7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Realybės ir fantazijos labirinte

Giacomo Puccini „Bohema“ Nacionaliniame operos ir baleto teatre

Živilė Ramoškaitė
Nr. 4 (1156), 2016-01-29
Muzika
Joana Gedmintaitė (Mimi) ir Tomas Pavilionis (Rudolfas). M. Aleksos nuotr.
Joana Gedmintaitė (Mimi) ir Tomas Pavilionis (Rudolfas). M. Aleksos nuotr.

Pastaruoju metu daugybė pasaulio teatrų tarsi susitarę gręžiasi į Giacomo Puccini „Bohemą“. Netgi garsioji Niujorko Metropoliteno opera metus pradėjo būtent šiuo veikalu. Tą pačią sausio 16-ąją, kaip ir mūsiškis trečiasis spektaklis, amerikiečiams buvo pristatytas senas Franco Zeffirelli klasikinis pastatymas. Dėmesys „Bohemai“, matyt, susijęs ne tik su besikeičiančiomis madomis. Gali būti, kad po Richardo Wagnerio dušimtosioms metinėms gausiai statytų sudėtingos simbolikos didingų sceninių veikalų pasiilgta kažko paprastesnio, žemiškesnio. Kaip tik tokia atrodo ši Puccini opera, ypač jos siužetas, pagrįstas visiems lengvai suprantama meilės istorija – graudžia, jaudinančia, su pastaruoju metu aktualia skurdo ir jo sukeliamų pasekmių, tiek fizinių, tiek moralinių, tema. Apie muzikinę operos plotmę – kita kalba. Ji kur kas sudėtingesnė nei atrodo iš melodingų visiems gerai žinomų Mimi ir Rudolfo arijų. Operos partitūroje gausu reikšmingų nuorodų, operos muzikinį stilių kreipiančių į ateitį. Ypač novatoriškas buvo kompozitoriaus siekis pasitelkus muziką perteikti pokalbį, kontrastingų emocijų nuspalvintas veikėjų replikas, pokštavimą, ironizavimą. Lanksčios, talpios, turiningos muzikinės frazės idealiai susilieja su žodinių frazių reikšmėmis ir potekstėmis. Tai naujo operos kelio paieškos. Pasak Vilniuje „Bohemą“ stačiusios režisierės Cristinos Mazzavillani Muti, „Puccini kūrinys nėra paskutinis nykstančio XIX amžiaus romantizmo paverkšlenimas, veikiau jis atveria kelią į ateitį, į XX amžių, ir veda Prokofjevo, Bergo, Stravinskio muzikos, o vėliau – Gershwino, Cole’o Porterio ir Bernsteino miuziklų link...“.

 

Lietuvoje „Bohema“ pamėgta senokai. Pirmąsyk pastatyta 1927 m. tuometiniame Valstybės teatre Kaune, vėliau ji susilaukė dar trijų pastatymų. Paskutinis sceną išvydo dar sovietiniais laikais, 1983 metais. Tikriausiai dalis Nacionalinį operos ir baleto teatrą lankančios publikos prisimena šį pastatymą, sukurtą dirigento Jono Aleksos, režisieriaus Eligijaus Domarko, dailininko Rimtauto Gibavičiaus ir kostiumų dailininkės Gražinos Remeikaitės. Naujoji Lietuvos piliečių karta su „Bohema“ susipažino jau atkurtoje nepriklausomoje valstybėje. Tai Kongresų rūmuose Gintaro Rinkevičiaus diriguotas Dalios Ibelhauptaitės režisuotas spektaklis, kuriuo prasidėjo intensyvi vadinamųjų bohemiečių teatro veikla.

 

Bet žmonės klausėsi ir tebesiklauso operos ne tik teatre. Vieni neatsisakė senų vinilinių ir kompaktinių plokštelių, kiti žavisi vaizdo įrašais, radijo, televizijos bei kino teatruose rengiamomis Metropoliteno operos transliacijomis, naršo internetą su gausybe senesnių bei naujesnių įrašų. Gyvuoja įvairiausi „Bohemos“ pastatymai – klasikiniai, modernūs, įdomūs, nuobodūs, šokiruojantys ir t.t. Vis dėlto, kad ir koks pastatymas būtų, svarbiausia jo dalis tebėra muzika, jos atlikimas. Jei operos muzika atliekama blankiai, nepadės nei konceptuali režisūra, nei kitokie, kartais gana drastiški scenos triukai. Pastebėjau, kad atmintyje išlieka tie operų sceniniai variantai, kuriuose dominuoja aukšto lygio atlikimas, kad ir kaip būtų gaila daug darbo įdedančių statytojų. Tiesa, negalima atmesti tikimybės, kad salėje visada yra žmonių, kuriems muzika operoje nėra svarbiausia, pirmiausia jie operą žiūri.

