Kaip medžio ošimas

Laimutė Ligeikaitė. Kaip medžio ošimas

 

Algirdo Klovos kūrybinė biografija nesirikiuoja į tvarkingą eilę, kurią galima lengvai atsekti ir aprašyti. Ji išsikerojusi plačiai lyg didžiulis medis, dar ir šakų atšakėlių vainikais pasipuošęs. Kiek visko aprėpęs gyvenime! Galbūt viena stambiausių šakų būtų folkloras: nuo 1984 m. dalyvavo „Ratilio“ veikloje, vėliau buvo tarptautinio instrumentinio folkloro festivalio „Griežynė“ vienas organizatorių, ansamblio „Vydraga“ įkūrėjas ir vadovas. Gretima šakelė – country muzika. Buvo vienas iš asociacijos įkūrėjų, viceprezidentas, ne kartą pripažintas geriausiu country instrumentininku Lietuvoje, grupės „Kikilis“ įkūrėjas ir vadovas, taip pat bluegrass asociacijos narys ir atstovas Lietuvoje, vienas pirmųjų propagavo world muziką, dalyvavo tarptautinėse mugėse. Su įvairiais atlikėjais būrė ansamblius, koncertuodamas išmaišė visą Lietuvą, užsienio šalis, festivalius. Dar yra dirbęs Lietuvos radijuje, radiofone „Vilniaus varpas“, stotyje „Laisvoji banga“. Buvo Lietuvos žurnalistų sąjungos narys. Savaitraštis „7 meno dienos“ galėjo džiaugtis ištikimu, ilgamečiu autoriumi, aktyviausiu džiazo kritiku, kasmet besidalijančiu įspūdžiais ir iš Vilniaus festivalio, ir įžvalgomis apie naujausias kompaktines plokšteles, muzikos leidinius, muzikos mugių naujienas. Pedagoginį darbą dirbo dešimtmetėje B. Dvariono muzikos mokykloje, turėjo daugybę jį geru žodžiu mininčių mokinių. Čia tik maža dalelytė veiklos. Visko nesuskaičiuosi, nesuminėsi.

 

Vis dėlto „pagrindinis mano darbas yra kompozicija“, – yra sakęs viename virtualiame pokalbyje. Į paskutinę kelionę Algis buvo išlydėtas iš Lietuvos kompozitorių sąjungos, kurią labai gerbė ir didžiavosi esąs jos narys. Buvo profesionalus kompozitorius, Juliaus Juzeliūno mokinys. Jo muziką atlieka orkestrai, kameriniai ansambliai, chorai, žinomi solistai, dainininkai, instrumentininkai. Kūryba apdovanota ne viena premija. Iš didžiulio būrio kūrėjų išsiskyrė savitu braižu – galbūt bene ryškiausiai bylojo apie tai, jog akademinė muzika gali būti ne nuobodi, ne sausa, o „paspalvinama“ savitu pasauliu, folkloro atgarsiais ir šviesia lyrika. Kaip svarbiausias elementas girdisi melodija. „Aš esu melodistas, noriu rašyti tiesiog gražią muziką“, – sakė Algis.

 

Jautėsi, kažkiek išgyveno, kad tarp jį užvaldžiusio folkloro, ištikimybės country muzikai, džiazui, mažiau laiko skyrė akademinės muzikos kūrybai. Tačiau pastaraisiais metais ir čia turėjo kuo pasidžiaugti: neseniai buvo pristatytas naujausias albumas „Versmės tėkmė“, kuriame atsiskleidžia tai, ką jis mokėjo daryti geriausia: savo muziką grįsti lietuvių liaudies melodijų arba sutartinių motyvais, dermėmis ir sąskambiais, postfolkloro ir kitų stilių improvizacijos elementais. Pernai Nacionalinės filharmonijos organizuotame koncerte Trakų pilyje Čiurlionio kvartetas ir birbynininkas Vytautas Kiminius pirmą kartą atliko kūrinį „Ramus rytas“. Valstybės 100-mečio proga filharmonijoje suskambėjo jam užsakytas kūrinys „Epizodai“ folkloro grupei ir simfoniniam orkestrui. Lietuvos kompozitorių sąjungoje įvyko autorinės kompaktinės plokštelės pristatymas, vėliau ir jubiliejinis kūrybos vakaras su žinomais Lietuvos ir užsienio atlikėjais. Išleista bene keturiolika jo kūrybos (arba su jo kūriniais) kompaktinių plokštelių, yra daugybė įrašų LRT fonduose.  

