertus Vilniaus klausytojams pateikė tarptautinė programa „Kultūrų dialogas“, kuriai vadovauja Vladimiro Spivakovo fondo direktorė Lietuvoje Irena Zacharova. Pagal susitarimą tarp Maskvos P. Čaikovskio konservatorijos, Rusijos Gnesinų muzikos akademijos ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos bei Vilniaus slavų tradicinės muzikos mokyklos, šio daugiafunkcinio projekto kontekste per 11 metų suorganizuota daugybė vertingų renginių: abiejų šalių žymių muzikų meistriškumo klasių, pokalbių, apsikeista koncertais. Palangoje jau 15 metų vyksta vasaros kūrybinė stovykla „Tradicija“, kurioje dėsto minėtų aukštųjų mokyklų profesoriai. 2015 m. gruodį – 2016 m. sausį įvyko jau dvyliktasis „Kultūrų dialogų“ kalėdinis festivalis, kuriame dalyvavo keturi jauni, bet jau aktyviai ir labai sėkmingai pasaulio prestižinėse koncertų salėse pasirodantys muzikai. 2015 m. gruodžio 16 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje koncertavo nuostabus violončelininkas Aleksandras Rammas ir pianistė Anna Odincova, 2016 m. sausio 9 d. ten pat savo pianisto talentą atskleidė Filippas Kopačevskis, o 2016 m. sausio 10 d. Šv. Kotrynos bažnyčioje festivalio pabaigos koncerte solinę programą pateikė jauniausias dalyvis – Maskvoje 2001 m. gimęs pianistas Dmitrijus Judinas.