In memoriam

Parengė Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė

In memoriam Linui Leonui Katinui (1941–2020)

Esu tikra, kad tokio žmogaus kaip Linas Katinas daugiau nesutiksiu. Dėkoju likimui, kad spėjau perbėgti Katinui kelią, mat norėjau surengti parodą. Likimo ironija, kad vos ją atidarius Nacionalinėje dailės galerijoje užklupo COVID-19 ir stojo visuotinis karantinas. Taip išėjo, kad ši paroda tapo paskutine, surengta jam gyvam esant. Jos pavadinimas „Raudona krisdama virsta balta“ dabar atrodo pranašiškai – Linas krito ir jo spalva pasidarė balta... Su mumis liko jo kūryba, kuri buvo ir yra išskirtinė, nešanti toliau negu šios žemės horizontas. Ir spalvingi jį pažinojusių žmonių atsiminimai. 

Šiandien nesinori kalbėti apie tai, ką praradome, norisi prisiminti tai, kas lieka mums, Irenai Veisaitei išėjus. Turbūt kiekvienas turime savo Ireną Veisaitę. Vienam ji – geriausia dėstytoja, kitam – žmogus, kuris imdavo už rankos ir eidavo kartu per abejones tiesos link. Kitas gal iš Irenos mokėsi atleisti tiems, kuriems, atrodytų, neįmanoma atleisti. Aštrus protas ir šilta širdis. Tokia buvo Irena Veisaitė, tylus garsus žmogus. Išėjo nepadėjusi taško, nes tokios asmenybės deda daugtaškį, išėjo neužpūtusi žvakės, nes tokios asmenybės taip ir lieka liepsnoti...

Reiškiame nuoširdžią užuojautą artimiesiems.

Lietuvos nacionalinio muziejaus vardu 

direktorė Rūta Kačkutė 

Linas Vildžiūnas

Irena Veisaitė (1928 01 09 – 2020 12 11)

Tiesiog Irenėlė Ji buvo daugybei buvusių auklėtinių, studentų, draugų, kolegų, bendraminčių. Visi mes buvome Jos mokiniai, net jei kartais su Ja pasiginčydavome. Ji buvo nepaprastai geranoriškas, atviras, plačios sielos Žmogus, prie Jos norėjosi šlietis. Net būdama jau silpnos sveikatos („Aš jau ne tokia žvitri kaip anksčiau“, – kalbėjo Irenėlė šių metų birželio 23-iąją atsiimdama aukščiausią Vokietijos Federacinės Respublikos apdovanojimą – ordino „Už nuopelnus“ Didįjį kryžių) Ji išliko nepaprastai smalsi, norinti aprėpti viską, džiugiai išgyvenanti visus Lietuvos laimėjimus ir skausmingai – nesėkmes. Atrodė, kad Ji yra ir bus dar ilgai.

Vytenis Rimkus (g. 1930 m. sausio 17 d. Zatišių vienkiemyje prie Padubysio, Šiaulių raj.) – dailininkas, menotyrininkas, habilituotas mokslų daktaras, profesorius, Lietuvos mokslo ir visuomenės veikėjas, Šiaulių miesto ir Šiaulių rajono Garbės pilietis.

Vėtrė Antanavičiūtė

(1947–2020)

Su Vitalijumi susipažinau 1994 metais, vos vienos kojos piršteliu įžengusi į fotomeno pasaulį. Iki tol buvau stebėtoja. Daug metų su tėvais rugsėjį atostogaudavau Nidoje, kai vykdavo fotomenininkų seminarai. Sėdėdavome pajūryje ir matydavome, kaip ateina Skirmantas Valiulis ar Vitalijus Butyrinas. Tada dar nebuvo nė minties, kad vieną dieną ir aš su jais bendrausiu. Bet kai tik tapau viena iš jų, Butyrinas pradėjo mane globoti. Negaliu pasakyti, kad jis buvo mokytojas. Jis buvo meistras, kurio žodžiai turėjo didelę reikšmę ir lydėjo mane visą gyvenimą. Man tuomet buvo 25-eri, jūra dar iki kelių, o prieš akis – tik visiškas nežinojimas. Ir Vitalijus – nesavanaudiškas vedlys. 