 

Tos medžio šakos šakelės – tai ne tik kūrybos ir veiklos įvairovė. Tai ir jo sutikti žmonės, su kuriais grota, dirbta, bendradarbiauta, draugauta, domėtasi, apie kuriuos rašyta. Jie iš viso pasaulio. Ir ne vien muzikantai. Neseniai vienas tarptautinėje mugėje „Womex“ Algio sutiktų kolegų iš Australijos feisbuke maždaug taip parašė: „Jis buvo ikoniškas, keistai mielas, nesustabdomas muzikos genijus.“

 

Tokio margumyno žmonių Lietuvos kompozitorių sąjungoje nėra buvę – atsisveikinti su Algiu čia rinkosi ištisomis bendruomenėmis, ansambliais, po vieną. Kas tyliai pabuvo, kas padainavo, kas pagrojo, kas nuoširdžiai pakalbėjo – siuntė žinią ir dainą Algiui, kuris „ten Aukštai“, linkėjo stiprybės artimiesiems... Dabar jau dalijamės tik prisiminimais, užtat vėlgi įvairiausiais: vieni prisimena, kaip Algis kadaise buvo prisiekęs futbolininkas, kiti gali papasakoti, kaip nepaprastai mylėjo savo šuniuką Feriuką, net kūrinį jam paskyrė, kiti – apie studijų metus tuometėje konservatorijoje, dar kitas būrys – kad be Algio su žmona Daiva, besisukančių tarp bendraminčių, neįsivaizduojamas nė vienas džiazo festivalis, country, world muzikos renginiai. Viskas daryta ir su visais bendrauta iš širdies, nemeluojant, nesislepiant, darbščiai, atsakingai, profesionaliai. Mes vis dar negalime atsitokėti: juk ką tik su juo kalbėjomės! Juk ką tik Algis muzikavo Varėnoje, festivalyje „Dzūkų godos“, Vilniuje improvizavo su italų džiazo atlikėju Mario di Pasquale...

 

Dabar, Algį išlydėjus, pagalvojau, kad jis tarsi atliko nežemiškų jėgų būtent jam skirtą misiją –būti tuo vienijančiu, „bendruoju vardikliu“ daugybei nepaprastai skirtingų, vienas kito nepažįstančių žmonių. Dabar bendras visų vardiklis yra neišsakomas, neišdainuojamas keistas skausmas, kuris visus užklupo taip netikėtai. Bet žinome, kad to išsikerojusio Algio medžio ošimas, vilnijantis pažįstamais jo muzikos garsais ir netylančiu draugų šurmuliu, bus girdimas dar ilgai. Tarp visų mūsų, kažkaip stebuklingai Algio suvienytų...

 

Emilija Vaiginytė. Su jaukia šypsena ir atvira širdim

 

„Geri muzikantai instrumentų nederina, nerepetuoja ir įrašinėja iš pirmo karto“, – šis pajuokavimas gana dažnai skambėdavo iš Mokytojo lūpų. Toks buvo mūsų, mažųjų Algirdo Klovos mokinukų, ilgainiui gerai įsimintas posakis apie liaudies, o ir apskritai apie visus gerus muzikantus. Supratome, kad tai – humoras, tačiau jame slypėjo kai kas daugiau. Kartkartėmis jį pasikartodavome, kaip kokį priminimą sau. Priminimą, kad reikia dar daug, ilgai ir kantriai mokytis, groti, stengtis, kad pasiektume tą iš pirmo žvilgsnio visiškai naivų „kaimo muzikantų“ profesionalumą.

