Muzika

Dalia Krapavickaitė, Daiva Stasiulionienė

Koncerto Šv. Kotrynos bažnyčioje, skirto Sausio 13-ajai atgarsiai

Sausio 13-osios koncertas „Širdie, giedoki laisvę!“ paliko stiprų įspūdį ir klausytojams, ir atlikėjams. Koncerte dalyvavo Vilniaus kultūros centro moterų choras „Liepos“ (meno vadovė ir dirigentė Audronė Steponavičiūtė Zupkauskienė), Vilniaus miesto savivaldybės Šv. Kristoforo kamerinis orkestras (meno vadovas ir dirigentas Donatas Katkus), Jūratė Staškienė ir Vladislovas Žičkus (fleitos), Vida Taurinskaitė-Rukšienė (sopranas), Domas Jakštas (violončelė), Vilniaus kultūros centro teatro studijos „Elementorius“ nariai (Eglė Storpirštienė ir Gediminas Storpirštis), Vilniaus chorinio dainavimo mokyklos „Liepaitės“  trečios klasės (vadovė Diana Mickevičiūtė), jaunių (vadovė Audronė Steponavičiūtė Zupkauskienė) chorai bei smuikininkų ansamblis (mokytoja Elvyra Vadoklienė).

Laimutė Ligeikaitė

Nauja Algirdo Klovos kamerinės muzikos kompaktinė plokštelė

Kompozitorius Algirdas Klova šio laikraščio skaitytojams bene labiausiai pažįstamas iš nuolatinių informatyvių straipsnių apie džiazo festivalius ar svarbius world muzikos įvykius. Taip pat dažnai jis šmėsteli TV ekranuose, griežiantis smuiku su savo kapela „Vydraga“, ištikimai dalyvauja country muzikos festivaliuose, ne kartą pripažintas geriausiu country instrumentininku Lietuvoje. O kur dar skoningos jo popmuzikos dainos, pavyzdžiui, „Vakar vakare“, „Aš noriu Kalėdų“ ir kt., kurių vis norisi pasiklausyti kaip atgaivos prie rusenančio židinio. Bet šįkart ne apie tai. Po įvairiais jo kūrybinės veiklos sluoksniais slepiasi dar vienas, ir bene svarbiausias, kurio pagrindu kompozitorius ir gali plėtoti minėtąsias kombinacijas – tai profesionalioji akademinė muzika, kurią kurti Klova mokėsi iš profesoriaus Juliaus Juzeliūno (beje, 2016-aisiais minime šios asmenybės metus). Tad šiemet Klova nutarė drąsiai atkurti savo, kaip akademinės muzikos kūrėjo, vardą, ir išleido autorinę kompaktinę plokštelę (leidybą parėmė Gedimino Kuprevičiaus fondas „Gerasis Ruonis“ ir LKS), ją sausio 12 d. pristatė Lietuvos kompozitorių sąjungoje. Atrodytų, šiais komercinės sėkmės vaikymosi laikais kompozitoriai veikiau jau elgtųsi priešingai – angažuotųsi ten, kur sulauks daugiau populiarumo, daugiau perklausų youtube, ar bandytų prisiderinti prie europinių avangardo tendencijų. O Klova elgiasi originaliai, sakyčiau, pagal kūrėjo sąžinę – kukliai, bet nuoširdžiai pateikia savo autentiškos sampratos vaisius. Tai muzika, kuri jam pačiam artima, profesionaliai sukomponuota, nesubanalinanti ir nenuleidžianti savosios gildijos meistriškumo kartelės. Kita vertus, kas, jei ne Klova, gali klasikinės, akademinės muzikos vertybes priartinti prie vadinamosios plačiosios visuomenės? Jo kūriniai bene ryškiausiai byloja apie tai, jog akademinė muzika nei nuobodi, nei sausa, juolab ji visuomet „paspalvinama“ folkloro atgarsiais ir šviesia lyrika. Artimas autoriui minimalizmas čia santūrus ir lietuviškų šaknų, o kaip svarbiausias elementas visuomet girdisi melodija. „Aš esu melodistas, noriu rašyti tiesiog gražią muziką“, – prisipažįsta Klova.

