Fotografija
Saulė Vaserytė
Tarp šventovės ir klampynės
Apie Gedimino Pranckūno fotografijų parodą „Žydros lelijos, juodas vanduo“ Vlado Vildžiūno galerijoje
Kartais apsilankymas parodoje tampa ne tik vizualine patirtimi, bet ir savotišku perėjimu į kitą tikrovę. Būtent tokį įspūdį padarė Gedimino Pranckūno fotografijų paroda „Žydros lelijos, juodas vanduo“. Tik įžengus apima sapniška būsena – viskas, atrodo, sulėtėję, persisunkę ramybe ir keistu, bet tuo pačiu metu įtraukiančiu nejaukumu. Ši paroda veikia kaip tarpinė erdvė tarp išorinio ir vidinio pasaulio.
Marija Martinaitytė
Lengvos klajonės
Trijų fotografių paroda „Abejur“
Parodos už galerijų, muziejų ar kitų meno institucijų ribų tampa nebe tokiu retu reiškiniu – iškart prisimenu keletą pavyzdžių: praėjusią Kauno bienalę Kauno centriniame pašte, porą Rupert alternatyvios edukacijos programos parodų buvusiame „Lelijos“ fabrike bei „Nejauką“ VRM kultūros, pramogų ir sporto rūmuose; tikriausiai dar keli atvejai šią akimirką prisimiršta.
Marija Martinaitytė
Blyksniai, nutolę vulkanai ir kaštonų žiedai
Apie metinę Šiaulių miesto fotografijos meno parodą „Résumé’2“ ir Geistės Marijos Kinčinaitytės parodą
Šiauliuose lankausi labai retai. Tam prireikia netikėtų kelionių arba pokalbių su tolimesniais giminaičiais (o ir pastaruoju atveju šį miestą pasiekiu tik mintimis). Jau nuo Vilniaus ne taip stipriai nutolęs Kaunas dėl per greitai lekiančio laiko ir per trumpai veikiančių parodų kartais pasirodo esantis gerokai toliau, nei yra iš tikrųjų. O nepakankamai dažnas, nors ir reikalingas keliones už sostinių – laikinosios bei man artimosios įprastinės – ribų bandau pateisinti su laiko stoka ir vis greitėjančia kasdienybe nederančiomis šiek tiek ilgesnėmis kelionėmis traukiniu. Tačiau pakvietimas ir vis dažniau atsirandantis noras pabėgti nuo šurmulio mane pagaliau paleidžia iš Vilniaus ir atsirandu telefono ryšį pradanginančioje kupė.
Martyna Jurkevičiūtė
Nykstančio miesto ir kaliausių fotografas
Peterio Mitchello paroda „Nothing Lasts Forever“ Fotografų galerijoje Londone
Mančesteryje gimęs ir augęs, Londone studijavęs, darbo ieškoti 1972 m. Peteris Mitchellas (g. 1943) patraukė į Lidsą. Įsidarbinęs sunkvežimio vairuotoju ir kasdien migruodamas po visą miestą, pradėjo jį fiksuoti objektyvu. Eidama parodon galvoju apie Antano Sutkaus Lazdynų seriją, fotografuotą tą patį dešimtmetį kaip ir dauguma Mitchello darbų parodoje. Galvoju ir apie Algimanto Kunčiaus Vilnių – širdžiai mielą miesto portretą.
Tautvydas Petrauskas
Nuo jie link mes
Virgilijaus Šontos paroda „Mokykla – mano namai“ Fotografijos muziejuje
Parodos „Mokykla – mano namai“ ekspozicijos pradžioje esančioje fotografijoje matau tiesiai į objektyvą žvelgiantį jauną vyrą – Virgilijų Šontą, stovintį šalia pastato, kurio langų rėmų dažai jau gerokai aptrupėję. Jis apsuptas pro langus išlindusių bei kiek toliau lauke už jo stovinčių vaikų.
Skaidra Trilupaitytė
Dramblys muziejuje, arba fotografijos vaizduotės soduose
Virginijaus Kinčinaičio mobiliografijos paroda „Gilūs paviršiai“ Vilniaus rotušėje
Virgis mėgsta keliauti ir provokuoti savo sekėjų socialiniuose tinkluose gebėjimą stebėtis. Vengia turistinių vaizdų, daugeliui gyvai ar iš interneto atpažįstamų rakursų, meno istorijos kurse išstudijuotų įžymybių. Netgi jei jos ir patenka į kadrą, tai nebent kaip detalė, kuri tyčia išdidinama, sugretinama su kokia banalybe ir pateikiama „ne tuo“ formatu.
Marija Martinaitytė
Blunkanti laiko kapsulė
Apie Lietuvos meninės fotografijos rinktinę „O tada viskas (iš)blunka“
Specifinė laiko kapsulė, atspindinti Lietuvos meninę fotografiją. Tokius žodžius prisimenu iš knygos „O tada viskas (iš)blunka“ sudarytojų (Geistės Marijos Kinčinaitytės ir Pauliaus Petraičio) įvadinio teksto. Ir tikrai vartydama šį leidinį vis galvoju, kad šie žodžiai prilimpa.
Agnė Narušytė
Tatato maršas
Eglės Vertelkaitės paroda „Sutartinė“ Užupio meno inkubatoriaus galerijoje
Pradeda moters balsas: skrida bitė tatato. Kai tas balsas tęsia per laukelį tatato, prisideda antras balsas ir kartoja skrida bitė tatato. Tatato suskamba vieningai, nors ir besipjaunančiomis sekundomis, virpinančiomis ne tik balso stygas, bet ir nervų skaidulas, plaukelius ant rankų ir skruostų. Tuomet įstoja trečias balsas: skrida bitė tatato. Tatato jau gaudžia vidinių organų-vargonų vamzdynuose, nes pirmoji tik dainuoja tatato tatato, balsu kaldama taktą.
Paulina Blažytė
Švelnus stumtelėjimas pokyčių link
Artūro Morozovo fotografijų paroda „Tada, kai pamačiau Tave“
Istorijų namuose karaliauja fotografai humanistai. Antrame aukšte veikia gana didelė Antano Sutkaus paroda „Saldus (nomenklatūros) gyvenimas“, pirmajame – mažesnės apimties Artūro Morozovo paroda-manifestas „Tada, kai pamačiau Tave“, kuriame eksponuojamos dvylika globos istorijų, neretai prasidedančių žodžiais „tada, kai pamačiau...“.
Aistė Kisarauskaitė
Zyziančios (nomenklatūros) abejonės
Apie parodą „Antanas Sutkus. Saldus (nomenklatūros) gyvenimas“ Istorijų namuose
Norėčiau Jus į šį tekstą įvesti lengvai, pradėti pasakojimą nuo drėgme apsivyniojusio miesto, o paskui nepastebimai, lyg riešutus pyrage, išdėlioti sausesnius faktus, po glajumi paslėpti pagrindinį karkasą, kuris gal nėra toks patrauklus kaip švenčių fejerverkai. Tačiau čia taip nepavyks, nes pradžioje svarbu papasakoti, kuo šis tekstas (o gal ir kiti ateityje) skirsis nuo mano anksčiau parašytų. Pradėsiu nuo kiek metalinio, bet naujais žvilgančiais varžteliais suveržto karkaso.