 

Apie šių dienų operos režisūrą neseniai itin kritiškai prabilo garsusis maestro Riccardo Muti. Laikraštyje „Corriere della Sera“ paskelbtame straipsnyje jis piktinasi absurdiškais operų pastatymais ir ilgisi tokių praeities režisierių kaip Luca Ronconi ir legendinis Giorgio Strehleris. Pastarasis, pasak maestro, buvo ne tik didis teatro žmogus, bet nusimanė ir apie muziką. „Jo režisūra buvo ne tokia kaip šiandien pasitaikančios ir netgi kai kieno giriamos šlykštynės“ (remiuosi Audriaus Musteikio straipsniu, paskelbtu interneto portale Lzinios.lt). Verdi ir Italijos įžeidimu maestro pavadino prieš keletą metų „La Scala“ teatro sezoną pradėjusį režisieriaus Dmitrijaus Černiakovo „Traviatos“ pastatymą. (Gal priminsiu, kad Černiakovas – tai neįtikėtinai staiga išgarsėjęs, prestižinių apdovanojimų pelnęs rusų režisierius. Jo darbus kritiškai vertina ne tik Muti. Po Didžiajame teatre pastatyto Piotro Čaikovskio „Eugenijaus Onegino“ Galina Višnevskaja buvo taip pasipiktinusi, kad žadėjo daugiau į šį teatrą nekelti kojos...) „Štai kodėl nebeprisidedu prie naujų operų pastatymų: gyventi man liko nedaug, todėl negaliu eikvoti laiko diskusijoms su kvailiais, kurie tyčiojasi iš mūsų kultūros“, – sako Muti, kurio 32 plokštelių seriją su paties maestro atrinktais operų ir simfoninės muzikos įrašais pradėjo leisti „Corriere della Sera“.

 

Grįžkime prie mūsų naujosios „Bohemos“, bendro LNOBT ir Ravenos festivalio pastatymo. Jo premjera įvyko pasitinkant Naujuosius, gruodžio 31 d., su jaunais italų solistais. Tie patys svečiai dainavo ir antrajame sausio 2 d. spektaklyje. Sausio 16 d. „Bohemoje“ pirmąsyk pasirodė mūsų teatro solistų komanda. Šiuo spektakliu daugiausiai ir remiuosi. „Bohemą“ stačiusi Mazzavillani Muti, maestro Muti žmona, nesekė istoriniais operos pastatymais, bet nežvilgčiojo ir į šiuolaikiškus dabartinių kūrėjų sprendimus. Ji kuria savitus spektaklius, kuriuose naudojamos šiuolaikinių technologijų teikiamos galimybės. Dar 2001 m. Ravenos festivaliui, kurio meno vadovė ji yra nuo pat festivalio įkūrimo 1990 m., ji pastatė Vincenzo Bellini „Montekius ir Kapulečius“, pirmąsyk sėkmingai sujungdama virtualius vaizdus ir garso erdviškumą su operos žanru.

 

Regis, režisierės ir jos sutuoktinio estetinės pažiūros nekontrastuoja. „Bohemoje“ dominuoja nuosaikiai modernūs sprendimai. Pastatymą siekta stilistiškai derinti su muzika, jis atsiduria, mano galva, kažkur tarp realybės ir fantazijos. Pradžioje, uždangai pakilus, sunku susigaudyti, kur vyksta veiksmas, matome sąlygišką (tarsi iš pasakų sferos) videoprojekcijų ir blausaus apšvietimo kuriamą vaizdą. Jo apsupty tvirtai ant kojų stovintys veikėjai gana realistiškai degina popierius ir svaidosi replikomis. Svarbiausios operos veikėjos Mimi gyvenimas iš tiesų vyksta tarp realybės ir fantazijos. Videoprojekcijų kuriamuose vaizduose, vietomis tarsi akompanuojančiuose dainuojamam tekstui, dominuoja prislopintos, dažniausiai tamsaus kolorito spalvos ir jų deriniai (projekcijų dailininkas Davidas Loomas, vaizdo projekcijų programuotojas Davide’as Broccolo). Tokių spalvų fone ypač išsiskiria šviesus Mimi drabužis (dailininkas Alessandro Lai), o finale – akinamai baltas apdaras.

