Fotografija
Monika Krikštopaitytė
Amžinosios močiutės
Arūno Baltėno paroda „Namų tyloj“ Kauno fotografijos galerijoje
Užtenka turėti vieną vienintelę močiutę arba senelį, kad suprastum Arūno Baltėno parodą „Namų tyloj“. Kad sustingtum prie kiekvienos mažos fotografijos ir mėgintum it siurblys viską sutraukti į save arba atspindėtum lyg veidrodinė kamera savyje įrašytus vaizdus, kurie ima gausti iš užmaršties glūdumų kaip Austerlicui (pagrindinis W.G. Sebaldo knygos veikėjas, vaikystėje atskirtas nuo saviškių), verdamiesi ir užgriūdami tarsi kažkokia išvirkščia, šviesi traumos pusė.
Ieva Gerasimovič
Kasdienybės peizažai
Pokalbis su menininke Elena Grudzinskaite apie jos parodą „Persekiojančios trukmės“ VDA galerijoje „Artifex“
Elena Grudzinskaitė 2012 m. baigė grafikos magistrantūros studijas Vilniaus dailės akademijoje, nuo 2015 m. dirba lektore VDA Grafikos katedroje. Nuo 2010 m. dalyvauja vietos ir tarptautiniuose meno projektuose, tarptautinėse grafikos ir tarpdisciplininio meno parodose, bienalėse ir trienalėse, surengė šešias personalines parodas, kuruoja kitų autorių parodas ir organizuoja grafikos meno sklaidos projektus. Savo meninėje praktikoje analizuoja individo ir jį supančios aplinkos santykį, erdvės ir laiko parametrų trapumą. Personalinėje parodoje „Persekiojančios trukmės“ menininkė atkreipia dėmesį į mieste laikinai atsiradusias žemės kalvas. Parodos proga ir kalbamės.
Onutė Gaidamavičiūtė
Moters gimimas
Daivos Kairevičiūtės paroda „Juodi taškai baltoje jūroje“ Pamėnkalnio galerijoje
2022 m. gruodžio 16 d. Pamėnkalnio galerijoje Vilniuje atidaryta grafikės, fotografės Daivos Kairevičiūtės paroda intriguojančiu pavadinimu „Juodi taškai baltoje jūroje“. Jau parodos pavadinimas nurodo tam tikrą organinių bei grafinių elementų svarbą. Prisimena Sandro Botticelli „Veneros gimimas“ ir prerafaelitų darbai – tapytojo Williamo Morriso sukurti Afroditės (Veneros) paveikslai.
Kas šiais metais įsiminė dailės ir fotografijos rubrikų autoriams
Rokas Dovydėnas
Besibaigiantys 2022 metai man buvo įdomūs, padovanoję įvairių asmeninių savanorystės patirčių ir netikėtų meno kūrinių. Šiemet parodų lankymo kelias driekėsi tarp Vilniaus ir Kauno, gerų parodų Kaune vyko daug, išties manau, kad apie daugumą jų rašyta gana plačiai. Lankytas parodas vardinu aplankymo tvarka, išskirdamas jas ar meno kūrinius, padariusius didžiausią įspūdį.
Agnė Narušytė
Lengvas ir sunkus laikas
Česlovo Lukensko ir Gintauto Trimako parodos Prano Domšaičio galerijoje
Artėjant Kalėdoms susimąstai apie laiką. Pasibaigiantį ir būsimą. Todėl pats metas rašyti apie dvi parodas Klaipėdoje, atveriančias du laikus – sunkųjį-žemišką ir lengvąjį-kosminį. Galingi Česlovo Lukensko objektai ir asambliažai, užėmę didžiąsias Prano Domšaičio galerijos sales, pasakoja apie „Laiką medyje“ – liūdnąsias gamtinio tapsmo pasekmes, kai „iš nieko“ sukurtas pasaulis vėl „į nieką pavirto“ kaip Donelaičio sniegas. Aiškėja, kad tas niekas – sunkiasvoris ir slegia ne tik greitai nuliūstančių homo sapiens dvasią, bet ir pačią žemę, kur ilgainiui tampa maistu gamtos ateičiai.