 

Balio Dvariono muzikos mokykloje Algirdas Klova vadovavo nedideliam vaikų bei jaunimo folkloro ansambliui. Čia, jam pakeitus buvusią ansamblio vadovę, ir prasidėjo pažintis su Mokytoju. Net mums, tuo metu dar mažiems vaikams, netruko ilgai suprasti, jog ne šiaip sau keičiasi ansamblio atmosfera, bet tą bendrų susitikimų nuotaiką kuria mokytojas, vadovas. Abu mokytojai buvo nuostabūs. Tačiau skyrėsi kaip diena ir naktis.

 

Šiandien, jau turėdama etnomuzikologijos bakalauro diplomą, vis svarstau: kiek šia linkme keliauti mane pastūmėjo Mokytojas? Ar pastūmėjo? Kaip? Atsakyti ne taip ir paprasta. Tik žinau, kad Mokytojas ne pastūmėjo. Veikiau jau nepastebimai užaugino ir palydėjo iki šio sprendimo.

 

Klova buvo ir mano pirmasis smuiko mokytojas. Esu jam dėkinga, nors pradžia buvo ilga ir nelengva, nebuvau labai gabi mokinė, tačiau griežti šiuo instrumentu netapo koktu ar negera, kaip atsitiko ne vienam pažįstamam, besimokiusiam klasikinio smuiko subtilybių. Savu laiku maniau, kad tas lėtas mokymasis yra nieko nevertas, kad liaudies muzika yra daug „prastesnė“ nei klasika ar džiazas, ir šiaip, juk ne kiekvienam lemta groti tokiu sudėtingu instrumentu. Dabar tik belieka nusišypsoti. Mokytojas, jo charakteris, mokymo stilius, repertuaras, jo pavyzdys buvo geriausi dalykai, kuriuos galėjau gauti tuo laiku. Gauti kaip dovaną. Susikrauti kaip turtą. Priklausėme naujai sukurtam folkloro skyriui. Tad ir smuiku griežiau tik liaudies muziką. Tiksliau, griežėme kartu. Mokytojas pamokose dažniausiai pritardavo, kartu grodavo. Kartais savo smuiku, kartais pianinu. Pradėjome nuo lietuviškų polkų ir valsų. Tačiau, pamenu, kartą nugirdau, kad vyresnieji mokiniai groja kažką negirdėto, ir leidau sau pareikšti, jog tos nelietuviškos muzikėlės domintų ir mane. Toks naiviai drąsus pareiškimas Mokytojo visai nesutrikdė – gal net pradžiugino. Pradėjome mokytis paprasčiausių bluegrass melodijų.

 

Klova nuolat kiekvienam sutiktam atidarinėjo duris į kitus „kambarius“, nuolat jungdavo, rodos, skirtingose pusėse esančius pasaulius. Jo dėka susitikdavo tokie skirtingi žmonės, kurie šiaip, be jo tarpininkavimo, galbūt ir nebūtų susitikę.

 

Kaip mokiniai iš Klovos gavome begalę dovanų – nuostabių patirčių bei pažinčių. Nebuvome jam per prasti kartu dalyvauti jungtiniuose projektuose, kartu muzikuoti įvairiausiose scenose, su įvairiausiais atlikėjais ir kūrėjais. Tas mažas mūsų vaikų ir jaunuolių būrelis kažkokiu stebuklingu būdu atsidurdavo toje pat scenoje su jo vadovaujamu ansambliu „Vydraga“, kitąkart – jau ir su Arūnu Šlaustu. Taip sužinojome ir Vladimiro Čekasino pavardę, ir dar daug kitų. Jo dėka pirmą kartą atradome ir Arūno bei Vidos Sniečkų globojamą Antano ir Jono Juškų muziejų Vilkijoje. Visai neprivalėdamas veždavosi mus ir į vasaros etnomuzikavimo stovyklas, kur jau jokios muzikos mokyklos sienos nebeslėgė ir muzika skambėdavo dieną ir naktį. Grodavom ir šokdavom sau iki ryto, o nuo ryto, beveik nemiegoję, grįždavom jau rimtai mokytis su mokytojais. Iki vakaro. Ir taip kasdien. Ko jaunam muzikantui daugiau reikia?!  Už visas šias patirtis esu be galo dėkinga – už muziką scenoje, už muziką gyvoje, neformalioje aplinkoje, už atskleistą tą įvairų, įdomų, gražų ir paslaptingą pasaulį.

