7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Metų pradžia su muzikos talentais

Festivalio „Pravoslavų Kalėdos Lietuvoje“ atradimai

Aldona Eleonora Radvilaitė
Nr. 3 (1155), 2016-01-22
Muzika
Filippas Kopačevskis. V. Caralunga-Morar nuotr.
Filippas Kopačevskis. V. Caralunga-Morar nuotr.

Tris išskirtinus klasikinės muzikos koncertus Vilniaus klausytojams pateikė tarptautinė programa „Kultūrų dialogas“, kuriai vadovauja Vladimiro Spivakovo fondo direktorė Lietuvoje Irena Zacharova. Pagal susitarimą tarp Maskvos P. Čaikovskio konservatorijos, Rusijos Gnesinų muzikos akademijos ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos bei Vilniaus slavų tradicinės muzikos mokyklos, šio daugiafunkcinio projekto kontekste per 11 metų suorganizuota daugybė vertingų renginių: abiejų šalių žymių muzikų meistriškumo klasių, pokalbių, apsikeista koncertais. Palangoje jau 15 metų vyksta vasaros kūrybinė stovykla „Tradicija“, kurioje dėsto minėtų aukštųjų mokyklų profesoriai. 2015 m. gruodį – 2016 m. sausį įvyko jau dvyliktasis „Kultūrų dialogų“ kalėdinis festivalis, kuriame dalyvavo keturi jauni, bet jau aktyviai ir labai sėkmingai pasaulio prestižinėse koncertų salėse pasirodantys muzikai. 2015 m. gruodžio 16 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje koncertavo nuostabus violončelininkas Aleksandras Rammas ir pianistė Anna Odincova, 2016 m. sausio 9 d. ten pat savo pianisto talentą atskleidė Filippas Kopačevskis, o 2016 m. sausio 10 d. Šv. Kotrynos bažnyčioje festivalio pabaigos koncerte solinę programą pateikė jauniausias dalyvis – Maskvoje 2001 m. gimęs pianistas Dmitrijus Judinas.

 

Festivalio „Pravoslavų Kalėdos Lietuvoje“ atidarymo koncerte savo talentu žavėjęs lietuviško kraujo turintis violončelininkas Aleksandras Rammas jau žinomas daugeliui mūsų klausytojų. Jo iniciatyva 2015 m. gegužės pradžioje Palangos kurhauze įvyko labdaros koncertas, kurio metu buvo renkamos lėšos nupirkti vaikišką violončelę Palangos vaikų muzikos mokyklai. Pinigų buvo surinkta tiek, kad pavyko įsigyti net du instrumentus. 2014 m. Lietuvos kamerinio orkestro vadovas Sergejus Krylovas pakvietė jauną talentingą muzikantą į „Vilniaus festivalį“ pagriežti violončelės partiją Alfredo Schnittke’s koncerte „Trims“. Šiuo metu Rammas yra Maskvos konservatorijos ir Berlyno Hanso Eislerio aukštosios muzikos mokyklos aspirantas (prof . Franso Helmersono klasė). Pernai jis tapo XV tarptautinio P. Čaikovskio konkurso II premijos ir sidabro medalio laureatu, o su juo skambinusi pianistė Anna Odincova laimėjo geriausios koncertmeisterės apdovanojimą. 2012 m. rugpjūtį šie atlikėjai tapo duetų konkurso Švedijoje laureatais.

 

Vilniaus klausytojams Rammas su pianiste Odincova pateikė labai įvairią programą. Kad ir kokios epochos ar stiliaus kūrinius griežtų (violončelei solo – Johanno Sebastiano Bacho bei Gasparo Cassado siuitos; su pianiste – Césaro Francko Sonatos smuikui ir fortepijonui A-dur transkripcija violončelei ir fortepijonui, Benjamino Britteno Sonata violončelei ir fortepijonui, op. 72, bei Samuelio Barberio Sonata violončelei ir fortepijonui, op. 6), žavėjo gilus violončelininko muzikos prasmės suvokimas ir įtaigus perteikimas, brandaus menininko skleidžiamas žavesys, jaunatviškas temperamentas, natūralus muzikavimas, nesivaikant publikai skirtų efektų, nuostabiai gražus instrumento tembras, alsuojantis šiluma ir ryškiai girdimas net fortepijonui forte skambinant kulminacijose. Beje, nuo 2011 m. Rammas griežia garsaus šiuolaikinio Kremonos meistro Gabrielle’s Jebrano Yakoubo instrumentu, kurį atlikėjui suteikė Schreve šeima iš Amsterdamo ir teisės mokslų daktarė, žmogaus teisių aktyvistė, advokatė Jelena Lukjanova (Maskva). Puikaus muziko rankose violončelės vertingumas atsiskleidė visiškai. Pagirtinas ir ypatingas pianistės Odincovos sinchroniško muzikavimo pojūtis, meistrystė.

