1930–2022
Tą sekmadienį, kai važiavome į Kauną nusilenkti Leonui Striogai, po užsitęsusios pilkos darganos netikėtai išlindo saulė. Saulėtas išaušo ir pirmadienis – jo laidotuvių diena. Viskas sušvito auksu, lyg medinukų prikimštoje Leono dirbtuvėje.
Rami ir švelni rudens saulė – tarsi Leono būdo atspindys. Niekada nesu mačiusi jo pikto, suirzusio, nepatenkinto, nuvargusio. Gal dėl to, kad susitikdavome dirbtuvėje, tarp kūrinių, tų, kurių nenorėjo paleisti, saugojo kaip geriausius, ir tų, kuriuos būdavo tik ką pradėjęs arba vos užbaigęs. Kalbėdavomės apie jo darbus, apie vykstančias parodas, truputį apie politiką ir daug apie praeitį. Strioga visada atrodė ramus, visada atidus, kol buvo jaunesnis, – atviras ir šnekus, pastaraisiais metais – nebe toks iškalbingas, bet ne mažiau smalsus ir dėmesingas. Kiekvienas susitikimas su juo, jo naujais kūriniais buvo gyvenimiškos išminties ir blaivaus optimizmo pamoka, nors Striogos kūryba anaiptol netrykšta nei džiaugsmu, nei tikėjimu ateitimi.
Liudvikas Jakimavičius (1959 08 21–2022 08 01)
Liudvikas Jakimavičius buvo viešas žmogus. Jį, prisidengusį galvą ryškiaspalve skarele, iš tolo atpažindavo daugelis. Dažniausiai Vilniaus senamiesčio gatvėje, kol naujasis homo vilnensis galutinai neišstūmė iš Senamiesčio literatūrinės bohemos. Turėjo begalę bičiulių, plunksnos brolių, kiekvieną sustojęs pakalbindavo, aptardavo krašto naujienas, kartais dėl jų pasidžiaugdavo, bet dažniau pasikeikdavo, ir visada apsisukęs nueidavo vienas. Susitelkęs į savą vidinį dvasinį gyvenimą.
Vytautas Damaševičius (1944 02 11 – 2021 12 09)
Gruodžio pradžioje po sunkios ligos ramiai užgeso Vytautas Damaševičius, turbūt pats judriausias ir aktyviausias Lietuvos kino dokumentininkas. Niekas neatsimins Jo sėdinčio be darbo, visuomet ką nors filmavo, ieškojo archyvuose, grūmėsi su institucijomis, gynė nuo sudarkymų Vilnių ir medinį Žvėryną. V. Damaševičių pagrįstai galima vadinti tikruoju Vilniaus piliečiu, o tokių žmonių nėra daug. Antai ir paskutiniais metais, kurdamas Valstybės archyvui skirtus Lietuvos kino metraščio siužetus, Jis kalbino senuosius vilniečius, tarsi megzdamas tinklą prisiminimų apie šį unikalų, nuolat kintantį, taigi ir išnykstantį miestą. Vis skundėsi dėl nepakankamo finansavimo, nes palikti juostoje norėjo kur kas daugiau, nei galėjo. Šiemet prie kameros buvom sutarę susitikti ir mudu, bet Poma nespėjo...
(1941–2021)
„...tik fotografija įprasmino mano pragyventą laiką, neleido jam išblukti, išsitrinti“, – rašė Romualdas Rakauskas savo knygos „Šiokiadieniai“ įžangoje (Kauno fotografijos galerija, 2012). Jis buvo viena reikšmingiausių figūrų Lietuvos fotografijoje. Kartu su Antanu Sutkumi, Algimantu Kunčiumi, Aleksandru Macijausku jis sukūrė legendą, buvo vienas tų, kurių dėka susidomėjau fotografija. Prieš penkiolika metų kartu rengėm jo kūrybos albumą „Fotografijos“. Austėja Čepauskaitė užrašė Rakausko pasakojimus apie gyvenimą ir fotografijos ciklus, kurių ten pristatėme trylika (E. Karpavičiaus leidykla, 2009). Dabar tai jau – praėjusios epochos liudijimai.
