7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Sielos virpesiai fortepijonui

Apie pirmąją Gintaro Sodeikos autorinę kompaktinę plokštelę „Tremors“

Beata Baublinskienė
Nr. 4 (1156), 2016-01-29
Muzika
Gintaro Sodeikos CD
Gintaro Sodeikos CD

Koncertinis fortepijonas atstovauja tam, kas „profesionalu, vyriška ir vieša“. Tai JAV muzikologo Richardo Lepperto teiginys. Tiesa, tokia samprata labiau atspindi romantinių „kovos žirgų“ laikus – taip XIX a. didinguosius koncertus fortepijonui pavadino vienas šmaikštus šių dienų „The Guardian“ kritikas. Kaip visa tai susiję su XXI a. Lietuvos kompozitoriaus Gintaro Sodeikos kūryba? Bendras vardiklis vis tas pat – fortepijonas.

2016-ųjų išvakarėse pasirodė pirmoji autorinė G. Sodeikos kompaktinė plokštelė „Tremors“ (leidėjas „Riturnelė“, 2015), skirta akustinei fortepijono muzikai. Kokia ji?

 

G. Sodeikos (g. 1961) įvaizdis bene ryškiausiai susijęs su netradiciniais kūriniais – hepeningais, garso instaliacijomis, taip pat muzika spektakliams. Vis dėlto nemažą jo kūrinių dalį sudaro ir grynoji muzika. Tik ji iki šiol buvo tarsi teatrališkosios, fliuksiškosios šio menininko asmenybės šešėlyje. Bet antai prieš kelerius metus savo Koncerto fortepijonui ir simfoniniam orkestrui premjeros Vilniaus festivalyje išvakarėse kompozitorius atskleidė: „Laiko spiralė apsisuko. Kadaise rengiau hepeningų festivalius, kūriau akcijas – plaukiau prieš srovę įrodinėdamas, kad menas gali būti visoks, net ir neturintis tradicinio meno požymių. (...) Šiandien man rūpi kitkas – noriu polemizuoti su tuomečiu Sodeika.“ (Lrytas.lt, 2014-06-02)

 

Vis dėlto ir „tuometis Sodeika“ kūrė muziką fortepijonui: „Taliensi 747“ fortepijonui ir fonogramai (1997), „Garso ontologija Nr. 2“ fortepijonų duetui (1998), „Tremors“ fortepijonui ir 9 instrumentams (1999), „Iodio“ trims fortepijonams (2002), „SUTAPO“ dviem fortepijonams (2010). Akivaizdu, kad „tuometis Sodeika“ nuosekliai artėjo prie dabartinio Sodeikos kūrybinės manifestacijos – Koncerto fortepijonui ir simfoniniam orkestrui (2014). Kita vertus, galima spėti, kad žavėjimasis fortepijonu, jo skambesiu, tembru, raiškos galimybėmis – lyg savotiškas apsėdimas – yra kur kas pastovesnis kompozitoriaus kūryboje nei estetinės ir meninės-ideologinės preferencijos.

 

Išvardyti šeši kūriniai fortepijonui sudaro pirmąją autorinę G. Sodeikos kompaktinę plokštelę. Tokį pasirinkimą būtų paprasčiausia paaiškinti kaip siekį sudaryti nuoseklią ir vientisą albumo programą – šie opusai atrinkti iš 44 kompozitoriaus kūrinių visumos (ankstyviausias datuojamas 1983 metais). Vis dėlto galima spėti, kad fortepijoninis mąstymas susijęs su dar ankstyvesne G. Sodeikos muzikine patirtimi. „Muzikos pradėjau mokytis tik aštuntoje klasėje, staiga pajutęs nenumaldomą norą tapti kompozitoriumi. Susiradau fortepijono mokytoją – grodavau po dešimt valandų per dieną ir įstojau į chorinį dirigavimą Vilniaus konservatorijoje, o ją baigęs – į kompoziciją Muzikos ir teatro akademijoje. Šiandien tokį proveržį būtų sunku įsivaizduoti. (...) Nesiskiriu su fortepijonu – mėgstu groti, improvizuoti ar tiesiog klausytis jo garsų.“ (Lrytas.lt)

 

Nenuostabu. O ir tarp kompozitoriaus kūrybos bendražygių – geriausi įvairių kartų Lietuvos pianistai, kuriuos girdime grojančius ir šiame albume: Petras Geniušas, Rūta Rikterė ir Zbignevas Ibelhauptas, Gryta Tatorytė, pagaliau kompozitoriaus sūnus Joris Sodeika ir jo jaunesnieji kolegos.