 

Sužavėjo ir kito išskirtinio talento pianisto Filippo Kopačevskio koncertas sausio 9-ąją. Jaunasis atlikėjas baigė Maskvos valstybinės konservatorijos aspirantūros studijas profesoriaus Sergejaus Dorenskio klasėje. Viso pasaulio klausytojų mylimas ir pripažinimą pelnęs atlikėjas nuolat koncertuoja prestižinėse pasaulio salėse, kviečiamas dalyvauti daugelyje tarptautinių festivalių. Ypatingo populiarumo jis susilaukė Japonijoje, kur specialiai televizijos kompanijos NHK užsakymu įrašė Chopino fortepijoninių kūrinių kompaktinę plokštelę. Vilniaus klausytojams Kopačevskis įkvėptai ir labai įtaigiai bei prasmingai paskambino visą pluoštą „fortepijono aukso fondo“ kūrinių. Tai – Roberto Schumanno „Vaikų scenos“, op. 15, Johanneso Brahmso Septynios Fantazijos fortepijonui, op. 116, Aleksandro Skriabino 10 preliudų, op. 11, bei Sonata Nr. 10, Ferenco Liszto labai retai grojamas „Mefisto valsas“ Nr. 3, op. 70, ir Fryderyko Chopino Valsai Nr. 1 Des-dur, op. 64, Nr. 2 a-moll, op. 34, ir Nr. 14 e-moll, op. posth. Sunku žodžiais apsakyti palaimą klausytis aukščiausio lygio profesionalo atliekamų puikių kūrinių, kai norisi, kad jis grotų dar ir dar. Kopačevskis pasižymi galingu intelektu, lakia fantazija, giliomis emocijomis, subtiliu muzikos esmės pojūčiu. Prasmingai, nesivaikant efektų ar ypatingų detalių, „nuo savęs“ jaunasis pianistas paskambino Schumanno „Vaikų scenas“. Greitesnio judėjimo pjesės skambėjo jaunatviškai veržliai, energingai, o poetiškos, lėtos – įkvėptai, jautriai. Brahmso Fantazijos taip pat džiugino ir emociniu užtaisu, ir subtiliu muzikos stiliaus pojūčiu. Ypač nustebino savitas, originalus Skriabino muzikos girdėjimas ir atlikimas. Sonata Nr. 10 nušvito trapiais, žėrinčiais vaizdiniais. Atrodė, kad muzikos garsuose matomi kosminiai ar mistiniai rojaus sodai su juose čiulbančiais stebuklingais paukščiais. Niekada iki šiol dar neteko girdėti, net ir vyresnio amžiaus brandžių pianistų, taip įdomiai ir tobulai perteikiančių šios spalvingos ir sudėtingos muzikos skambesius.

 

Liszto „Mefisto valse“ stebino Filippo fortepijono atlikimo technikos galimybės – per veržlių, labai greitų akordų kaskadas kunkuliavo artisto temperamentas. Kaip ir galima buvo tikėtis, romantiškos prigimties menininkas, subtilus intelektualas Kopačevskis paprastai, pakiliai ir žėrinčiai paskambino tris Chopino valsus, tuo sukėlęs įsiaudrinusios publikos ovacijas. Įdomus buvo pianisto sprendimas bisui pakartoti Valsą Des-dur, po to dar Schumanno „Arabeską“ – taip savo pasirodymą užbaigiant to paties, kuriuo ir pradėjo, autoriaus kūriniu.

