Atvėręs duris į pasaulį

Profesorius Saulius Sondeckis augino mūsų meilę muzikai, jos supratimą, atsakingumą, pagarbą genijui ir talentui. Reiklus profesionalas, ypač darbštus, principingas, unikalus smuiko Mokytojas, nuo pirmųjų susitikimų su mažaisiais jau 1950 m. pradėjo ugdyti grojančiųjų ir klausančiųjų gebėjimą suprasti orkestro kalbą. Ne kartą sakė: „Niekada neketinau diriguoti. Tik mokyti vaikus muzikos. Visada maniau, kad pagrindinis pedagogo tikslas – padėti vaikams pajusti džiaugsmą muzikuojant, bendraujant su muzika. Ar nenuostabu visiems kartu nedideliu savo indėliu, kad ir maža partijėle orkestre, sukurti nuostabų muzikos rūmą!“ Profesorius, dvidešimt septynerius metus vadovavęs Lietuvos konservatorijos (dabar Muzikos ir teatro akademija) Styginių instrumentų katedrai. Išugdė ne vieną smuikininkų kartą, sukūrė unikalią stygininkų – orkestro artistų – profesinio rengimo sistemą, besiremiančią vieningu vertybiniu požiūriu į muziką ir jos atlikimą. Dirigentas, orkestro artistų širdyse siekęs įžiebti muzikavimo džiaugsmą, gilia intuicija ir nuolat ugdomu intelektu atskleisti sudėtingiausių partitūrų gelmes. Kūrybingas koncertinės veiklos organizatorius, su savo orkestrais gebėjęs įsitvirtinti plačioje ir kaprizingoje menų rinkoje, sėkmingai dalyvauti pasauliniame koncertų maratone. Individualybė, savo erudicija, diplomatiškumu ir profesionalumu įprasminusi kūrybinį menininko aktą politinių ir ekonominių transformacijų trikdomoje Lietuvos visuomenėje. Savo atradimų džiaugsmu dalinęsis su meninių išgyvenimų laukiančiais žmonėmis didmiesčiuose ir toliausioje provincijoje, reprezentacinėse salėse ir kaimo mokyklose. Inteligentas, dėmesingai, pagarbiai bendravęs su žymiais pasaulio menininkais, karūnuotais asmenimis ir muziko kelią tik pradėjusiais jaunuoliais ar kukliais koncertų salių raktininkais. Lietuvos patriotas, pilietis, dėmesingai sekęs ir kiek galėdamas dalyvavęs kultūros kūrimo procesuose.

Užuot pasilepinęs jaukiuose namuose prie židinio ar prie savo vertingos bibliotekos ir fonotekos lentynų, jis nuolat dirbo: po ranka studijuojamos partitūros, įrašai, nepaliaujamai su koncertų partneriais derinamos naujos programos, kelionių maršrutai, repeticijos, pamokos, susitikimai, gastrolės. Svarbiausia varomoji jėga – muzika. „Kai pradedi diriguoti – jauti, kad nebeegzistuoji. Ieškai būdų, kurie padėtų natoms įkvėpti gyvybę. Muzika – begalinės bendražmogiškų reikšmių paieškos. Taip norėčiau apibūdinti ir brandintos orkestrinio muzi­kavimo mokyklos esmę“, – kalbėjo Maestro. Jos principus įtvirtino vyresniųjų, jaunimo, studentų kameriniuose orkestruose, vainikuodamas savo išugdyto Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos orkestro laimėjimais ir didžiausio autoriteto – Herberto von Karajano – susižavėjimu Jaunimo orkestrų konkurse (1976, Vakarų Berlynas). „Tuosyk buvome įvertinti geriausiai – aukso medaliu, nors patirtimi ir amžiumi buvome jauniausi. Laimėjo įtaiga, valia, sugestija, mūsų noras muzikuoti patiriant džiaugsmą“, – kalbėjo S. Sondeckis. Ir šiandien anuometiniai moksleiviai atmena, kaip Berlyno filharmonijos salėje, pasibaigus iškilmingam konkurso uždarymo koncertui, pirmoje eilėje sėdėjęs Karajanas atsistojo ir plojo aukštai iškėlęs rankas. Jis tarsi davė toną ne tik trijų tūkstančių klausytojų auditorijai, bet ir Europai: žiūrėkite – tai talentingi ir darbštūs žmonės! Po koncerto priėjęs sveikino S. Sondeckį sakydamas: „Tai fantastiška, tai – neįmanoma!“ „Nors Maskva mus ir labai „globojo“, atidarė kelius į pasaulį. Šių durų raktas buvo Karajano palaiminimas.“ 1978-ųjų jaunimo orkestrų konkurse S. Sondeckis, Karajano pakviestas, – jau žiuri narys. O ir vėliau ne kartą buvo kviečiamas į tarptautinių konkursų Ženevoje, Parmoje, Maskvoje, Sankt Peterburge vertinimo komisijas.

