Siekiantys aukščiausios kokybės

Ko gero, nerastume nė vieno muzikos mėgėjo, nežinančio Lietuvos kamerinio orkestro (LKO) – vieno iškiliausių ir labiausiai pasaulyje įvertintų mūsų šalies muzikų kolektyvų. Jau penkis dešimtmečius gyvuojantis orkestras artimai bendradarbiauja su garsiais solistais, dirigentais ir chorais ne tik per daugybę koncertų, bet ir įrašų studijose. Apkeliavę įvairias pasaulio šalis, groję žymiose koncertų salėse, jie kaskart džiugina Lietuvos klausytojus naujomis programomis. Nuo pat susikūrimo ištikimi Wolfgango Amadeus Mozarto muzikai, visai neseniai savo koncertu Nacionalinėje filharmonijoje pažymėjo jo 260-ąsias gimimo metines. Padovanoję klausytojams kokybiškos muzikos gūsį, muzikantai stebina ir toliau. Apie orkestrą ir jo artimiausius koncertus pasakoja orkestro direktorius Egidijus Mikšys, jį kalbina Vaida Urbietytė-Urmonienė.

Visai neseniai netekome iškilaus dirigento, orkestro įkūrėjo ir ilgamečio vadovo Sauliaus Sondeckio. Vasario 13-osios koncertą dedikavote Maestro atminimui. Kuo dar buvo ypatingas šis koncertas?

Profesorius Saulius Sondeckis ne tik įkūrė orkestrą, daug metų jam vadovavo, bet ir išvedė kolektyvą į plačiausius pasaulinius vandenis – nuo Japonijos iki Amerikos, o ką jau kalbėti apie Europą. Tai buvo asmenybė, kuri pasižymėjo ne tik muziko, pedagogo, dirigento, bet ir aukščiausio rango vadybininko talentu. Gal todėl ši svarbi visuma buvo ir iki šiol yra tokia sėkminga orkestrui. Nuo 2008 metų meno vadovo vairą perėmė smuikininkas virtuozas Sergejus Krylovas, įsitikinęs, kad mūsų kolektyvas, jo žodžiais tariant, vertas būti Europos kamerinių orkestrų dešimtuke.

Koncerte, dedikuotame S. Sondeckio atminimui, orkestras specialiai Maestro skyrė Samuelio Barberio Adagio, vėliau, diriguojamas S. Krylovo, atliko Bacho „Brandenburgo koncertą“ Nr. 3 G-dur ir Felixo Mendelssohno Styginių oktetą Es-dur, op. 20. Pastarąjį kūrinį dažniausiai griežia visas orkestras, tačiau šį kartą kūrinys skambėjo originaliai. S. Krylovas atrinko aštuonis jaunus soluojančius orkestro muzikantus, kuriems buvo suteikta galimybė parodyti save. Kitas akcentas – specialiai atvykusi kino pasaulio žvaigždė, italų kompozitorius Ezio Bosso, kurio muzikos, sakyčiau, nepamėgti neįmanoma. Minimalizmas kartais atrodo vienodas ir nuobodus, tačiau jo minimalizmas yra kitoks, muzika pilna ekspresijos ir emocionalumo, kas šiai krypčiai nėra labai būdinga. S. Krylovas su E. Bosso užmezgė stiprų ryšį nuo pat pirmo susitikimo prieš keletą metų. Gabriele’s Salvatores kino filmui „Il Ragazzo Invisibile“ („Nematomas berniukas“) jis įgrojo E. Bosso Koncertą smuikui ir styginių orkestrui. S. Krylovui ši muzika pasirodė tiesiog fantastiška ir jis sugalvojo, jog reikia ją atlikti Lietuvoje ir ta proga pakviesti patį kompozitorių. Taigi antroje koncerto dalyje šalia Koncerto smuikui ir styginių orkestrui Nr. 1 „The Esoconcerto“ ir biso „Sea rain“ smuikui su orkestru (su Krylovu juos dirigavo autorius), E. Bosso taip pat atliko klavesino partiją Bacho „Brandenburgo koncerte“. Beje, E. Bosso, prieš pat atvykdamas į Lietuvą, dalyvavo televizijos laidoje, skirtoje San Remo festivaliui viename iš didžiausių ir populiariausių TV kanalų „Rai 1“, kurį stebėjo 12 milijonų žiūrovų. Ir ten jis pasakė, jog rytoj išskrenda į Lietuvą, kur koncertuos su puikiu Lietuvos kameriniu orkestru ir Sergejumi Krylovu. Tokios reklamos orkestras dar niekada neturėjo.

