Homo obit, opera permanent

Neseniai, balandžio 7 dieną, netekome iškilios Gricių giminės atstovo, humanitarinių mokslų daktaro, profesoriaus Algio Augustino Griciaus, kuris, kaip ir jo broliai bei sesuo, daug nuveikė puoselėjant mūsų krašto kultūrą. Pradėjęs pirmuosius sąmoningo gyvenimo žingsnelius dar tarpukario Lietuvoje, vėliau patyrė Sibiro tremties speigus, išgyveno žiauraus karo baisumus, pajautė sovietinės okupacijos brutalumą. Besąlygiška tėvų nuostata – visuomet likti ištikimam savo tėvynei – tapo kertiniu gyvenimo principu, skatinančiu taurios asmenybės tapsmą.

Jau studijuodamas Lietuvos konservatorijoje A. Gricius pajuto mokslinės metodikos stygių, reikalingą auklėjant jaunąjį muzikantą. Pagrindiniu tyrinėjimo objektu pasirinkęs smuikininkų ugdymą, Jis visą gyvenimą kryptingai ir nuosekliai gvildeno šią temą. Pirmasis išsamus darbas – tai Maskvos P. Čaikovskio konservatorijoje sėkmingai apginta menotyros disertacija. Po to, vos ne kasmet, gimdavo išsamūs straipsniai, metodiniai komentarai, naujos mokymo programos, pradžiamoksliai, monografijos. Studijos Maskvos konservatorijos aspirantūroje, stažuotė Budapešto F. Liszto muzikos akademijoje ir penkerių metų darbas Juveskiulės konservatorijoje Suomijoje suteikė dėkingą progą pažinti kitų šalių pasiekimus, pajausti pasaulinį smuikavimo mokymo kontekstą. Taip po truputį pas mus radosi sava griežimo smuiku mokykla. Anais, sovietinės santvarkos laikais tai buvo nemažos reikšmės įvykis, kadangi pagaliau metodinę literatūrą galėjome skaityti gimtąja kalba, įsigalėjusį svetimžodžių žargoną išstūmė lietuviški terminų naujadarai. Ne mažiau svarbus buvo ketinimas įgyvendinti tautinės smuiko mokyklos metmenis. Anuomet pirmąsias pamokas lydėjusius vadinamuosius spaliukų maršus ar pionierių dainas pakeitė vaiko širdutei mielesnis „Tas žvirblelis nabagėlis“ ar „Virė virė košę“ ir kt. Iki šiol vaikų muzikos mokyklose skamba A. Griciaus išmoningi eilėraštukai, padedantys kilnoti neklusnius pirštukus: „Dilo dilo ir nudilo / Dantys seno krokodilo“...

Skamba ir skambės! Kiek pradinukų, nuoširdžiai globojami A. Griciaus, žengė pirmuosius žingsnius, jau nebesuskaičiuosi. Kiek Lietuvos muzikos ir teatro akademijos bei kitų konservatorijų studentų brendo palydėti išmoningos, išimtinai Griciams būdingos minties raiškos, jau nebeatseksi. Šimtų šimtai.

Homo obit, opera permanent – žmogus išeina, darbai pasilieka. Ir dėl to, kad Lietuva įsimintina pasauliui kaip aukštos muzikinės kultūros šalis, garsėjanti simfoniniais ir kameriniais orkestrais, savo kvartetais ir atlikėjais – didžiulis profesoriaus nuopelnas. A. Gricius kaip darbšti bitutė – po lašelį, po krislelį sunešė didžiulį Lietuvos muzikinės kultūros korį.

Jurgis Dvarionas