 

Visiškai kitoks buvo jauniausiojo šio festivalio dalyvio – keturiolikmečio pianisto Dmitrijaus Judino rečitalis Šv. Kotrynos bažnyčioje. Čia išryškėjo ir įdomi nauja šių dienų atlikėjų tendencija išoriškai nedemonstruoti publikai savo pojūčių, nesivaikyti papildomų efektų. Puikiai pamenu, kaip kadaise po P. Čaikovskio konkurso, kuriame klausytojus sužavėjo nuoširdžios amerikiečio pianisto Vano Cliburno traktuotės, daugelis atlikėjų ėmė bandyti jaudinti auditoriją įvairiais kūno, ypač galvos judesiais, taip parodydami, kad jie išgyvena muzikos skleidžiamus impulsus. Tai tęsėsi pakankamai ilgai. Buvo net pedagogų, kurie patardavo savo auklėtiniams tokiu būdu pelnyti publikos prielankumą. Iki šiol yra nemažai gabių muzikų, kurie visai to nesiekdami kūno kalba natūraliai reaguoja į atliekamų kūrinių nuotaikas. Beje, šiame „Kalėdų festivalyje“ talentingi atlikėjai grodami sėdėjo labai ramiai, maksimaliai sukoncentravę dėmesį į atlikimą ir tik veido ar galvos judesiais atliepė muzikos vyksmą. Taigi nustebino visiškas Dmitrijaus Judino kūno sąstingis, kai nesuvirpa nė vienas skambinimui neskirtas raumenukas. Dmitrijus jau penkerių buvo priimtas į Maskvos vidurinę specialiąją Gnesinų muzikos mokyklą, dalyvavo ir pelnė apdovanojimus respublikiniuose bei tarptautiniuose konkursuose, festivaliuose. Judinas yra tarptautinio Vladimiro Spivakovo labdaros fondo koncertinių programų dalyvis, šio fondo ir Maskvos vyriausybės fondų stipendininkas.

 

Įspūdingoje Šv. Kotrynos bažnyčios aplinkoje, bet su pianistams nelabai palankia akustika, „Petroff“ koncertiniu fortepijonu Judinas paskambino Bacho–Busoni Čakoną iš Partitos d-moll, aštuonis Chopino Etiudus iš op. 10, Felixo Mendelssohno Preliudą ir fugą, op. 35, Nr. 5, Piotro Čaikovskio „Apmąstymą“, Liszto „Vengrų rapsodiją“ Nr. 12 ir Johanneso Brahmso – Georges’o Cziffros „Vengrų šokį“ Nr. 5. Keistai atrodė pianisto dėmesys vien tiksliam teksto atlikimui, meistriškai išpildant visus dinaminius, tempo, ritmo reikalavimus, koncentruojantis į tembrinį nuspalvinimą, kokybišką garsą, tikslų polifoninio audinio perteikimą, lengvai, labai greitai beriamus pasažus. Atrodė, jog tai tobulo mokinio, tarsi kompiuterio, tiksliai atliekamos užduotys. Kiek išsiskyrė Mendelssohno Preliude ar kai kuriose Čaikovskio pjesės frazėse įdomiau traktuoti lyriniai elementai, kuriuose šiek tiek jautėsi ir pianisto dvasinis indėlis į muzikos perteikimą. Liszto Rapsodijoje stebino Judino gebėjimas skambinti labai greitai ir tikrai kokybiškai. Stulbinamas virtuozo savybes Dmitrijus atskleidė neįtikėtinai meistriškai ir greitai tarsi be didelių pastangų skambindamas techniškai itin sudėtingą Brahmso–Cziffros „Vengrų šokį“. Jautėsi, kad jis mėgaujasi savo ypatingais gebėjimais. Tapo aišku, kuo šis jaunutis pianistas taip žavi pasaulio klausytojus. Įdomu, kokiu interpretatoriaus keliu jis pasuks, ar ims domėtis ir įsijautimu į skambančią muziką, ko norisi ir palinkėti. Bisui Judinas paskambino Chopino Mazurką a-moll.

 

Džiaugdamiesi šių „Pravoslavų Kalėdų Lietuvoje“ suteiktais įspūdžiais, viliamės ateinančiais metais vėl susipažinti su įdomiais kitų šalių muzikais.

Filippas Kopačevskis. V. Caralunga-Morar nuotr.
Filippas Kopačevskis. V. Caralunga-Morar nuotr.
Dmitrijus Judinas. V. Caralunga-Morar nuotr.
Dmitrijus Judinas. V. Caralunga-Morar nuotr.
Violončelininkas Aleksandras Rammas ir pianistė Anna Odincova
Violončelininkas Aleksandras Rammas ir pianistė Anna Odincova