Muzika

Jurgita Valčikaitė

Lietuvos ir Flandrijos bendradarbiavimo 20-mečio koncertas filharmonijoje

Nacionalinėje filharmonijoje kovo 19-ąją vyko ilgai lauktas koncertas, skirtas Lietuvos ir Flandrijos bendradarbiavimo 20-ies metų sukakčiai paminėti. Savotišku vakaro prologu tapęs žemos ir pavasario susitikimas savaip atsispindėjo ir koncerto programoje, kurioje siekta priminti ir dviejų šalių kūrybinę bendrystę. Mūsų šalį tuokart reprezentavo ne tik Mikalojus Konstantinas Čiurlionis ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (meno vadovas ir vyr. dirigentas Modestas Pitrėnas), bet ir jaunoji lietuvių arfininkė Joana Daunytė, baigusi magistro studijas Amsterdamo konservatorijoje. O Flandrijos regionui atstovaujantis belgų dirigentas Hermanas Engelsas pristatė dviejų savo kraštiečių muzikinius paveikslus: XIX–XX a. sandūroje gyvenusio Augusto de Boecko bei šiuolaikinio belgų kūrėjo Woutero Lenaertso (g. 1981 m.) kūrinius.

Darius Kučinskas

Pianistas Gabrielius Alekna skambino Mozartą Kauno filharmonijoje

Kovo 19 d. Kauno filharmonijos Didžiojoje salėje kartu su Kauno miesto simfoniniu orkestru Wolfgango Amadeaus Mozarto Koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr. 24 c-moll (KV 491) skambino Niujorke gyvenantis ir VDU Muzikos akademijos vizituojančiu docentu dirbantis pianistas Gabrielius Alekna. Tarptautinį pripažinimą pelnęs ir dažniau užsienyje nei Lietuvoje koncertuojantis pianistas šį kartą Kauno publikai pristatė vieną retai pas mus atliekamų Mozarto šedevrų. Koncertas Nr. 24 c-moll sukurtas lygiai prieš 230 metų Vienoje (1786 m. kovo 24 d.). Šį koncertą Mozartas parašė per tris savaites, o dar po poros savaičių atliko Vienos teatro salėje. Repeticijoje koncertą išgirdęs Ludwigas van Beethovenas buvo sužavėtas – „mes nieko panašaus nebesukursime“, – prasitarė savo bičiuliui, pripažindamas Mozarto talentą ir kūrinio genialumą. Neatsitiktinai muzikos kritikai šį koncertą įvardijo kaip patį brandžiausią ir sudėtingiausią šio žanro opusą.

Aldona Eleonora Radvilaitė

Pianisto Viktoro Paukštelio kompaktinę plokštelę išklausius

Lietuvių melomanams gerai žinomas pianistas Viktoras Paukštelis neseniai įrašė jau trečią savo solinio repertuaro kūrinių kompaktinę plokštelę. Pirmoje, kurią išleido „Baltic Optical Disc“ (2013), skamba meistriškai atliekami Johanno Sebastiano Bacho, Ferenco Liszto, Claude’o Debussy kūriniai. Antrą ir trečią kompaktines plokšteles išleido „Sheva Collection“ (Italija), – jose skamba tiek „auksinio pianistų fondo“, tiek ir retai atliekami kūriniai. Antroje plokštelėje (2014) – J.S. Bacho Prancūziškoji siuita Nr. 5, G-dur (BWV 816), retai atliekamos, o gal mūsų klausytojų net ir negirdėtos Anatolijaus Liadovo (1855–1914) žavios įvairių opusų pjesės ir populiarusis Aleksandro Skriabino Etiudas, op. 8, Nr. 12 dis-moll. Naujausioje, trečioje, kurią Piano LT koncertų salėje „Fazioli Grand Piano“ instrumentu 2015 m. kovo 25–28 d. įgrojo Viktoras Paukštelis (įrašo inžinierius Giedrius Litvinas, beje, kaip ir ankstesnės, asistentas Vilius Narvilas, o abiejų plokštelių viršelių fotografijos – Aušros Volungės), galima mėgautis septyniomis grakščiomis Jeano-Philippe’o Rameau (1683–1764) pjesėmis iš trijų Siuitų klavesinui (D-dur, e-moll, G-dur), Roberto Schumanno (1810–1856) „Vaikų scenomis“ („Kinderszenen“), op. 15, bei Césaro Francko (1822–1890) Preliudu, Choralu ir Fuga, op. 21.