In memoriam kompozitoriui, multiinstrumentininkui, pedagogui, kritikui Algirdui Klovai (1958 10 26–2021 07 16)
Algirdo Klovos kūrybinė biografija nesirikiuoja į tvarkingą eilę, kurią galima lengvai atsekti ir aprašyti. Ji išsikerojusi plačiai lyg didžiulis medis, dar ir šakų atšakėlių vainikais pasipuošęs. Kiek visko aprėpęs gyvenime! Galbūt viena stambiausių šakų būtų folkloras: nuo 1984 m. dalyvavo „Ratilio“ veikloje, vėliau buvo tarptautinio instrumentinio folkloro festivalio „Griežynė“ vienas organizatorių, ansamblio „Vydraga“ įkūrėjas ir vadovas. Gretima šakelė – country muzika. Buvo vienas iš asociacijos įkūrėjų, viceprezidentas, ne kartą pripažintas geriausiu country instrumentininku Lietuvoje, grupės „Kikilis“ įkūrėjas ir vadovas, taip pat bluegrass asociacijos narys ir atstovas Lietuvoje, vienas pirmųjų propagavo world muziką, dalyvavo tarptautinėse mugėse. Su įvairiais atlikėjais būrė ansamblius, koncertuodamas išmaišė visą Lietuvą, užsienio šalis, festivalius.
In memoriam smuikininkui Algiui Augustinui Griciui (1932–2021)
Neseniai, balandžio 7 dieną, netekome iškilios Gricių giminės atstovo, humanitarinių mokslų daktaro, profesoriaus Algio Augustino Griciaus, kuris, kaip ir jo broliai bei sesuo, daug nuveikė puoselėjant mūsų krašto kultūrą. Pradėjęs pirmuosius sąmoningo gyvenimo žingsnelius dar tarpukario Lietuvoje, vėliau patyrė Sibiro tremties speigus, išgyveno žiauraus karo baisumus, pajautė sovietinės okupacijos brutalumą. Besąlygiška tėvų nuostata – visuomet likti ištikimam savo tėvynei – tapo kertiniu gyvenimo principu, skatinančiu taurios asmenybės tapsmą.
Stasiui Goštautui (1939–2021) atminti
Apie Stasį Goštautą – ispanistikos profesorių, vertėją, PEN klubo narį, dailėtyrininką, žurnalistą, redaktorių – šiandien jau tenka kalbėti būtuoju laiku. Stasys Goštautas mirė Bostone šių metų kovo 12 d., savo darbais išvaręs labai ryškią vagą lietuvių išeivijos kultūroje, ispanistikos ir čiurlionistikos baruose.
Maestro Jamesą Levine’ą (1943–2021) prisimenant
Keturiasdešimt septyneri metai svaiginančios karjeros įžymiausiame pasaulio operos teatre, pažintis su operos solistų elitu, aštuonias valandas trunkantis asmeninis koncertas, 2552 spektakliai ir daugiau nei 80 skirtingų operų. Visa tai apibūdina legendinį dirigentą Jamesą Levine’ą, kuris kovo 9-ąją mirė Kalifornijoje, eidamas septyniasdešimt aštuntuosius gyvenimo metus. Dėl nežinomų priežasčių apie Levine’o mirtį buvo paskelbta tik kovo 17-ąją, tačiau tai nekeičia fakto, kad netekome iškilios asmenybės, anot dirigento Martyno Staškaus, „tikro operos aristokrato“.
Mūza Rubackytė prisimena Joną Žiburkų (1947–2021)
Neseniai sužinojome, kad Lietuvos muzikos pasaulis neteko vieno ryškiausių savo mecenatų – mediko, kolekcininko, melomano Jono Žiburkaus. Ši liūdna proga paskatino dar kartą prisiminti prasmingą šios asmenybės veiklą, taip pat pakalbėti apie menininkams itin reikšmingą sritį – mecenatystę.
1931 spalio 15 – 2021 sausio 2
Dailėtyrininkas, lietuviškos kryždirbystės tradicijų paveldo puoselėtojas, poetas, Dailininkų sąjungos narys Romualdas Alekna anapilin išėjo įžengęs į devintojo dešimtmečio vainikavimą.