Kuo išskirtinis artimiausias, vasario 20-osios orkestro koncertas?

Turime puikų partnerį – dirigentą iš Austrijos Georgą Marką, kurį sutikau prieš daugiau nei dešimt metų. Kartą per metus jis koncertuodavo su Nacionaliniu simfoniniu orkestru, ir nuo tada, kai tapau kamerinio orkestro direktoriumi, svajojau jį pakviesti padirbėti ir su mūsų kolektyvu. G. Markas – tiesiog nuostabus muzikantas, puikus pedagogas, kurio dėka kiekvienas koncertas yra tiesiog neįtikėtinas kokybės prasme. Kaip S. Krylovas, taip ir jis iš orkestro „ištraukia“ pačią geriausią kokybę. Aš džiaugiuosi, kad jis atvyksta, nes ne tik koncertas, bet ir kiekviena repeticija orkestro nariams yra tarsi šventė. Aišku, darbas sunkus, reikalaujantis nuolatinės intelektualinės įtampos, bet koncerte viskas atsiperka skambesio, interpretacijos prasme. Markas mokėsi ne tik kompozicijos ir dirigavimo, jis taip pat studijavo muzikologiją, yra baigęs filosofiją ir psichologiją. Galbūt dėl to jis puikiai žino, kaip sudominti kiekvieną klausytoją ir muzikantą, pasiekti tolimiausią jų nervų šaknelę.

Koncerte bus atliekama Mozarto simfonija Nr. 41 C-dur „Jupiterio“. Antroje dalyje dalyvaus italų pianistas Alessandro Deljavanas, prieš kelis mėnesius visiškai netyčia radau jį internete. Išties įvyko keistas atsitiktinumas. Aš gaunu labai daug laiškų su įvairiais gerų atlikėjų pasiūlymais, net nespėju visiems parašyti atsakymų. Su mumis groti jau nusidriekė ilga eilė. Šio atlikėjo laišką elektroniniame pašte atsidariau atsitiktinai, perklausiau jo įrašus ir negalėjau atsisakyti. Atlikti Dmitrijaus Šostakovičiaus Koncertą fortepijonui, trimitui ir styginių orkestrui man prireikė būtent jo. Jis yra nepaprastas virtuozas, daugelio konkursų laureatas, jaunas, bet jo interpretacijos labai įdomios, neįprastos, įtikinančios nuo pat pirmo takto, jo skambinimas toks krištoliškai tyras, aiškus. Teko skaityti ir labai palankių žymių kritikų atsiliepimų. Aš pats asmeniškai labai laukiu šio pianisto pasirodymo, noriu jį išgirsti gyvai ir susipažinti, juolab kad jis yra ir puikus pedagogas. Beje, Šostakovičiaus kūrinį gros ir kitas svarbus solistas – ne pirmą kartą su mūsų kameriniu orkestru koncertuojantis trimitininkas Andrejus Kavalinskis, Prancūzijos nacionalinio simfoninio orkestro solistas, pasižymintis techniniu meistriškumu ir universalumu. Tikiuosi, kad šis koncertas bus tikrai labai ryškus.

Šviesaus atminimo Maestro S. Sondeckis kamerinį orkestrą pavertė bene svarbiausiu Mozarto muzikos atlikėju ir skleidėju. Neseniai surengėte koncertą, skirtą šio nemaraus klasiko gimtadieniui, o kartu su LKO grojo ne tik pianistų Rūtos Rikterės ir Zbignevo Ibelhaupto duetas, bet ir obojininkas Kalevas Kuljusas. Kaip į jūsų partnerių gretas įsiliejo estų atlikėjas?