 

Vis dėlto kokia muzika skamba šioje plokštelėje? Atrodytų, beprasmiška rašyti apie kūrinius, kurių gali pasiklausyti, bet, žinoma, dažniau dėmesį patraukia tai, kas turi savo istoriją. Taigi akimirkai grįžkime prie muzikos tyrinėtojo R. Lepperto įžvalgų apie fortepijoną – mėgstamiausią XIX a. „valdančiųjų sluoksnių muzikos instrumentą“, kuris „atspindėjo ir žadino garsines bei vizualines malonumo, geismo, neapykantos“ ir kitokias asociacijas.

 

Kokias asociacijas žadina XX ir XXI a. G. Sodeikos fortepijonas? Bene geriausiai jas apibūdina paties kompozitoriaus įtraukta į vartoseną ir jau senokai prigijusi akademinio techno sąvoka. Tiesa, vargu ar akademinio techno estetika buvo susijusi su „valdančiaisiais sluoksniais“, kai 1998 m. įvyko krypties pavadinimą įtvirtinusio – o šiandien chrestomatiniu laikomo – G. Sodeikos kūrinio „Garso ontologija Nr. 2“ premjera. Akademinis techno, į akustinę plotmę konvertavęs elektroninės ir kompiuterinės muzikos dėsnius ir muzikos diskursui suteikęs popkultūros bruožų, anuomet greičiau oponavo įtvirtintoms nuostatoms, koks turėtų būti rimtas, akademinis muzikos menas. Kita vertus, tai buvo ir sąmoningas pasirinkimas – tapatintis su tomis XX a. muzikos srovėmis, kurios, anot muzikologės Rūtos Stanevičiūtės, „Garso ontologijoje Nr. 2“ formavo antiromantinį fortepijono muzikos įvaizdį. Fortepijono romantiku G. Sodeika niekada ir netapo – tai prieštarautų jo į žaidybiškumą linkusiai estetinei prigimčiai.

 

Ankstyviausias šios kompaktinės plokštelės kūrinys, 1997 m. parašytas „Taliensi 747“ fortepijonui ir fonogramai, skamba lyg būtų laisvai improvizuojamas. Plačios vidinės erdvės pojūtis – tai ir pianisto Petro Geniušo interpretacijos nuopelnas, mat šis atlikėjas geba groti užrašytas natas kone kaip savo, įsiklausyti į jas, suteikti savito kvėpavimo, subtiliai kurti nuotaikas. Paradoksalu, bet „Taliensi 747“, sukurtas kompozitoriui dar „neatvėsus“ nuo kiek anksčiau kultivuotų fliuksiškų „Žalio lapo“ hepeningų ir parodų, yra bene lyriškiausias kūrinys šiame albume.

 

Chronologiškai jam artimas ritminių ir emocinių drebulių krečiamas „Tremors“ instrumentiniam ansambliui ir fortepijonui. Įdomu, kad jo sukūrimo metais, 1999-aisiais, įsteigtas Oskaro Koršunovo teatras (OKT), o G. Sodeika buvo vienas iš teatro steigėjų. Tačiau kūrinyje „Tremors“ labiau juntamos sąsajos su grynosios koncertinės muzikos scena. Kūrinį inspiravo škotų poeto Stewarto Conno to paties pavadinimo eilėraštis apie sunkiai apčiuopiamus sielos virpesius, sužadinamus grėsmingai pulsuojant industriniam pasauliui. Pasak muzikologo Lino Paulauskio, pavadinimas „Tremors“ atspindi tiek poetinę kūrinio programą, tiek patį muzikos skambesį: kuriamas savotiškas filmas ausims, gan statišką minimalistinį audinį paįvairinant džiazo elementais. Išplėsta ansamblio sudėtis – pučiamųjų kvintetas, perkusija, kontrabosas ir fortepijonas – leidžia išgauti koncertišką skambesį su įvairių instrumentų tembrų ir spalvų blyksniais.

 

O „Iodio“ trims fortepijonams (2002) yra neabejotinai „teatrališkojo Sodeikos“ opusas. Viena vertus, čia atpažįstame atgarsius iš reiverių šokius stilizuojančios G. Sodeikos muzikos OKT spektakliui „Roberto Zucco“ (beje, už ją kompozitorius apdovanotas Šv. Kristoforo statulėle). Kita vertus, kas paneigs, kad G. Sodeika polinkio į ritminių formulių persiklojimą, technomuzikai būdingą „bytą“ bei fortepijono – labiau kaip mušamųjų grupės instrumento – traktuotės neperėmė iš, pavyzdžiui, Steve’o Reicho? Nors G. Sodeika – par excellence urbanistinės estetikos atstovas ir niekada nebuvo priskiriamas prie klasikinių, su reikšminiu ilgesio temų lauku siejamų Lietuvos minimalistų, vis dėlto amerikietiškasis repetityvumas neabejotinai prisidėjo formuojantis jo kūrybos braižui, kaip ir bendresniam požiūriui į muzikos meną, kai nebijoma ir nevengiama net popkultūros ženklų. Plokštelei parengtas naujas „Iodio“ atlikimas – kūrinio ėmėsi jaunosios kartos pianistai Joris Sodeika, Paulius Pancekauskas ir Neringa Valuntonytė.

