Mes jautėme jo gerumą ir kilnią širdį

Apie Stasį Goštautą – ispanistikos profesorių, vertėją, PEN klubo narį, dailėtyrininką, žurnalistą, redaktorių – šiandien jau tenka kalbėti būtuoju laiku. Stasys Goštautas mirė Bostone šių metų kovo 12 d., savo darbais išvaręs labai ryškią vagą lietuvių išeivijos kultūroje, ispanistikos ir čiurlionistikos baruose.

Palikęs Lietuvą būdamas penkerių metų (1944), emigranto dalią patyrė Vokietijoje ir Pietų Amerikoje. Pirmosios Stasio Goštauto knygos „Antologia Biografica del Arte Lituano“ (1959) ir „Arte Colombiano“ (1960) skirtos dviem jo tėvynėms – Lietuvai ir Kolumbijai. Septintojo dešimtmečio pradžioje Stasys Goštautas persikėlė į JAV, Niujorko universitete apgynė doktoratą (1972). Dėstė ispanų literatūrą JAV universitetuose, redagavo vertimo klausimams skirtą žurnalą „Translators Review“, dirbo žurnalistu ispaniškame žurnale „Vision“. Be to, visą gyvenimą rašė straipsnius apie meną leidiniuose „Draugas“, „Aidai“, „Metmenys“, „Amerikos lietuvis“, redagavo mokslinį žurnalą „Lituanus“. Beveik visi jo straipsniai ir knygos susiję su mažai žinomų Lietuvos istorijos ir kultūros faktų iškėlimu ir interpretacija, ryšių su Vakarų kultūra atradimu ir jų sklaida ispanų, anglų, lietuvių kalbomis. Stasys Goštautas susirasdavo be galo įdomių temų – Servantesas ir Lietuva, Odilonas Redonas ir Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Tokie sugretinimai anuo metu lietuviams darė didelį įspūdį, atrodė egzotiški, bet tik todėl, kad čia dar neturėta nei pakankamai drąsos, nei metodologinių įrankių. Lietuva ir jos ryšiai su pasauliu visad buvo jo mokslinių ir kultūrinių interesų centras.

Mudu susipažinome 9-ajame dešimtmetyje, man dirbant M. K. Čiurlionio muziejuje. Atgimimas artėjo lėtai, buvo 1984-ieji, dar gilus sovietmetis, slegiantis ir varžantis. Stasys Goštautas laiškuose muziejui prašydavo atsiųsti straipsnių kopijų ir Čiurlionio tapybos skaidrių. Anuo metu tai nebuvo visai paprasta. Buvo reikalingas LTSR kultūros ministerijos (sic!) sutikimas. Procesas užtrukdavo, nes muziejaus direktorius turėdavo ministerijai raštu paaiškinti, kodėl gi tam amerikiečiui prireikė medžiagos apie mūsų menininką. Stasys Goštautas jau tuo metu rengė čiurlionistikos istoriografijos knygą, dabar mums žinomą pavadinimu „Čiurlionis: Painter and Composer. Collected Essays and Notes, 1906–1989“. Išėjo ji „Vagoje“ tik po dešimties metų, tokia pilkutė, laikraštinė, tikra politinių ir kultūrinių pervartų liudininkė. Bet vis tiek tai labai reikšminga knyga. Stasio Goštauto ir jo kolegės Birutės Vaičjurgis-Šležas nuopelnai, kad pasaulio čiurlionistai dabar turi neįkainojamą M.K. Čiurlionio istoriografijos šaltinį anglų kalba. Aistringas domėjimasis M.K. Čiurlioniu atvesdavo Stasį Goštautą į visus reikšmingesnius su šiuo menininku susijusius renginius – disertacijų gynimus, konferencijas Lietuvoje, Vakarų šalyse surengtas Čiurlionio dailės parodas. Visa tai liko stropiai, dorai ir kritiškai užfiksuota Stasio Goštauto tekstuose lietuvių ir amerikiečių spaudoje.

Lietuvoje Stasys Goštautas bičiuliavosi su daugybe žmonių, ypač Vytauto Didžiojo universiteto ir dailės muziejų aplinkoje. Jį pažinę tikrai pritartų literatūrologės Dalios Kuizinienės minčiai, kad pilkoje 1994–1996 m. Lietuvos kasdienybėje jis buvo itin spalvinga ir ryški asmenybė. „Ne tik savo raudonu šaliku, kurį taip mėgo ryšėti, bet savo charizma, optimizmu, dėmesiu kitam, nuoširdžiu bendravimu“, – sako Dalia Kuizinienė. Jis mokėjo sujungti skirtingus ir net priešiškus asmenis, gebėjo įtraukti į pokalbį, sudominti, net ir suintriguoti savo idėjomis. Kiekvienam atrasdavo šiltą žodį ir gerą patarimą. Stasio Goštauto nuopelnas, kad tie skirtingi, neretai iš padilbų vienas į kitą žvelgę posovietiniai žmonės jo draugijoje pradėdavo kalbėtis, o vėliau susitikę klausdavo vienas kito, kada gi atvažiuos „mūsų Stasys“.