Jonas Vilimas

„Canto Fiorito“ koncertas Valdovų rūmuose

Nuvilniję ir nušurmuliavęs, kaip visada gausus renginių kalėdinis laikotarpis šiemet pateikė ne tik plačią paletę įvairiems skoniams bei pomėgiams tenkinti skirtų koncertų, premjerų bei šiaip smagių renginių, bet ir savotiškų atradimų. Vieną iš jų pateikė ir bene antrus metus kaip kalėdinis festivalis rengiamas ciklas „Kalėdos Valdovų rūmuose“ (nors šventiniu laikotarpiu koncertai šių rūmų Renesansinėje menėje pradėti rengti dar iki oficialaus jų atidarymo), kurį apskritai būtų galima pagirti už prasmingų ir gražių tradicijų kūrimą, taip pat išties vertingos ir, kaip dera, aristokratiškai skoningos ir gražios muzikos puoselėjimą ir pateikimą rūmų lankytojams ir koncertų klausytojams. Neabejotinai žavių akimirkų būta kiekviename iš keturių ciklo koncertų, pradedant „Aidijos“, „Chordos“ bei solistų kompanijos „Kalėdų giesmėmis“ ir baigiant naujamečiu koncertu „Metų laikai“ su specialiai jam suburta „Cappella temporale“. Tačiau čia kiek daugiau apsistosime prie trečiojo (gruodžio 29 d.), pavadinto „Tarquinio Merula – didysis Vazų dvaro muzikos meistras“, jį parengė ir atliko tarptautinis senosios muzikos ansamblis „Canto Fiorito“ (dainininkai Ieva Gaidamavičiūtė, Renata Dubinskaitė, Saulė Šerytė, Algirdas Bagdonavičius, Nerijus Masevičius, senoviniais instrumentais grojantys muzikantai – fleitininkai Ieva Bublytė, Rodrigo Calveyra, trombonininkas Adrianas France’as, viola da gamba griežiantis Rodney Prada, klavišininkas Davide’as Pozzi), vadovaujamas Rodrigo Calveyros.

Brigita Jurkonytė

Erdvinio garso festivalis „Sferos / Premjeros 2015“ LMTA Inovacijų centre

„Dauguma mano kūrinių neturi nei pradžios, nei pabaigos. Jie permanentiniai. Mano kūriniai išties ilgi, ir, kai jie atliekami tradicinėje erdvėje, pavyzdžiui, filharmonijoje, visada baiminuosi, kaip reaguos klausytojai. Kai „pagauna“, jie susikoncentruoja ir tada būna tokie sustingę kaip ropliai terariume. Laikas ir suvokimas pasikeitęs, jie klauso, niekas neišeina, nemėto drabužinės žetonų. Bet kai kūrinys parašytas neteisingai, kai jame yra kas nors klaidinga, tada blogai, žmonės išeis ir trenks durimis“ (Rytis Mažulis, 2011, iš muzikologo Jurgio Paliaukos parengto interviu). Šios kompozitoriaus Ryčio Mažulio mintys nuolat skatina suvokti, kad autoriaus kūrybos klausymuisi skatinama pasirinkti netradicinę erdvę, kurioje mikrotoniniai sąskambiai galėtų tarsi „išsiskleisti“ kaip gėlės žiedai ir tęstųsi neapčiuopiamame, begaliniame laike.

Algirdas Klova

Mintys po Sauliaus Petreikio ir „World Orchestra“ koncerto filharmonijoje

Šiais laikais Lietuvoje atsiranda vis daugiau muzikantų ir dar daugiau klausytojų, nuoširdžiai besidominčių kol kas mažai pas mus žinomu world music žanru. Todėl labai džiugu, kad šį žanrą į savo salę jau įsileidžia ir Nacionalinė filharmonija. 2015 m. gruodžio 28 d. šioje salėje pasirodė Saulius Petreikis su didžiuliu projektu, pavadintu „Aukštumos, lygumos, žemumos“, skirtu jo debiutiniam albumui „Lowlands“ pristatyti. Čia išgirdome ir naują Sauliaus suburtą kolektyvą „World Orchestra“, kurį sudaro kelių šalių muzikantai.