Prieš porą metų su Kalevu Kuljusu kartu koncertavome Šlėzvigo-Holšteino festivalyje Vokietijoje, beje, ten su orkestru griežė ir violončelininkas Vytautas Sondeckis. Išgirdę obojininką iš karto nusprendėme pakviesti koncertuoti į Lietuvą. Jam taip pat labai patiko mūsų kolektyvas. Praėjusių metų sausį jis su orkestru jau grojo filharmonijoje, buvo pradėti daryti įrašai, tapsiantys kompaktinės plokštelės, kurios iniciatorius ir yra K. Kuljusas, dalimi. Po Mozartui skirto koncerto įrašų darbą tęsėme. Dabar kompaktinė plokštelė jau parengta.

Ar orkestras išliks ištikimas Mozarto kūrybai, ar yra linkęs keisti kryptį?

Mozarto muzikai visuomet buvome, esame ir liksime ištikimi. Ir ne tik jam, bet taip pat Haydnui, Vivaldi ir Bachui. Nors mėgstame ir atliekame visokią muziką. Jau gerą dešimtmetį orkestro repertuaras plečiasi, atliekami ir romantiniai, ir šiuolaikiniai opusai. Visai neseniai naujai kompaktinei plokštelei įrašėme Broniaus Kutavičiaus ir Osvaldo Balakausko kūrinius, plokštelę išleis vokiečių leidykla „Telos“. Tačiau Mozartas yra mūsų pagrindinė profesinė mokykla. Jo atsisakyti neįmanoma. Berlyno simfoninio orkestro meno vadovas Lioras Shambadalis, su kuriuo ėmėmės įgyvendinti vieną jo sumanymų – atlikti nebaigtų Mozarto kūrinių fragmentus,  yra pasakęs: „Kiekviena Mozarto parašyta nata yra verta atlikti ir kiekviena yra geniali.“ Gal todėl mes ir stengiamės pagroti kuo daugiau šio kompozitoriaus muzikos.

Minime žymaus kompozitoriaus ir visuomenės veikėjo Juliaus Juzeliūno 100-ąsias gimimo metines, Lietuvoje paskelbti Juzeliūno metai. Kokią programą šiai progai paskyrė jūsų orkestras?

Balandžio 16 dieną atliksime vieną ryškiausių Juzeliūno opusų – Simfoniją Nr. 5 „Lygumų giesmės“ vaikų chorui ir styginiams, taip pat Koncertą smuikui, vargonams ir styginiams, o mūsų partneriai bus solistas ir orkestro koncertmeisteris Džeraldas Bidva, vargonininkė, Čiurlionio konkurso laureatė Karolina Juodelytė ir merginų choras „Liepaitės“.

Praėjusiais metais turėjote daug koncertinių kelionių. Ar šį sezoną jų nusimato taip pat gausiai?

Buvo kaip niekada intensyvi vasara. Du koncertai Maljorkoje su violončelininku David Geringu, koncertas Vokietijoje, didžiausiame ir turbūt reikšmingiausiame Reingau muzikos festivalyje su S. Krylovu, kuriame jis griežė ispanišką programą ir Rodiono Ščedrino „Karmen siuitą“ su Pavelo Giunterio grupe. Viskas pasisekė labai gerai, tad buvome pakviesti vėl atvykti kitą vasarą. Dar koncertavome Italijoje, Islandijoje, Vengrijoje. Labai svarbios gastrolės buvo Kinijoje, kur atlikome tris koncertus „Šilko kelio“ festivalyje. Visur publika labai šiltai priėmė, girdėjome daug puikių atsiliepimų. Šiais metais kovo mėnesį vyksime į Lenkiją, festivalyje, kurį organizuoja Elzbieta Penderecka, su S. Krylovu atliksime Piazzollos ir Vivaldi „Metų laikus“. Vasarą vėl vyksime į Maljorką, šį kartą ten vėl turėsime du koncertus, dar nusimato koncertai Belgijoje ir Kinijoje. Taip ir gyvename kelionėmis ir koncertais.