 

Klovai kaip Mokytojui esu be galo dėkinga už pagarbų atsakomybės ir laisvės santykį. Jis nebuvo griežtas mokytojas. Dalinosi savo patirtimi be prievartos, be didaktikos. Taip, kaip jis vienas temoka. Visad skatino, drąsino, dalinosi savo patirtimi, bet niekad neprimetinėjo savo supratimo, minties, estetikos. Visad liudijo pagarbą. Pagarbą muzikai. Pagarbą esančiam šalia. Pagarbą sau. Savo pavyzdžiu rodė, kad galima rasti savo santykį su muzika, su kūriniu, jo atlikimu.

 

Muzika, kurią jis atliko, jam nebuvo „tik liaudies muzika“. Tai buvo Muzika iš didžiosios raidės. Tai buvo Kūryba. Rodos, jam muzikuojant atsiverdavo nekasdienis pasaulis. Savo pavyzdžiu, laikysena, požiūriu, per buvimą kartu, per buvimą šalia Mokytojas parodė begalę svarbių dalykų. Savo mokiniams – ir turbūt mums visiems – jis paliko išoriškai beveik nematomą, sunkiai žodžiais nusakomą, bet ryškiai juntamą įspūdį, žymę. Tai buvo Didis žmogus ir Didis Mokytojas. Šviesus, džiugus, rimtas, rūpestingas, orus, nuoširdus – toks, kokia buvo ir jo muzika.

 

Dar neapleidžia jausmas, jog savu laiku nepakankamai jį ir jo puoselėtą pasaulį branginome... Norisi atsiprašyti už išdaigas ir padėkoti už kantrybę ne kaip kiekvienam, bet beveik kaip Tėčiui, kuris, susinervinęs dėl kokio mūsų vaikiško šposo, nuoširdžiai užpyksta, tuojau pat atleidžia, nieko nelaukdamas pajuokauja ir kitą sykį jau pasitinka su jaukia šypsena ir atvira širdim. Ir taip kaskart.

 

Matas Macevičius. Apie Mokytoją

 

Mokytojas Algirdas Klova mano gyvenime užima ypatingą vietą. Jis aštuonerius metus buvo mano smuiko mokytojas bei folklorinio ansamblio vadovas. Jau nuo pat pirmos pamokos jis pavergė savo geranoriškumu, džiugia nuotaika ir empatija, kurią išlaikė mokydamas mane visus tuos metus.

 

Apmąstydamas mokyklos laikus iš šiandieninės perspektyvos matau itin daug puikių savybių, kurias Klova turėjo ir kurios man darė didžiulę įtaką. Mokytojui buvo įdomu, koks aš esu žmogus, todėl jis visada rasdavo laiko pokalbiams. Jam rūpėjo sužinoti, kuo aš domiuosi, kas mane džiugina. Su juo buvo galima nesunkiai megzti pokalbį, nes visuomet išklausydavo. Buvo pastabus detalėms, turėjo gerą atmintį, todėl, žiūrėk, jau kitą pamoką pateikia atsakymą į mūsų išsikeltą klausimą ar atsineša knygą, apie kurią kalbėjome. Jaučiau, kad tai jo iniciatyva kūrėsi pagarbus autentiškas ir artimas santykis su manimi, kaip mokiniu, ir tai man darė didelį įspūdį.