Režisierės įkūnyta vizija paremta savaip suvoktomis Puccini veikalo idėjomis ir veikėjų bendravimo psichologinėmis charakteristikomis, mano galva, daugiausia dėmesio ir šilumos skiriant Mimi personažui. „Šioje operoje aš jaučiu įniršio ir neišsipildymo nuspalvintą vienatvę, įkalinančią pagrindinius veikėjus savo gniaužtuose. Jų juokeliuose girdžiu patyčias. Farso scenose man girdėti subtili piktdžiuga. Verksmuose išgirstu klyksmą. Meilės apraiškose regiu nesupratimą, o draugystėje – bendravimo stoką. Ir viską persmelkia ledinis šaltis. Norėčiau, kad tiek šio kūrinio poezija ir melancholija, tiek virš visų veikėjų tvyrantis mirties ir slėpiningos gyvenimo prasmės pojūtis visus mus stipriai sujaudintų.“ Tokia gal kiek patetiška gaida režisierė nusako savąją veikalo sampratą.

 

Turbūt raiškiausiai pavyko įgyvendinti „ledinį šaltį“. Manyčiau, turimas omeny ne tik tiesioginis šaltis, kuriuo opera prasideda, kai šaltoje mansardoje draugai bando šildytis, degindami poeto Rudolfo sukurtą pjesę. Veikiau tai pats bohemiškumas, bohemos nariams būdingi tarpusavio santykiai ir juos lydinti skurdi buitis, suponuojantys dangstymąsi kaukėmis, nenuoširdumą, ironišką požiūrį į save ir aplinkinius. Gal ir dar ką nors? Kodėl režisierė nuavė Mimi ir per visą spektaklį, net ir trečiąjį snieguotąjį veiksmą, liepė jai vaikščioti basai? Matyt, tai irgi „ledinio šalčio“ metafora. Šaltis kausto ne tik Mimi rankas ir kūną, bet ir sielą, iš kurios veržte veržiasi ilgesys ir mergaitiškai naivios svajonės. Mimi basos kojos – tarsi jos apnuoginta jautri širdis... Mimi jautrumą ir švelnumą ryškiausiai atskleidžia jai skirta „glostanti“ Puccini muzika – gal patys gražiausi visos operos taktai. Miršta ji režisierės užkelta ant pjedestalo, apvilkta švytinčiu baltu švelniomis klostėmis kūną dengiančiu drabužiu. Italų menui artimas vaizdinys: tarsi nuostabi skulptoriaus Stéfano Maderno nukankintos šv. Cecilijos skulptūra, gulinti jos vardo bazilikoje Romoje po centriniu altorium.

 

Du išgirsti muzikiniai operos variantai, premjera ir šis trečiasis lietuviškas spektaklis, parodė muzikinio atlikimo privalumus ir trūkumus. Italų dainininkai, nors ir perkelti iš jaukaus senoviško teatro su puikia akustika į mūsiškę ne itin dėkingą sceną, parodė stebėtinai darnų ansamblį ir gerą vokalo mokyklą. Daugiausia tai labai jauni Muti šeimos įkurtų meistriškumo kursų globotiniai. Nedideli jų balsai buvo aiškiai girdimi ir derėjo tarpusavyje. Gal tai teisingo balso formavimo, gal gebėjimo suteikti tikslingą garso sklaidos kryptį rezultatas. Suprantama, jiems nereikia dėti daug pastangų dėl dainuojamo teksto raiškumo. Man ypač imponavo Mimi partiją dainavusi jauna, regis, dvidešimt vienų metų Benedetta Torre. Ji sukūrė jaudinantį labai švelnios, trapios Mimi paveikslą, kažkuo man priminusį mūsų Giedrės Kaukaitės Mimi. Kad nedidelių balsų solistus puikiai girdėjome, komplimentas spektaklį dirigavusiam svečiui Nicola Paszkowskiui, suvaldžiusiam orkestro garso galias ir dėmesingai reagavusiam į scenoje vykstančius pokalbius ir monologus.