Savo mokyklos principus S. Sondeckis įprasmino ir kurdamas aukščiausių įvertinimų sulaukusias kamerinių orkestrų muzikavimo, festivalių organizavimo tradicijas Lietuvoje, dirbdamas su tarptautiniais jaunimo orkestrais Europoje, vadovaudamas prestižiniam Šlezvigo-Holšteino festivalio orkestrui (įkūrė Leonardas Bernsteinas), į pasaulį išvedęs aukšto meistriškumo Lietuvos (Lietuvos kamerinis orkestras, 1960), Rusijos („Camerata Sankt Peterburg“, 1989), Graikijos („Hellos Orchestre of Patras“, 1999) kolektyvus.

Didžiulėmis diplomato pastangomis Maestro sugebėjo tuometį kamerinį orkestrą garsinti su Lietuvos, o ne sovietų vardu. Šokiravęs Maskvos valdininkus, Lietuvos vardas pranašiškai suskambo Europoje. S. Sondeckio vadovaujamų kolektyvų kuriami meniniai rezultatai išmynė takus į garsiausias Vakarų, Artimųjų ir Tolimųjų Rytų koncertų sales, tarptautinius festivalius, plokštelių, radijo, televizijos studijas. Užmegzti pirmieji, lig tol dar nebūti ryšiai su laisvojo pasaulio koncertų agentūromis. Pradėtos naujos koncertinio gyvenimo tradicijos Lietuvoje: talkinant Lietuvos filharmonijai tradiciniais tapo naujametiniai koncertai skambant Josepho Haydno „Atsisveikinimo“ simfonijai (nuo 1966), muzikinės popietės Trakų pilies menėje (nuo 1967), „Nakties serenados“ Palangoje (nuo 1971), Sausio 13-osios aukų pagerbimas Šv. Jonų bažnyčioje, skambant Alfredo Schnittke’s „Sutartinėms“ (nuo 1992). Jau pasiliko istorijoje S. Sondeckio inicijuoti tarptautiniai kamerinių orkestrų festivaliai, W.A. Mozarto draugijos veikla.

S. Sondeckis – elegantiškas, tolerantiškas, visomis prasmėmis aristokratas, nepailstantis pasakotojas, galėjęs valandomis kalbėti apie jį žavinčią muziką ir atlikėjus. „Myliu jį, – kalbėjo Justinas Marcinkevičius, – už tai, kad į mūsų dvasinę apyvartą įvedė daugelį pasaulinės klasikos paminklų, kad supažindino mus su garsiausiais šių dienų kūrėjais, kad praplėtė šiuolaikinio muzikavimo galimybes, o svarbiausia – už tai, kad jis bene daugiausia padarė kurdamas ir ugdydamas nacionalinę, lietuvišką interpretacijos ir atlikimo meno mokyklą.“ Johannas Sebastianas Bachas ir Wolfgangas Amadeus Mozartas buvo Maestro dievų Olimpo viršūnėje. Maestro išstudijavo ir atliko visus Mozarto kūrinius. „Jis „nugrotai“ Mozarto muzikai grąžina tokį gyvybingą žavesį, kad ne tik kūnas pagaugais nueina, bet tikrai suspurda sujaudinta širdis“, – rašė vokiečių spauda (Wiesbadener Kurier, 1990). Įtikinamos ir didžiųjų Bacho veikalų – Mišių h-moll, „Fugos meno“, „Pasijų pagal Matą“ interpretacijos. „S. Sondeckis yra garso moduliacijų meistras. Jas valdo, kontroliuoja ir suteikia daug subtilių pustonių“, – 1985 m. rašė italų kritikas Massimo Ciusolo.