 

Mokytojo ugdymas formavo mano savitą santykį su muzika ir muzikavimu. Klova sukėlė man bene esminę muzikantui emociją – groti tapo malonu. Šį jausmą skatino jo pamokose tvyrojusi laisvė improvizuoti, galimybė išjausti muziką savaip. Mokydamas iš natų skaityti liaudies muzikos kūrinį, jis visad pabrėždavo, kad svarbios visos smulkios detalės, pavyzdžiui, folkloro pateikėjo sugroti ir užfiksuoti pavinguriavimai, nes jie atskleidžia tradicinio muzikavimo manierą bei regioninius savitumus. Todėl mokantis kūrinį jis prašydavo groti tiksliai taip, kaip užrašyta, tačiau išmokus jau skatino pridėti kažką nuo savęs, ieškoti savo manieros. Jam buvo svarbu perduoti tai, ką autentiška mūsų dienoms paliko folkloro pateikėjas, nors jis buvo atvirumo šalininkas, teigė, kad tradicija tampa gyva, kai prisitaiko prie dabartinio žmogaus.  

 

Labiausiai Mokytojui esu dėkingas už savo brendimą etnomuzikologijos srityje. Tai, kaip šiandien aš suprantu folklorą ir autentiškumą, yra jo nuopelnas. Jis negailėjo jėgų ir laiko perduoti ekspedicijose įvairiais laikais sukauptas žinias. Klova savo mokinių pamokoms pats iššifruodavo kadaise muzikantų pateiktas instrumentinės muzikos melodijas, duodavo pasiklausyti garso įrašų kopijų, šią medžiagą visados papildydavo savo asmeniniu pasakojimu apie vieną ar kitą kaimo muzikantą, pabrėždamas regionines arba individualias grojimo ypatybes. Dažnai pačios kūrinio užrašymo aplinkybės, papasakojus mokytojui, tą melodiją paversdavo daug patrauklesne. Tokiu būdu galėjau ne tik mokytis autentiško smuikavimo, bet vaizduotėje formuoti ir jausti niekad nepatirtos folklorinės ekspedicijos atmosferą.

 

Atrodo, kad šalia muzikos pamokų pavyko išeiti ir antropologijos kursą, nes visados sužinodavau ką nors nauja apie kaimo žmonių charakterį ir buitį. Šis mokytojo atsidavimas folklorui manyje labai giliai įsirėžė. Mačiau, kaip jis su nostalgija mena tuos jaunystės laikus, kai kaime dar buvo daug senųjų muzikantų, o jų atradimas reiškė, kad jų griežiamos melodijos turi galimybę išlikti ir nepražūti užmarštyje.

 

Kad lietuvių liaudies muzika yra vertybė, suvokti ne taip sunku. Tačiau pajausti šio reiškinio gilumą padėjo dažnai taikomas Mokytojo lyginamasis metodas. Klova iš kitų folkloristų išsiskyrė tuo, kad aktyviai domėjosi ir pasaulio tautų folkloru. Jo namuose, kuriuose dažnai vykdavo mano pamokos, buvo gausybė įvairių kraštų instrumentų, o dar daugiau garso įrašų. Mokytojas nuolatos duodavo pabandyti vis kitą instrumentą bei pasiklausyti įvairių tautelių folkloro. Iš jo sužinojau, kad skandinavų ir keltų tradicinė muzika tų kraštų tautoms yra aktuali ir šiandien. Ten folkloras nėra nykstantis reiškinys, atgyvena, jis atliekamas ne tik koncertinėse erdvėse. Ten liaudies muzika skamba baruose, viešose sueigose, kasmet susikuria ypač meistriškai muzikuojančių jaunimo grupių. Kitaip tariant, ten savo tradicine kultūra yra didžiuojamasi ir ji yra gyva. Mokytojas apie tai pasakodamas turbūt siekė ugdyti tvirtą muzikinio tapatumo pagrindą, kuris būtų atviras grožėtis kitomis kultūromis, tik ne jas kopijuojant, bet iš jų mokantis mylėti tai, kas sava.