Jūratė Šleinytė

Premjera visuomet yra laukiamas įvykis, žadantis intrigą, netikėtumą, nepatirtą įspūdį. Juolab kai ji yra susijusi su nauja lietuviška muzika ir ją skambinančiais jaunaisiais atlikėjais. Lauktoji intriga šį kartą su kaupu pasiteisino. Kovo 8 dieną VDU Muzikos akademijos salėje gausiai susirinkusi publika išklausė išties originalų XXIII fortepijono muzikos festivalio „Lietuviška gaida“ koncertą, kuriame buvo atliekami nauji, specialiai šiam festivaliui sukurti, lietuvių kompozitorių kūriniai. Donato Prusevičiaus, Lukrecijos Petkutės, Dalios Kairaitytės, Zitos Bružaitės, Alvydo Jegelevičiaus, Kristinos Vasiliauskaitės, Raimundo Martinkėno ir Algirdo Klovos kūrinius skambino Kauno Aleksandro Kačanausko muzikos mokyklos mokiniai ir mokytojai. Nepriklausomybės atkūrimo aušroje šioje muzikos mokykloje gimė idėja puoselėti lietuvišką fortepijono muziką ir jau trečią dešimtmetį festivalis „Lietuviška gaida“ pavasarį pasitinka išskirtiniais koncertais, pagerbiančiais kompozitorius jubiliatus, suburia jaunuosius atlikėjus, jų mokytojus ir kompozitorius. Nepamirštami ankstesni festivaliai, kuriuose su muzikuojančiu jaunimu bendravo kompozitoriai Vytautas Barkauskas, Dalia Kairaitytė, Nijolė Sinkevičiūtė, Giedrė Dabulskienė, Giedrius Kuprevičius, o koncertuose skambino žymūs lietuviškos muzikos atlikėjai, pianistai Rokas Zubovas, Sonata Bielionytė ir kt.

Brigita Jurkonytė

LNSO svečiai – trimitininkas Pacho Floresas ir dirigentas Christianas Lindbergas

„XX amžiaus menininkai įdėmiai žvelgė į kitas civilizacijas, įtraukdami neeuropinių kultūrų meną į Vakarų akiratį ir prikeldami iš užmaršties seniausių laikų kultūrinį palikimą. (...) Šį kultūros procesą apmąstęs prancūzų rašytojas ir meno filosofas André Malraux pripažino, kad XX a. kultūriniuose dialoguose ir jų paskatintose meninėse metamorfozėse slypi Vakarų kūrėją slegiantis nerimas, kuris ir skatino be paliovos ieškoti autentiškesnių, gilesnių žmogiškumo klodų, sakralumo apraiškų, dvasinės pilnatvės ir absoliuto kitų civilizacijų kūryboje, kurioje menas atliko sakralinę funkciją ir buvo tarsi tiltas tarp Dievo ir žmogaus“ (menotyrininkė Odeta Žukauskienė, 2013). Kovo 12 d. Nacionalinės filharmonijos Didžiojoje salėje įvykusio Lietuvos Nacionalinio simfoninio orkestro ir kviestinių svečių – švedų dirigento Christiano Lindbergo ir iš Venesuelos kilusio trimitininko Pacho Floreso – koncertinėje programoje išskleista spalvinga ir įvairi vakarietiškų bei neeuropinių kultūrų muzikos paletė tapo išties įdomiu kūrybiniu sprendimu. Su Suomijos herojišką praeitį ir gamtos grožį įprasminančia Jeano Sibelijaus Antrąja simfonija buvo gretinami Carlo Nielseno „Aladino siuitoje“ girdimi rytietiški ritmai ar Lindbergo koncertą „Akbank Bunka“ trimitui ir orkestrui persmelkusios muzikinės Turkijos ir Japonijos kultūrų vizijos. Kaip šie neeuropietiški vaizdiniai buvo pristatyti vakarietiškos akademinės muzikos kontekste? Kokių interpretacijų reikalaujama tokiuose „kultūrinių dialogų“ koncertuose?