Norėdamas plačiau pristatyti šią muziką, iš pradžių trumpai papasakosiu apie jos atsiradimą ir raidą pasaulyje. XX a. 8-ojo ir 9-ojo dešimtmečių sandūroje JAV ir Vakarų Europoje pradėjo rastis dar viena folkloro ar jos elementų panaudojimo kryptis – world music. Iš pradžių ji pasireiškė kaip afrikiečių folkloro jungtis su roko muzika. Tai įvyko dėl dviejų priežasčių: muzikinės ir politinės. Viena vertus, labiau išprususiems ir kūrybingesniems roko muzikantams nusibodo primityvoka kvadratinė roko muzikos forma ir jie panoro praplėsti jos ribas. Plėsdami jas Afrikos gyventojų folkloru, roko muzikantai ne tik siekė dar labiau išpopuliarėti, bet ir solidarizavosi su kovotojais už politines teises. Vėliau imta domėtis ne tik Afrikos, bet ir Azijos, Lotynų Amerikos, Australijos aborigenų, Naujosios Zelandijos maorių bei kitomis kultūromis. Jos jungtos jau ne vien su roku, bet ir su džiazu, disko ir kita muzika. Tai vis dar pavadinama world music, nors daugelis muzikantų šio apibūdinimo vengia.

Rasa Murauskaitė

Įspūdžiai iš choro „Brevis“ 25-mečio koncerto Šv. Kazimiero bažnyčioje

Šventiniu laikotarpiu kultūrinių renginių koncentracija smarkiai sutirštėja, o šioje pasiūloje gana paprasta pasiklysti – ne visada sugebama subtiliai perteikti santūrią, o kartu nepaprasto džiaugsmo kupiną šv. Kalėdų laukimo nuotaiką, kuri gali tapti įkvėpimu visiems artėjantiems metams. Todėl norėčiau prisiminti, kaip harmoningai ir nepaprastai šventiškai Vilniaus prieškalėdinį koncertinį gyvenimą praturtino gruodžio 20 d. Šv. Kazimiero bažnyčioje suskambėjęs choro „Brevis“ (meno vadovas ir dirigentas Gintautas Venislovas) jubiliejinis 25-mečio koncertas.

Ryškiausi Lietuvos chorai savo „sidabrinius“ gimtadienius mini panašiu metu kaip ir mūsų jauna valstybė – simboliška, kad chorinė kultūra žengia koja kojon su nepriklausoma Lietuva. Choras „Brevis“ – profesionalus šios kultūros reprezentantas, ilgus metus džiuginantis meistriškai atliekama, nepaprastai įvairia muzika. Jų programose išgirstame ir ankstyvąjį Renesansą siekiančius vokalinės polifonijos kūrinius, ir įdomiausius šiuolaikinės muzikos opusus, nesvetima šiam kolektyvui ir įvairių, net mūsų kultūrai itin egzotiškų tautų muzika.

Praeinantys metai, kaip visada, visa, kas ką nuveikė, įžūliai prisiskiria sau – atseit čia metų įvykiai, metų pasiekimai. Tiesa, to kasdienio visų darbo, ilgalaikio intelektinio, meninio ir dvasinio indėlio neįmanoma nei aprėpti, nei už visa tai kažkam padėkoti. Tad padėkokime metams ir pabandykime prisiminti, ką gi jie atnešė, kas labiausiai džiugino, kas nuvylė?

Kamilė Rupeikaitė

Pirmasis Los Andželo gitarų kvarteto koncertas Lietuvoje

Vienas geriausių ansamblių Baltijos šalyse – Baltijos gitarų kvartetas – savo gerbėjus džiugina ne tik aukščiausio meistriškumo koncertine, bet ir organizacine veikla, nuo 2009 m. Baltijos gitarų festivalio kontekste Lietuvos klausytojams pristatydamas dar negirdėtus pasaulinio lygio meistrų koncertus. Puikiu metų pabaigos kultūriniu akcentu tapo visame pasaulyje žinomo, garsiausiu klasikinės gitaros kvartetu laikomo Los Andželo gitarų kvarteto koncertas, įvykęs Nacionalinėje filharmonijoje gruodžio 15 dieną. Būtent šis 35 metus gyvuojantis kolektyvas ir įkvėpė keturis jaunus entuziastingus gitaristus susiburti į Baltijos gitarų kvartetą 2004-aisiais.