 

Mokytojas negailėjo savęs ne tik specialybės pamokose, lygiai toks pat geranoriškas jis buvo ir už klasės ribų, suprato, kad norint išugdyti savarankišką muzikantą reikalinga integracija į muzikantų bendruomenę. Taip jau nuo pat pirmųjų mokslo metų prisimenu gausius koncertus, festivalius, kurie plėtė mano akiratį, leido susipažinti su puikiais muzikantais, išgirsti nuostabios muzikos. Mokytojas išmokė sceninės laikysenos koncertuose, televizijoje, suteikė patirties įrašų studijoje. Buvo ramiau matant, kad prieš koncertus jis nejautė didelės įtampos, mokėjo suvaldyti stresą, išlikti savimi ant scenos. Vien jo stebėjimas buvo geros pamokos. Šios patirtys lėmė, kad baigęs muzikos mokyklą galėjau save vadinti savarankišku folkloro muzikantu. Mokytojo dėka aš iki šiol muzikuoju su jo mokiniais.

 

Mokytojas Algirdas ugdė lietuvių liaudies muzika besididžiuojančius, laisvus ir kūrybiškus vaikus. Daugelis jo mokinių iki šiol jaučia didelį malonumą muzikuoti, o laiką muzikos mokykloje atsimena itin šviesiai. Už šiuos ir dar daugelį dalykų aš esu dėkingas savo Mokytojui Algirdui Klovai.

 

Dalia Vaicenavičienė. Visus išjudinęs lyg varikliukas

 

Kai prieš rašydama atminimo žodžius pagalvojau apie Algirdą, prieš akis iškilo vaizdinys: spalvinga pačių įvairiausių žiedų, augalų puokštė ir kiek šelmiškas Algirdo žvilgsnis – juk tai taip dera, kvepia, papildo, visi ras, kas patinka, tuo galima dalintis ar kviesti prie to stabtelti. Tai lyg jo veiklų, kūrybos muzikinė puokštė. Ir kiekvieną muzikinės stilistikos augalą pats Algis gerai pažino, pats išmuzikavo, populiarino įkvepiančiu pavyzdžiu. Kvietė, drąsino jungtis prie to ir kitus, kantriai mokė, įkvėpdavo mažesniems ar didesniems viešesnio muzikavimo žingsniams. Jam nebuvo svarbus nei amžius, nei profesionalumo lygis ar įtaigus artistiškumas. Svarbiausias jam buvo noras muzikuoti, groti kartu to stiliaus, kuris tikrai patinka, muziką ir taip kurti bendrystę-draugystę. Per muzikavimo kartu potyrius daug country, bluegrass, bliuzo, džiazo, dainuojamosios poezijos, folkloro, postfolkloro, world muzikos, jo autorinės kūrybos atlikėjų, poetų Algį laikė artimu draugu.

 

Apie Algirdą Klovą pirmą kartą išgirdau beveik prieš keturis dešimtmečius, dar studijuodama muzikologiją J. Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje. Kalbėjo apie jį kaip apie  draugų draugą, jauną džiazuojantį kompozitorių, kuris ne tik pats entuziastingai groja, bet ir kviečia pradedančius atlikėjus dainuoti, groti – pažinti džiazą, panirti į gyvą improvizacinį muzikavimą. Kaip dera jauniems ir drąsiems atlikėjams, jiems rūpėjo koncertuoti ir keliauti.

 

Kiek vėliau Algį sutikau ,,Atgimimo priešaušrio kartos“ folkloro judėjime, kai vyko daug folkloro rinkimo ekspedicijų, vakaronių, koncertų, ne po vieną dieną šurmuliavo folkloro festivaliai ,,Skamba skamba kankliai“, ,,Baltica“. Jis buvo puikus folkloro žinovas ir atlikėjas, vedantis savo smuiku pirmyn studentišką ,,ratiliokų“ būrį. Bene didžiausias jo nuopelnas populiarinant ir plečiant folkloro renginių formas yra tarptautinis instrumentinio folkloro festivalis ,,Griežynė“, kurį kas dvejus metus nuo 1992-ųjų rengė kartu su Arūnu Luniu. Kiek daug įvairių šalių muzikos skambėjo šiame festivalyje, kiek daug instrumentų pamatė ir išgirdo retesnės muzikos gerbėjai! Ji skambėjo ne tik salėse, bet ir kavinėse, aikštėse, kiemuose. Pats Algis visada prisijungdavo pagroti prie skirtingiausių muzikantų, su visais, net ir pirmąkart sutiktais, jis elgėsi lyg artimas draugas. Per Algio smalsumą ir atvirumą muzikuoti į ,,Griežynę“ ateidavo Vilniuje gyvenantys ir savo krašto tradicinę muziką grojantys užsieniečiai. Visada šiame festivalyje buvo galima išgirsti autentiškai skambančius kaimo muzikantus, gabius jaunuolius ir pasaulyje žinomus atlikėjus. Po koncertų šurmulio vis pasklaidydavau Algio puikiai parengtus nedidukus instrumentinės muzikos ar kalendorinių dainų leidinėlius norintiems išmokti įdomesnių, mažiau girdėtų lietuvių folkloro melodijų.