Jūratė Katinaitė

Giuseppe’s Verdi operos „Don Karlas“ premjeros LNOBT

Lietuvoje imtis Giuseppe’s Verdi „Don Karlo“ pastatymo – rizikinga. Yra dvi operos, kolektyvinėje lietuvių melomanų (gal tiksliau operomanų) sąmonėje įgijusios šventenybės statusą. Kad ir kokią orią pastraipą užimtų nacionalinėse chrestomatijose, nei Miko Petrausko „Birutė“, nei Vytauto Klovos „Pilėnai“ neprilygsta publikos numylėtoms „Traviatai“ ir „Don Karlui“. Priežastys skirtingos. „Traviata“ tapo mitologizuotu lituanistiniu operos simboliu ne tik dėl to, kad nuo jos premjeros 1920 m.  gruodžio 31-ąją skaičiuojame Lietuvos nacionalinės operos trupės istoriją. Mitą sustiprino dabartinė LNOBT valdžia, nutraukusi dešimtmečiais puoselėtą tradiciją, išgyvenusią ir karą, ir stalinizmą, ir ilgus metus besitęsusią rusifikaciją bei „brandaus socializmo“ statybas. Kas galėjo įsivaizduoti, kad ji bus nugalabyta nepriklausomoje Lietuvoje? Tačiau kolektyvinė atmintis tvaresnė, publika ilgisi naujametės „Traviatos“, kad ir kaip uoliai būtų pratinama prie paskubomis šventiniu laikotarpiu kurpiamų premjerų. O kantrybė anksčiau ar vėliau vainikuojama: tikiu, „Traviata“ grįš į naujametį vakarą! Taip dabartinio teatro vadovo įpėdinis, net neįdėjęs jokių pastangų, gautų didelį publikos palankumo avansą. Ir kuo vėliau tai įvyks, tuo svarbesniu įvykiu taps. Taip ir regiu būsimų viešųjų ryšių pranešimų antraštes...

Rasa Murauskaitė

Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro koncertas Nacionalinėje filharmonijoje

Kovo 5-ąją Vilniuje šurmuliavo Kaziuko mugė, Nacionaliniame operos ir baleto teatre vyko vienas ilgai lauktos operos „Don Karlas“ premjerinių spektaklių, o Nacionalinėje filharmonijoje suskambo... jūra – trimis ar net daugiau prasmių, išsiskleidusių per tris monumentalius kūrinius. Jūros įvaizdžio suvienytame koncerte skambėjo žinomos dabarties lietuvių kompozitorės Ramintos Šerkšnytės kompozicija „Aisbergas“, gana retai mūsų scenose „subanguojanti“ Mikalojaus Konstantino Čiurlionio „Jūra“, o tarp šių įsiterpė prancūzų belle époque kūrinys, dešimtmetį kompozitoriaus Ernesto Chaussono rašyta „Meilės ir jūros poema“, op. 19, balsui ir orkestrui. Kūriniams interpretuoti susibūrė ypač galingos atlikėjų pajėgos: Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, jam dirigavo kolektyvo meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Modestas Pitrėnas, ir su orkestru Chaussono „Meilės ir jūros poemą“ atlikusi, viena ryškiausių šių dienų Lietuvos solisčių, sopranas Asta Krikščiūnaitė.