Garsios ir įtakingos LDK didikų Goštautų giminės palikuonis Stasys savo kilme tuščiai niekada nesididžiavo. Apie giminystės gijas, jungiančias jį ne tik su Albrechtu Goštautu, Vilniaus vaivada ir Lietuvos didžiuoju kancleriu XVI amžiuje, bet ir su XX amžiaus įžymybėmis Stasiu Šalkauskiu, Mariana Veriovkina, kalbėti jis nemėgo. Prasitarė apie tai viename paskutinių mūsų susitikimų Vilniuje 2018 m., besidžiaugdamas, kad kartu su vaikais ir anūkais aplankė Goštautų giminės žemes netoli Kėdainių, šiaurrytiniame Lietuvos pakraštyje ir, regis, Gudijoje. Jo būta kilnaus ir paprasto. Asmenybės įdomumą ir, nebijau to žodžio, aristokratišką didžiadvasiškumą patyrė visi, kuriems teko kartu dirbti atkurtajame Vytauto Didžiojo universitete. Anuometinė doktorantė, dabar jau universiteto profesorė Dalia Kuizinienė pasakoja: „Tuo metu nedidelė atkurtojo VDU bendruomenė buvo itin draugiška, beveik kasdien susitikdavome. Pamenu, kai buvau bebaigianti savo disertaciją, iki vėlyvo vakaro, o kartais ir naktį likdavau universitete. Stasys, tai žinodamas, visada kartodavo: jeigu turėsi klausimų, nejaukiai jausiesi ir norėsi su kuo nors pasikalbėti, skambink man net naktį. Arba, kai jau rengiausi disertacijos gynimui, nuolat laiškuose primindavo: jeigu reikės pagalbos, pritrūks gynimo komisijos nario, parašyk, ir aš atskrisiu iš Bostono. To niekada nepamiršiu.“

Vytauto Didžiojo universitete Stasys Goštautas vedė vertimo iš ispanų kalbos seminarus, jo studentai gilinosi į Jorge’s Louiso Borges’o poeziją. Vėliau tie vertimai įėjo į lietuviškąjį Borges’o rinkinį „Fikcijos“ (sudarytojas Stasys Goštautas, „Baltos lankos“, 2000). Ne ką kita, o dėstytojo Stasio Goštauto kolegiškumą ir garbingumą liudija toks faktas, kad toje knygoje greta žymių vertėjų Valdo Petrausko ir Tomo Venclovos pavardžių knygos sudarytojas nepamiršo įrašyti ir buvusių studentų, vertimo seminaro dalyvių, pavardes. Manau, kad tai svarbu paminėti šalyje, kur vis dar pasigirsta nemalonių žinių apie svetimų akademinių darbų pasisavinimą.

Kalbėdavo jis aiškiai ir tiesiai, bet nepiktai, daug ką vertindavo su humoru, buvo visiems atlaidus, o pats dirbo intensyviai, padarė labai daug mokslo ir šviesiosios visuomenės labui, ir Amerikoje, ir Lietuvoje. Kartais viską įvertindavo sukrečiamai blaiviai, nė nesinorėdavo to priimti, bet dabar, kai ir jis pats paliko šį pasaulį, tenka su juo sutikti. Pavyzdžiui, gerai suprasdamas, kad pokarinės kartos išeivių kultūrinės pajėgos silpsta, ir galvodamas apie išeivijos tyrimų tęstinumą, kartą (2016) man parašė: „Bendrai, visi [meno kritikai – R. Ž.] mirė, ir naujų aš nematau horizonte, čia jau Jūsų užduotis, jūs turite pasirūpinti. Bendrai, aš daugiau rašiau reikalui esant, man buvo įdomus ir filma, ir literatūra, ir Lotynų Amerikos romanas.“ Stasio Goštauto galvoje visada sukdavosi daugybė planų ir sumanymų, su juo mums buvo gera. Susitikus Lietuvoje ar Amerikoje, visų kartų lietuviai pajusdavo profesoriaus ir jo žmonos Marytės Goštautienės nuoširdžią globą. Būtasis laikas labai nedera prie ryškios Stasio Goštauto asmenybės, kurią, savo laimei, artimai pažinojo daug lietuvių abiejose Atlanto pusėse.