Talentingų XX a. kompozitorių Arvo Pärto, Alfredo Schnittke’s, Pēterio Vasko kūrinių interpretacijos buvo reikšmingos bendradarbiaujant su ryškiais pasaulio solistais ir meno kolektyvais. S. Sondeckis Lietuvos klausytojams pristatė Mstislavą Rostropovičių, lordą Yehudi Menuhiną, dar jauną Gidoną Kremerį, Pierre’ą Amoyalį, Justusą Frantzą, Tatjaną Nikolajevą, Vladimirą Spivakovą, Sergejų Krylovą, Sergejų Nakariakovą ir kitus. Į didžiąją sceną išvedė pulką talentingų Lietuvos jaunuolių. Įsimintini Mūzos Rubackytės, David Geringo, Petro Geniušo, Dalios Kuznecovaitės, Vytauto Sondeckio ir daugelio kitų pirmieji koncertai su orkestru. Maestro inicijuoti ir atlikti ne tik klasikos opusai, bet ir naujos Felikso Bajoro, Teisučio Makačino, Rimvydo Žigaičio, Anatolijaus Šenderovo, Giedriaus Kuprevičiaus, Eduardo Balsio, Juliaus Juzeliūno, Stasio Vainiūno, Balio Dvariono partitūros. Ne vien tik Broniaus Kutavičiaus „Dzūkiškas variacijas“ S. Sondeckis išvedė į tokias sales kaip Tokijo „Santory Hall“. Net ir paskutinis pokalbis su Vytautu Laurušu šiemet sausį buvo apie lietuvišką muziką, kuri, pasak S. Sondeckio, „verta didžiųjų pasaulio scenų“.

Savo asmenine veikla, bendrais darbais su partneriais pasaulyje S. Sondeckis atvėrė Lietuvos muzikinei kultūrai duris į pasaulį. Dirigentas, kaip įtaigus klasikų, romantikų kūrybos interpretatorius, buvo laukiamas žymiausiose Europos scenose, jis dirigavo Berlyno filharmonijos, Belgijos nacionaliniam, Prancūzijos, Lenkijos radijo simfoniniams, Malmės simfoniniam, Taivanio kameriniam, Švedijos ir Zalcburgo filharmonijų orkestrams. Naujas interpretacijas rengė su ryškiausiomis scenos žvaigždėmis, tarp kurių – dainininkai Ramónas Vargas, Jelena Obrazcova, Roberto Alagna, Barbara Bonney, Nicolai Gedda, Dmitrijus Chvorostovskis, Renée Fleming, vargonininkas Jeanas Guillou, trimitininkas Timofejus Dokšiceris, fleitininkai Jeanas-Pierre’as Rampalis, Aurèle’is Nicolet ir kiti. 1987 m. prasidėjo daugkartiniai Maestro koncertai Zalcburgo, Ivo Pogorelichiaus, Menuhino, Händelio, Švedijos Karaliaus rūmų ir kt. festivaliuose, Sviatoslavo Richterio „Gruodžio vakaruose“. Piotro Čaikovskio vardu pavadintam simfoniniam orkestrui dirigavo didžiausiame pasaulyje „Colon“ teatre Argentinoje, koncertavo Paragvajuje, Brazilijoje, Pietų Korėjoje ir kitur. Buvo kamerinio orkestro „Maskvos virtuozai“ pagrindinis kviestinis dirigentas. Visada su didžiausiu jauduliu pasakojo apie koncertus Leip­ci­ge, Šv. To­mo baž­ny­čio­je, ku­rio­je il­si­si Ba­chas, ir Ei­ze­na­che, kur Ba­chas gi­mė.