Algirdas Klova

Vilniaus knygų mugei nušurmuliavus

Šiemet Vilniaus knygų mugėje jau antrus metus iš eilės buvo įrengta „Muzikos salė“, kur kas didesnė nei pernai. Šį projektą organizuoja Lietuvos gretutinių teisių asociacija AGATA. Projektas iš dalies finansuojamas LR Kultūros ministerijos Kūrybinės veiklos, autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugos programos lėšomis. Per keturias dienas savo veiklą „Muzikos salės“ stenduose pristatė daugiau nei 200 skirtingų žanrų atlikėjų. Programoje – 40 gyvų koncertų ir šimtai neformalių susitikimų su muzikos kūrėjais, atlikėjais, leidėjais, koncertų organizatoriais ir kitais muzikos veikėjais.

Parodos atidarymo dieną į „Muzikos salę“ atvykusi Prezidentė Dalia Grybauskaitė aplankė stenduose įsikūrusius muzikantus, susipažino su jų pristatoma kūryba ir net pati trumpam į rankas paėmė instrumentą. Per atidarymą Vilniaus meras Remigijus Šimašius įteikė „auksinius“ ir „platininius“ diskus, kurie buvo pelnyti už daugiausia parduotų albumų bei perklausų internete. „Muzikos salę“ aplankė ir pasaulinės muzikos rinkos ekspertai. Su Lietuvos muzikos atstovais susitiko vienos pirmųjų, šiuo metu didžiausios pasaulyje muzikos platinimo internete kompanijos „The Orchard“ įkūrėjas Scottas Cohenas, teisinių ir komercinių reikalų vadovas forume „The Worldwide Independent Music Industry Network“ Charlie Phillipsas, muzikos verslo konsultacijų kompanijos „Sound Diplomacy“ atstovas Lucas Knoflachas, Liuksemburgo muzikos eksporto agentūroje „Music: LX“ dirbantis Giovanni Trono ir kt.

Živilė Ramoškaitė

Dirigento Modesto Barkausko parengta simfoninių kūrinių programa

Daugelis jau žino, kad 2016-ieji paskelbti kompozitoriaus Juliaus Juzeliūno metais. Įvairios muzikos institucijos kompozitoriaus šimtmečiui yra numačiusios gausybę renginių – koncertų, konferencijų, parodų, leidinių. Nacionalinė filharmonija, savaime suprantama, taip pat aktyviai mini šį jubiliejų. Vasario 27 d. Vilniuje, o prieš tai Kaune ir Klaipėdoje įvyko simfoninis koncertas, kuriame Juliaus Juzeliūno kūrinys pristatytas plačiame pasaulio muzikos kontekste. Šį kontekstą sudarė trys skirtingų žemynų kompozitoriai, J. Juzeliūno bendraamžiai. Dviem iš jų, prancūzui Henri Dutilleux (1916–2013) ir argentiniečiui Alberto Ginasterai (1916–1983), šiemet irgi sukaktų šimtas, o trečiajam, amerikiečiui Samueliui Barberiui (1910–1981) būtų šešeriais metais daugiau. Toks originalus sumanymas kilo filharmonijos generalinei direktorei Rūtai Prusevičienei. Tad publikai buvo suteikta galimybė pačiai pamąstyti apie tos pačios kartos skirtingų kraštų kūrėjų muziką, jos panašumus ir skirtumus. Būtina pridurti, kad J. Juzeliūnas koncerte skambėjusius „Afrikietiškus eskizus“ sukūrė sovietinėje Lietuvoje, 1961 metais, kai menininkų kūrybinė fantazija buvo sergėjama socrealizmo taisyklių, o kiti trys kompozitoriai naudojosi visiška kūrybos laisve. Visi užsienio autorių opusai Lietuvoje suskambėjo pirmąsyk, tad koncertas tapo dar ir naujų pažinčių vakaru.