 

Itin atviras ir šiltas požiūris į muzikavimą, įvairios stilistikos muzikos gyvybingumą augino, drąsino ir jo mokinius. Vieni lietuvių muzikinį folklorą pažino B. Dvariono muzikos mokyklos folkloro specialybės užsiėmimuose, kiti su savais instrumentais ar balsais muzikavo Country studijoje, kurioje ir mano sūnūs ,,išlaisvėjo“ su savo smuikeliais, gitaromis, mandolina, kontrabosu. Kvietė Algis jungtis ir muzikuojančius tėvus. Visi buvo itin pamėgę improvizacinę, judrią bluegrass muziką. Buvo grota ne viename „Visagino Country“ festivalyje, koncertuota ir Lenkijoje, Latvijoje. Itin buvo laukiamas ir mėgstamas Algio organizuotas „Bluegrass“ muzikos festivalis kartu su meistriškumo pamokomis. Mano sūnums Juozui ir Juliui buvo didelis džiaugsmas su Algiu bendrauti kaip su neklasikinio smuiko specialybės mokytoju. Tai buvo labai gražus ir kūrybingas laikas, juos įkvėpęs ir toliau neapleisti muzikavimo, drąsiai išbandyti įvairius stilius, sudėtis ir tuo dalytis indie-folk-rock ,,Kūjelių“ veikloje. Visiems savo mokiniams Klova sudarydavo progas groti miesto renginiuose, festivaliuose. O po jų vykdavo smagūs, įdomūs pokalbiai, juokavimai, ,,džiaminimai“, naujų planų kūrimas. Ir jokių priekaištų už grojimo netikslumus – tik muzikavimo džiaugsmas ir auginanti nuotaika.

 

Daug metų besisukdama folkloro veiklose, Algį matydavau kaip idėjų pilną, jas įgyvendinti besisiūlantį kolegą. Dėl jo entuziazmo buvo atlikta daug teminių folkloro programų, kūrybingų postfolkloro kompozicijų su muzikantais iš jo vadovaujamos ,,Vydragos“, su mokiniais ar garsiais atlikėjais. Algio erudicija, kūrybingumas, su visais gebančio muzikuoti žmogaus laisvumas lyg klijai sujungdavo konfliktiškus požiūrius, situacijas, lyg varikliukas išjudindavo sustingusį, uždarą požiūrį į muziką.

 

Algis labai domėjosi ir visomis muzikos naujovėmis, pasakojo apie tai ir savo mokiniams, draugams, dalinosi tuo ir savo įžvalgomis kultūros laidose, spaudoje. Niekur nesitaupė, o žibančios akys ir emocingi smuikavimo mostai primins, koks gyvybingas kūrėjas ir atlikėjas jis buvo.

 

Dabar noriu geriau pažinti jo autorinę kūrybą, kuri įvairi stilistiškai ir tembriškai, jautri ir tikrai verta dažnesnio gyvo atlikimo. Norisi dainuoti jo melodingas, puikių tekstų dainas, giedoti giesmes... Jo kūryba tikrai skambės, o atvirumas ir gyvybingumas įkvėps jį pažinojusius. Tuo tikiu.