„Iš vaikystės mano ryšys su muzika buvo intymus. Labai mėgdavau jos klausytis“, – pasakojo S. Sondeckis. Prieš karą nepriklausomos Lietuvos inteligentai tarsi jautė pareigą mokyti vaikus muzikos. Ir ne todėl, kad jie taptų profesionalais. Siekė ugdyti dvasios kilnumą, plėtoti minties horizontus, kūrybines galias. Muzikos mokyklą lankė ir Šiaulių burmistro Jackaus Sondeckio sūnus Saulius. „Muzikos mokykloje nemėgau formalių užduočių, pratimų. Jų ir nesimokiau. Mokytojai sakydavo: neišeis iš tavęs muzikantas!.. Tačiau man labai malonu būdavo groti sunkiai „įkandamą“, bet patinkančią muziką. Užsidaręs smuikavau Mozarto, Čaikovskio koncertus. 12–14 metų jau buvau susipažinęs su muzikos istorija, puikiais kūriniais, kurie vokiečių okupacijos metais mus pasiekdavo traškančio radijo bangomis. Jau tada žinojau dirigentų Furtwänglerio, Knappertsbuscho, Krauso, Abendrotho, jaunojo von Karajano pavardes.“

Visada pagarbiai S. Sondeckis minėjo savo mokytojus – Juozą Strolią, Petrą Vacbergą, Juozą Jagėlą Šiauliuose, Kazį Matiuką Kauno konservatorijoje, Aleksandrą Livontą Lietuvos konservatorijoje. Pianistės Birutė Strolienė ir Olga Šteinberg jam suteikė stiprius skambinimo fortepijonu pagrindus. Toliau buvo aspirantūra, pradėtas rašyti mokslinis darbas Maskvos P. Čaikovskio konservatorijoje (vadovai Leo Ginzburgas, Eugenijus Strachovas), dirigavimo meistriškumo kursai ukrainiečių kilmės prancūzų dirigento Igorio Markevitchiaus klasėje.

Visa ko – inteligencijos, pagarbos žmogui ir meilės didžiajam menui – pradžią S. Sondeckis gavo Šiauliuose gyvenusioje „šimtaprocentinių žemaičių nuo Šašaičių ir Šarnelės giminėje“. Tėvas Jackus – miesto burmistras, filantropas, teikęs pagalbą varguoliams ir gelbėjęs žydus nuo pražūties – ugdė darbštumą, principingumą, atjautą. Mama Rozalija – Juliaus Janonio gimnazijos istorijos mokytoja – įteigė meilę Lietuvai. Maestro buvo laimingas galėdamas kurti didžiojo muzikos meno interpretacijas ir gyventi šeimos darnoje. O gyvenimo prasmė visada buvo siejama su veikla, auginančia Tėvynę ir jos žmones.

S. Sondeckis apdovanotas Nacionaline kultūros ir meno premija, vyriausybinėmis premijomis, įvairių valstybių suteiktais garbės vardais, medaliais, Riterių kryžiais. Mums lieka stambiausiose įrašų studijose įrašyti jo interpretuoti kūriniai, apie jį sukurti televizijos filmai. 2010 m. Šiaulių konservatorija buvo pavadinta Sauliaus Sondeckio vardu. Nuo 2003 m. Šiauliuose pradėti rengti tarptautiniai Sauliaus Sondeckio jaunųjų smuikininkų ir violončelininkų konkursai.

Kodėl mes ištariame tiek mažai gerų žodžių? Bėgančio laiko suktinyje taip ir išsiskiriame jų vienas kitam nepasakę. Netekties minutę telieka paprašyti: nepraeikime abejingi pro Žmogų, pro jo skausmą, džiaugsmą, o išsiskyrę atminkime visi esą vienos Saulės vaikai, ir tegul Išėjusiųjų šviesa mus lydi.