Živilė Ramoškaitė

Valstybinio Vilniaus kvarteto koncertas Nacionalinėje filharmonijoje

Vasario 24 d. vykęs Valstybinio Vilniaus kvarteto koncertas turėjo paantraštę: „Kvarteto primarijos Dalios Kuznecovaitės inauguracija“. Iš tiesų tai buvo pats pirmasis Vilniaus kvarteto koncertas filharmonijos Didžiojoje salėje, kuriame prie pirmojo pulto neišvydome net penkiasdešimt metų kvartete griežusios Audronės Vainiūnaitės. Jos vietą užėmė tarptautinių konkursų laureatė Dalia Kuznecovaitė, melomanams pažįstama kaip ryški simfoninių ir kamerinių koncertų solistė.

Šis įvykis stipriai sujudino palyginti ramią mūsų muzikinio gyvenimo tėkmę. Neatsitiktinai į koncertą susirinko kaip reta daug visų kartų profesionalių muzikantų, ypač stygininkų. Visiems magėjo būti šio, sakyčiau, istorinio koncerto liudininkais. Bet pradžioje – apie Audronę Vainiūnaitę. Iki šio koncerto ji buvo vienintelė kolektyvo narė nuo susikūrimo 1965 metais. Vainiūnaitė buvo ir tebėra kvarteto pirmųjų žingsnių ir ilgo kelio į meninę brandą kūrėja ir liudininkė. Be šios smuikininkės, esu įsitikinusi, Vilniaus kvartetas nebūtų 1972-aisiais laimėjęs svarbaus tarptautinio konkurso Lježe (Belgijoje), nebūtų taip tvirtai ir užtikrintai kopęs į atlikimo meno aukštumas. Mano kartos muzikantai kvartetinio meno sampratą iš esmės gilino lankydami šio kolektyvo koncertus. Vainiūnaitė buvo ryškiausia Vilniaus kvarteto individualybė. Jos meistriškas grojimas, tobulas instrumento valdymas ir sąžininga tarnystė muzikai buvo tarsi kamertonas kitiems nariams. Kvarteto sudėtis keitėsi, antrasis smuikas Artūras Šilalė ir altininkas Girdutis Jakaitis į ansamblį atėjo palyginti neseniai, Jakaitis – 1996-aisiais, Šilalė – 1999-aisiais. Violončelininkas Augustinas Vasiliauskas, dabar jau vyriausias narys, kvartete griežia taip pat ne nuo pat pradžių. Nuo 1970-ųjų ir iki šios dienos jis yra aktyviausias kolektyvo veiklos ir programų formuotojas. Gausybė įdomių, reikšmingų kvarteto programų ir ciklų telkė publiką, lavino jos skonį, supažindino su šio žanro šedevrais ir mažai Lietuvoje žinoma muzika, garsiais atlikėjais ir talentingu jaunimu. Paminėsiu bent kelis įspūdingus ciklus: „Europos Sąjungos šalių kamerinės muzikos vakarai“, „Romantinės ir lietuvių šiuolaikinės muzikos vakarai“, „Pasaulio meno meistrai ir Vilniaus kvartetas“, „Kvartetas ir fortepijonas“, „Jaunieji Lietuvos talentai ir Vilniaus kvartetas“. Šis kolektyvas ypač daug dėmesio skyrė lietuvių muzikai, pagrojo apie šimtą lietuvių autorių kūrinių, kurių pusė buvo sukurta specialiai jam. Ryškiausiai įsiminę koncertai žavėjo ne tik skoningomis interpretacijomis, ansambliškumu ir kamerinio muzikavimo subtilybėmis, bet kiekvienąsyk – tiesiog stulbinančiu Vainiūnaitės grojimo virtuoziškumu, juvelyrišku tikslumu, galinga menine įtaiga. Ir taip – ištisus penkis šiam menui pašvęstus dešimtmečius. Sukauptas milžiniškas repertuaras, pagrota daugiau kaip pusketvirto tūkstančio koncertų, apkeliautas, galima sakyti, visas pasaulis... Turbūt ne tik aš apgailestavau, kad prieš koncertą scenoje nepamatėme Audronės Vainiūnaitės ir nepadėkojome ja