Atrodytų, kelionės, publikos dėmesys – viskas labai šventiška. O kokia iš vidaus atsiveria orkestro muzikanto profesijos kasdienybė?

Tarkime, per tris dienas parengti ir atlikti tris skirtingas programas – labai sunkus darbas, nuolatinė įtampa. Kelionės taip pat nėra labai paprastas dalykas, nes reikia nešti instrumentus, važiuoti autobusais, po to repetuoti ir koncertuoti. Aišku, visą tą vargą atperka pavykę koncertai, šiltas publikos priėmimas. Ne paslaptis, kad mūsų muzikantų atlyginimai yra nedideli, iš to labai sunku pragyventi, bet grojantis orkestre muzikantas darbe jaučia ir malonumą, dvasinę pilnatvę. Sakyčiau, muzikanto profesija vis dėlto yra nuostabi. Aš pats, tik baigęs Muzikos ir teatro akademiją, dešimt metų intensyviai koncertavau. Tuo metu buvau paskirtas dirbti Kauno J. Naujalio muzikos gimnazijoje, kaip jaunas pedagogas turėjau penkiolika specialybės studentų, su jais dirbau ne du kartus per savaitę, kaip priklausė, bet po keturis, nes norėjau užsitarnauti vardą ir parodyti gerą rezultatą. Pats groti turėjau galimybę tik naktį. Ir taip dešimt metų. Nepaisant tada jausto nuovargio, galiu drąsiai sakyti, kad tie dešimt metų buvo patys laimingiausi mano gyvenime. Kitaip muzikanto profesijos apibūdinti negaliu ir nemoku. Muzika suteikia tokį dvasinį pasitenkinimą, kad tu tiesiog tuo „susergi“ ir be to negali gyventi.

Kaip pasirenkate atlikėjus solistus, pageidaujančius pasirodyti su orkestru?

Pirmenybę teikiame kokybei, taip pat svarbus veiksnys – atlikėjo žinomumas. Aišku, mes neturime tiek finansinių galimybių nuolat kviesti tuos, kurių labiausiai norime. Vyksta tam tikros derybos, bet, deja, tikroms žvaigždėms galime pasiūlyti kur kas mažiau, nei jie gauna kitur. Bet yra ir labai gražus aspektas: kadangi tokie atlikėjai labai mėgsta mūsų orkestrą, mielai sutinka. Jie vertina mūsų salę dėl akustikos, dėmesingą publiką, kas yra labai svarbu, ir, be abejo, Vilnių. Mums patiems tenka nemažai gastroliuoti ir daug kur pabuvoti, todėl pastebime, kad užsienyje į koncertus renkasi daugiausiai garbaus amžiaus žmonės. Mūsų filharmonijos salėje visuomet pilna jaunimo, publika gyva, nuoširdi. Atlikėjai čia gauna labai daug teigiamos energijos. Tai užsienio atlikėjai labai vertina ir maloniai laiškuose klausia, kada galima kitais metais atvažiuoti.

Kaip trumpai apibūdintumėte, koks dabar yra Lietuvos kamerinis orkestras?

Labai draugiškas. Vienas tų, kuriame mažiausiai intrigų ir konkurencijos. Vieni kitais rūpinasi, nori, kad pagroti sektųsi kuo geriau, ir tikrai neapkalba vienas kito, jeigu kažkas nepasiseka, o kaip tik stengiasi padėti. Kita puiki savybė – orkestras labai disciplinuotas. Kiekvienas suplanuotas žingsnis visuomet būna įvykdytas, niekada nekyla sunkumų, jeigu prireikia daugiau parepetuoti, ypač prieš svarbius koncertus. Mūsų kolektyvas rimtas, disciplinuotas ir atsakingas.

Dėkoju už pokalbį ir linkiu toliau būti tokiems, kokie esate dabar.

Parengė Vaida Urbietytė-Urmonienė