 

Atskira kūrybos sritimi galima vadinti G. Sodeikos kūrinių pavadinimus, pavyzdžiui, „SUTAPO“ dviem fortepijonams (2010). Kas sutapo? Plati erdvė klausytojo fantazijai. Mat iš tiesų tai reiškia Sound Universe Technology Avatar Partnership Organisation, arba Garsinės visatos technologinio įsikūnijimo partnerystės organizacija. Greičiausiai neatsitiktinai kūrinys apie partnerystę garsinėje visatoje skirtas ilgamečiams kompozitoriaus muzikos atlikėjams – Rūtos Rikterės ir Zbignevo Ibelhaupto fortepijonų duetui. Šioje plokštelėje pianistai skambina „Garso ontologiją Nr. 2“ ir „SUTAPO“. Akivaizdu, kad ilgametį kompozitoriaus ir pianistų dueto bendradarbiavimą skatina panašus naujosios koncertinės muzikos, kaip efektingos, su klausytojais komunikuojančios garsinės kalbos, supratimas, taip pat techninis pianistų pajėgumas, būtinas atliekant virtuoziškumo reikalaujančius G. Sodeikos opusus. Kaip po „SUTAPO“ premjeros rašė Eglė Gudžinskaitė, Rikterė ir Ibelhauptas „jautėsi kaip žuvys vandenyje – tai jų muzika“ (Lietuvos muzikos antena, 2010-10-28).

 

Už Koncertą fortepijonui ir simfoniniam orkestrui (2014) G. Sodeika pelnė Lietuvos kompozitorių sąjungos apdovanojimą „Gaivi tradicijos interpretacija“. Šiuo atveju, regis, visiškai pasiteisina muzikos tyrinėtojo R. Lepperto įžvalgos apie fortepijoną kaip apie tam tikrą galios įtvirtinimo arba pripažinimo kultūros lauke ženklą. Koncerto premjera įvyko prestižiniame Vilniaus festivalyje, kur jaunai perspektyviai pianistei Grytai Tatorytei talkino Modesto Pitrėno diriguojamas Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. Švelnus paradoksas, o gal postmodernių laikų bruožas, kad G. Sodeikai įkopus į kultūros akademikų pripažinimą tam tikra prasme garantuojantį filharmonijos olimpą, jame atsidūrė ir jo akademinis techno! Kurdamas Koncertą kompozitorius specialiai nesitaikė prie įsivaizduojamų elitinės scenos reikalavimų ar įvaizdžio. Kaip pats sakė, dar gerokai iki pasiūlymo dalyvauti festivalyje pradėjo rašyti kūrinį savo sūnui pianistui, „fantazuodamas, kad šis galėtų atlikti jį per baigiamuosius egzaminus Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje“.

 

Laisvė juntama ir muzikoje. Koncentruotas, trijų dalių (be pertraukų) Koncertas apeliuoja į efektingus XX a. pradžios modernizmo koncertinius kūrinius, tradiciją brėžiant nuo Maurice’o Ravelio iki Vytauto Bacevičiaus. Paties G. Sodeikos anotacija nurodo į jo mėgstamą miesto kultūros kontekstą, kuris susijęs ir su industriniu minėtų modernistų patosu: „Koncertą komponavau dekonstruodamas ir sintetindamas mus supančius garsus, aktualizuodamas kultūros ir subkultūros kontekstus, siekdamas kuo glaudesnio ryšio su klausytojais.“ Šis koncertas – tai ir savotiškas ligtolinės G. Sodeikos kūrybos fortepijonui susintetinimas, kompendiumas: nenutrūkstamas motoriškas perpetuum mobile judėjimas pertraukiamas laisvesniais džiazinio pobūdžio blyksniais – tai atskleidžia tiek fortepijono partija, tiek žaidimas orkestro spalvomis.

 

Ar esate girdėję „liūdną“ Gintaro Sodeikos kūrinį? Manau, niekada tokio ir neišgirsime. Koncerto fortepijonui lyriniai momentai taip pat labiau susiję su savistabos būsena, o finalas tiesiog kala pozityvumo vinis į mūsų depresyvaus laiko kevalą.

 

Gintaro Sodeikos CD
Gintaro Sodeikos CD