Danguolė Ruškienė
Apie miestą šiaurėje
Paroda „Drozofilos, Didžėjai ir Džedajai III“ Klaipėdoje, Vilniuje ir Kaune
„Tas miestas nedidelis, daugiau ištįsęs į ilgį, nei į plotį. Labiau plokščias nei aukštas. Apgaulingai ramus ir jaukus, su baltais paplūdimiais, gėlėmis ant palangių, su teatrais ir fontanais. Jis senas, labai senas, su bastionų randais ir pilies požemiais, su šimtus metų iš tų pačių vietų augančiais pamatais ir gatvėmis. Ant suolelių saulėkaitoje sėdi amžini senukai, tuos pačius niekam nereikalingus medalius metai iš metų turguje pardavinėja tie patys ūsuoti diedai, toje pačioje kepykloje kvepia tos pačios bandelės, ta pačia vaga teka ta pati upė, o jos dugne storas sąnašų sluoksnis milimetras po milimetro dengia surūdijusį dviratį ir riterio šarvus“ (Kristina Sadauskienė, Drozofilos, Didžėjai ir Džedajai III, Klaipėda: Kūrėjų sąjunga, 2022, p. 57).
Marija Martinaitytė
Ištuštėję peizažai
Trys fotografijų parodos Vilniuje
Kai įpranti žiūrėti į veidus, labai keista stebėti tuščias erdves be žmonių. Fotografijos dėmesį dažnai patraukiantis žmogus kartais dingsta iš nuotraukų. Būtent tai įvyko šiuo atveju. Atrodo, trys aplankytos fotografijos parodos Vilniuje tai ir turi bendro – jose bandoma pasakoti skirtingas istorijas vaizdais, iš jų ištrinant žmones. Nors ne visada tuose pasakojimuose žmogus visiškai išnyksta.
Monika Krikštopaitytė
Skrodžiant žvilgsniams
Dariaus Žiūros paroda „Portretai“ Nacionalinėje dailės galerijoje
Nors didžiojoje Nacionalinės dailės galerijos salėje rodomi tik keturi Dariaus Žiūros kūriniai, ji neatrodo tuštoka. Neužpildytas erdves skrodžia Gustonių kaimo gyventojų žvilgsniai: nuo ilgosios sienos į mus tiesiai žiūri aštuoni to paties žmogaus, tik skirtingu metu fiksuoti, videoportretai, po 60-ies sekundžių rodomas kitas žmogus, irgi filmuotas kas treji metai (2007, 2010, 2013, 2016, 2019 ir 2022 m. – „Gustoniai“). Tušti plotai reiškia, kad žmogus kaime dar negyveno, buvo iškeliavęs ar mirė.
Agnė Narušytė
Stebėti tamsą, suprasti pragarą ir rojų
Apie Plungės fotobienalę „Ukraina: vilties šviesoraštis“ ir Dainiaus Liškevičiaus performansą Ukrainai
Meluočiau, jei sakyčiau, kad galvoju apie tai, ką rašau. Galvoju apie Ukrainą. Kai diena baigiasi vos prasidėjusi, įsivaizduoju Kijivo tamsą, kur apšvietimą kuria tik gatve važiuojantys automobiliai. Tamsa ir šaltis. Pastarąjį nesunku įsivaizduoti tam, kas gyveno rusų energetinės blokados laikais. Bet šviesos tada pakako. Todėl absoliučios tamsos mieste nesuvokiu, gal reikėtų važiuoti į kaimus, kur žmonės bijodami elektros sąskaitų vakaroja tik įsijungę televizorių – atrodo, kad ten nieko nėra, tik žvaigždės danguje kaip pirmykščiais laikais. Plungė – ne kaimas, ten pakanka šurmulio, o dabar dar miesto erdves užpildo fotobienalė, suorganizuota Dariaus Vaičekausko. Kaskart ji skiriama vis kitai šaliai. Taip sutapo, kad jau prieš porą metų nuspręsta ją skirti Ukrainai. Sutapo karas.
Monika Krikštopaitytė
Kelionės laiku į abi puses
Parodų kaleidoskopas
Šalia kitų, turiu vieną subjektyvų kultūros gyvybingumo matavimo būdą – redaktoriaus skausmu. Jei vyksta daug gero, vertingo ar skubiai aptartino, dėl to, ko neaprėpi, skauda. Man skauda stipriai ir chroniškai. Kiek jau liko tų redakcijų resursų ir kritikų, tiek liko, o Lietuvos menų gyvybingumu galima tik džiaugtis, didžiuotis ir imtis šiokių tokių nusiskausminimo darbų pasiūlant, pavyzdžiui, įvykių apžvalgą.