 

Lietuviškasis spektaklis nebuvo toks vientisas. Vieni solistai jautėsi laisvai ir gerai dainavo, kitiems paskirtos partijos pasirodė tiesiog per sunkios. Gal sutrukdė pirmą spektaklį visuomet lydintis jaudulys, gal kitos priežastys. Man regis, ypač didelė įtampa ir neužtikrintumas jautėsi pirmajame veiksme. Apmaudu, nes kaip tik čia mezgasi toliau plėtojami veikėjų ryšiai, suskamba svarbiausios Rudolfo ir Mimi arijos... Po pertraukos trečio ir ketvirto veiksmo muzika liejosi kur kas laisviau ir išraiškingiau.

 

Pereinant prie kelių konkretybių, išskirtinių komplimentų šįsyk nusipelno Marčelo partiją atlikęs Dainius Stumbras, Miuzetės – Viktorija Miškūnaitė ir Šonaro vaidmenį kūręs Šarūnas Šapalas. Rudolfą dainavusiam Tomui Pavilioniui buvo sunkoka susidoroti su sudėtingu muzikiniu tekstu. Tai persidavė ir vaidmens traktuotei, Rudolfas išėjo susikaustęs ir, čia gal prisidėjo režisierės koncepcija, nenuoširdus. Joana Gedmintaitė Mimi partiją nesyk dainavo Kongresų rūmų spektakliuose, ji šią muziką puikiai pažįsta ir laisvai jaučiasi ją atlikdama. Vis dėlto, nors ir labai patyrusi, solistė maksimaliai neatsiskleidė, balsas pasirodė kiek nuvargintas. Antrasis operos veiksmas reikalauja ypatingo statytojų meistriškumo. Gatvės šurmulį ir chaosą perteikia suaugusiųjų ir vaikų chorai, gausios solistų replikos ir ansambliai. O tarp viso šio šurmulio pasirodo Miuzetė, turinti apžavėti publiką. V. Miškūnaitei tai pavyko su kaupu, jos raiški vaidyba ir arijos atlikimas spektaklį tarsi perkėlė į kitą dermę. Gal šiek tiek buvo persistengta su garso jėga, nebūtina jį forsuoti, jis ir taip puikiausiai girdisi.

 

Viename interviu dirigentas Julius Geniušas, klausiamas apie Jono Aleksos dirigavimo pamokas, sakė, kad Aleksa mokė „simfoninėje muzikoje ieškoti operizmo, operinėje muzikoje – simfonizmo. Operoje galima labai susismulkinti, kiekviename sakiny, kalbos frazėje galima rasti daugybę niuansų, bet per juos lengva visumą praterioti. Simfoninis mąstymas operai labai reikalingas.“ Turbūt niekas nesiims šių šviesaus atminimo maestro priesakų užginčyti. Tačiau mūsų teatro salėje simfoniškai griežiant orkestrui, scenoje dainuojantys solistai gerokai gožiami. Tai buvo ryšku ir šiame Roberto Šerveniko diriguotame spektaklyje. Ypač pirmame veiksme, kur vyksta Puccini įkūnytas svarbus muzikinis pokalbis, o salėje kai kurių balsų visai nesigirdi, skamba tik raiškiai artikuliuojamos vaizdingos orkestro replikos. Matyt, nurodytą partitūroje dinamiką orkestras turėtų mažinti kone per pusę, o grodamas dar ir dainuoti mintyse kartu su solistais. Belieka visus spektaklio kūrėjus ir dainininkus, paminėtus ir ne, pasveikinti su premjera.

Joana Gedmintaitė (Mimi) ir Tomas Pavilionis (Rudolfas). M. Aleksos nuotr.
Joana Gedmintaitė (Mimi) ir Tomas Pavilionis (Rudolfas). M. Aleksos nuotr.
Viktorija Miškūnaitė (Miuzetė) ir Dainius Stumbras (Marčelo). M. Aleksos nuotr.
Viktorija Miškūnaitė (Miuzetė) ir Dainius Stumbras (Marčelo). M. Aleksos nuotr.
Tomas Pavilionis, Šarūnas Šapalas, Egidijus Dauskurdis, Dainius Stumbras. M. Aleksos nuotr.
Tomas Pavilionis, Šarūnas Šapalas, Egidijus Dauskurdis, Dainius Stumbras. M. Aleksos nuotr.
Scena iš „Bohemos“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš „Bohemos“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš „Bohemos“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš „Bohemos“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš „Bohemos“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš „Bohemos“. M. Aleksos nuotr.