Los Andželo gitarų kvartetas, kuriame groja Johnas Dearmanas, Williamas Kanengiseris, Scottas Tennantas (visi trys – nuo pat kvarteto susibūrimo) ir Matthew Greifas (2006 m. pabaigoje pakeitęs Andrew Yorką), yra įvertintas „Grammy“ apdovanojimu, atlieka ne tik klasikines, bet ir šiuolaikines ansambliui rašomas kompozicijas, įvairių muzikos žanrų ir stilių kūrinių aranžuotes. Kaip prieš koncertą surengtoje spaudos konferencijoje teigė W. Kanengiseris, kvartetas veikia demokratijos principu, be aiškaus lyderio, tačiau tai nereiškia, kad nekyla kūrybinių diskusijų dėl interpretacijos. Visi kvarteto nariai derina ir solinį, ir ansamblinį muzikavimą, nors prioritetą teikia ansambliniam. Jų didysis mokytojas ir įkvėpėjas – garsusis ispanų gitaristas Pepe Romero ir gitarų kvartetas „Los Romeros“, kuriame nuo 1960 m. groja vien Romero šeimos gitaristai.

Darius Kučinskas

Dar kartą apie prikeliamus Čiurlionio kūrinius

Šiemet minėjome Mikalojaus Konstantino Čiurlionio gimimo 140-ąsias metines. Daug renginių, įvykių, premjerų, parodų – kaip visuomet, pasak Giedriaus Kuprevičiaus, toks truputį „paūmėjimas“. Tačiau šį kartą Čiurlionio jubiliejus paminėtas dviem ypatingomis premjeromis – rekonstruotos ir atliktos (ir net įrašytos!) dvi nė karto neskambėjusios simfoninės poemos „Dies irae“ ir „Pasaulio sutvėrimas“. Poemą „Dies irae“ lapkričio 20 d. Kauno filharmonijoje atliko Kauno simfoninis orkestras, diriguojamas Roberto Šerveniko. Poemą rekonstravo ir instrumentavo kompozitorius Giedrius Kuprevičius. Poema „Pasaulio sutvėrimas“ suskambo Vilniuje, Nacionalinėje filharmonijoje, gruodžio 4 d. Ją atliko Nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojamas Modesto Pitrėno. Poemą rekonstravo ir instrumentavo kompozitorius Arvydas Malcys.

Iš anksto pasakysiu, kad šių kūrinių atlikimas yra ypač reikšmingas įvykis Lietuvos muzikinės kultūros raidoje. Bene pirmą kartą per daugiau nei šimtą metų susivokėme esantys subrendę objektyviai autoanalizei ir atvirai savikritikai, esame pakankamai tvirti ir laisvi (ir niekieno išoriškai neverčiami!) mąstyti ir permąstyti savo kultūros ištakas. Tautinės kultūros ištakas, susiformavusias XX a. pradžioje, kurioms kertinį akmenį padėjo Čiurlionio kūryba. Tad ką išgirdome ir ką supratome?

Rita Nomicaitė

Išskirtinis spektaklis su Katerina Tretyakova ir Edgaru Montvidu LNOBT

Gruodžio 12-osios „Traviatos“ spektaklis Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre buvo skirtas simbolinės lietuvių operos figūros – Kipro Petrausko – 130-osioms gimimo metinėms. Šis tautinės operos sąjūdžio veikėjas, pirmųjų lietuviškų spektaklių solistas, be to, pasižymėjo išskirtinėmis profesinėmis savybėmis. „Jaukus, švelniai melancholiškas lyrizmas yra pagrindinis jo dainavimo ir visos jo asmenybės bruožas. (...) Petrausko lyrikai suteikia ypatingos reikšmės ugningas temperamentas, kuris slypi prisidengęs jos švelnumu. Kipro lyrizmas nėra silpno, bejėgio svajotojo jausmų išsiliejimas; iš švelniausio „pianissimo“, iš lyriškiausios nuotaikos jis gali pereiti į aistringą pakilimą; už švelnumo slepiasi stipri, sveika, gyvastinga asmenybė. Dinamiškose vietose jis suliepsnoja pats ir moka uždegti klausytojus“, – 1936 metais, dainininkui švenčiant sceninės kūrybos 25-ąsias metines, dideliame straipsnyje analizavo Vladas Jakubėnas („Kipras Petrauskas – lietuviško dainingumo reiškėjas ir įkūnytojas“, Vairas, 1936, Nr. 12). Intymumo sublimuoti karšti jausmai buvo gražiausias ir aptariamojo spektaklio bruožas.