Giedrė Jankevičiūtė

In memoriam Osvaldui Daugeliui

2020 m. liepos 19 d. Kaune mirė dailės istorikas, muziejininkas, ilgametis Nacionalinio M.K. Čiurlionio dailės muziejaus direktorius Osvaldas Daugelis. 

Osvaldas Daugelis gimė 1955 m. spalio 6 d. Naujamiestyje, mokėsi M.K. Čiurlionio ir J. Naujalio vidurinėse meno mokyklose, 1979 m. baigė dailės istoriją ir teoriją tuomečiame LSSR valstybiniame dailės institute ir pradėjo dirbti M.K. Čiurlionio dailės muziejuje. Buvo šio muziejaus muziejininkas, Tapybos skyriaus vedėjas (1988), direktoriaus pavaduotojas (1988–1992), direktorius (1992–2019), Lietuvos dailininkų sąjungos, Lietuvos dailės istorikų draugijos (nuo 1995), Tarptautinio olandų ir flamandų meno kuratorių tinklo (CODART) narys (nuo 2002). Paskelbė straipsnių apie M.K. Čiurlionio kūrybą, Lietuvos dvarų dailės rinkinius, sudarė parodų katalogų, albumų. Pagrindinė tyrinėjimų sritis – XIX–XX a. Lietuvos dailės kolekcijų istorija. 

Osvaldą Daugelį prisimena kolegė ir bičiulė dailės istorikė Giedrė Jankevičiūtė

Telefono atmintyje tebeturiu birželio 23 d. susirašinėjimą su Osvaldu žinutėmis. Apie kosulį, dusulį, deguonies kaukę, kuri leido truputį pailsėti. Joninių naktį Osvaldas dar praleido paprastoje palatoje. Rytą jį perkėlė į reanimaciją, o liepos 19 d. ligos išsekintas kūnas atsisakė veikti. Nežinau, kodėl neištryniau šio susirašinėjimo ir kol kas ranka tam nekyla, nors protas sako, kad daug svarbiau džiaugtis laiku, kurį drauge praleidome parodoje „Grand Tour: Didžiosios kelionės liudijimai baronų von der Roppų meno kolekcijoje“ jo ligos išvakarėse. 

Elona Lubytė

In memoriam Aleksandra Kašuba

2019 m. kovo 5 dieną, eidama 97-uosius, Albukerkyje (JAV Naujosios Meksikos valstija) mirė Lietuvos ir JAV aplinkos menininkė, eksperimentinių tampriųjų audinių struktūrų vizionierė Aleksandra Fledžinskaitė-Kašubienė (Kašuba).

Menininkė gimė 1923 m. Lietuvoje, Aleksandros Zubovaitės-Fledžinskienės ir Jono Fledžinsko šeimoje, su broliais ir seserimi augo Ginkūnų dvare, prie Šiaulių. Karo metais mokėsi Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute ir Vilniaus dailės akademijoje. 1944 m. artėjant frontui su savo mokytoju ir būsimu vyru, skulptoriumi Vytautu Kašuba, pasitraukė į Vakarus, 1947 m. emigravo į JAV, 1963–2001 m. gyveno ir dirbo Niujorke, 2001 m. persikėlė gyventi į Naujosios Meksikos valstiją.

Giedrė Jankevičiūtė, Jūratė Stauskaitė

Netekome architektės ir parodų dizainerės Gražinos Pajarskaitės (1944–2019)

Gražina Pajarskaitė. 2018 m. J. Stauskaitės nuotr.

Emilija Sakadolskienė

(1935 07 14– 2019 01 18)

Po atkaklios kovos su sunkia liga sausio 18 d. Čikagos priemiestyje mirė dainininkas, baritonas Algis Grigas. Gimęs Kaune, su tėvais Julija (Gaigalaite) ir Stasiu Grigaravičiais bei seserimi Milda (Grigaravičiūte-Mikėniene) pasitraukė iš Lietuvos per Antrojo pasaulinio karo audras.

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė

1927 09 06–2018 10 04

Spalio 4 d., eidamas 92-us metus, mirė smuikininkas profesorius Eugenijus Paulauskas.