Nepailstantis metraštininkas

Gruodžio pradžioje po sunkios ligos ramiai užgeso Vytautas Damaševičius, turbūt pats judriausias ir aktyviausias Lietuvos kino dokumentininkas. Niekas neatsimins Jo sėdinčio be darbo, visuomet ką nors filmavo, ieškojo archyvuose, grūmėsi su institucijomis, gynė nuo sudarkymų Vilnių ir medinį Žvėryną. V. Damaševičių pagrįstai galima vadinti tikruoju Vilniaus piliečiu, o tokių žmonių nėra daug. Antai ir paskutiniais metais, kurdamas Valstybės archyvui skirtus Lietuvos kino metraščio siužetus, Jis kalbino senuosius vilniečius, tarsi megzdamas tinklą prisiminimų apie šį unikalų, nuolat kintantį, taigi ir išnykstantį miestą. Vis skundėsi dėl nepakankamo finansavimo, nes palikti juostoje norėjo kur kas daugiau, nei galėjo. Šiemet prie kameros buvom sutarę susitikti ir mudu, bet Poma nespėjo...

Nežinau, kas ir kada Jį taip praminė. Tik visai Birutės gatvei, t. y., senajai Kino studijai, į kurią atėjo 1963 m., neturėdamas nė dvidešimties, jis buvo Poma. Dirbo kino kronikos operatoriaus asistentu, vėliau dalyvavo statant vaidybinius filmus „Smokas ir Mažylis“, „Sodybų tuštėjimo metas“, „Mano vaikystės ruduo“, „Rungtynės nuo 9 iki 9“, „Faktas“. 1980 m. apgynė režisieriaus diplomą Leningrado teatro, muzikos ir kinematografijos institute, pradėjo kurti dokumentinius filmus. Dirbo su Petru Abukevičiumi, filmavo gamtą, kūrė filmus Maskvos televizijos laidai „Gyvūnijos pasaulis“. Metraštininku V. Damaševičius tapo prasidėjus Sąjūdžiui. Visa širdimi įsitraukė į atgimimo veiklą, apibėgdavo akcijas, mitingus, bado streikus, fiksavo visą išsivadavimo judėjimą, iš sukauptos medžiagos 1991 m. sukūrė puikų dokumentinį filmą „Barikadų vaikai“.

O po to su kolega Juozu Matoniu pasišventė kultūros dokumentavimui. Kelis dešimtmečius jiedu buvo neatskiriami kino dvyniai, nesiliaudami filmavo, montavo, grupavo į ciklus „Menininkų portretai“, „Lietuvos kultūros paveldas“, „Repeticija: teatro pulsas“ pusvalandinius siužetus, rodytus įvairiuose televizijos kanaluose. Kas suskaičiuos, kiek jų sukurta? Jau 2002-aisiais buvo virš šimto, tai turbūt antra tiek. Tarp jų – ir sugrįžimai į Sąjūdį, į ankstesnę rezistenciją, į prieškario Lietuvą ar Czesławo Miłoszo Vilnių, ir Senieji Trakai, sostinės pilys, gynybiniai krašto įtvirtinimai, Peterburgo ir Latvijos lietuviai, gydytojams skirtas ciklas „Įveikti negalią“, tačiau daugiausia – Pomos ir Matonio nusižiūrėtų ir kalbintų menininkų portretų, 2013 m. įvertintų Vyriausybės kultūros ir meno premija.

Tai didžiulis vaizdo archyvas, kuriame atsispindi žmonės ir laikas. Jau praėjęs ar nueinantis. Ne vien, kaip mėgstama sakyti, tą pačią dieną mirštantis teatras ar juo labiau jo repeticijos, bet ir žmonių gyvenimai, jų mintys, pasaulėjauta, kūrybiniai polėkiai. Juk daugelio su kino metraštininkais bendravusių menininkų jau taip pat nebėra. Nusižiūrėtieji buvo labai skirtingi, garsūs ir nelabai, priklausantys įvairiems menams – kompozitoriai ir atlikėjai, režisieriai ir aktoriai, poetai, dažniausiai dailininkai, – bet visi jie Pomos ir Matonio cikluose sudaro tarsi bendrą šimtmečių lūžio amžininko portretą su panašia praeitimi ir panašiais ateities lūkesčiais. Suskaitmenintas ir išsaugotas šis archyvas galėtų daug papasakoti jei ne visiems, tai bent keistuoliui tyrinėtojui. Galų gale, taip buvo visada. Vis dėlto ne viskas dingsta be pėdsako.