Nykstančio miesto ir kaliausių fotografas

Mančesteryje gimęs ir augęs, Londone studijavęs, darbo ieškoti 1972 m. Peteris Mitchellas (g. 1943) patraukė į Lidsą. Įsidarbinęs sunkvežimio vairuotoju ir kasdien migruodamas po visą miestą, pradėjo jį fiksuoti objektyvu. Eidama parodon galvoju apie Antano Sutkaus Lazdynų seriją, fotografuotą tą patį dešimtmetį kaip ir dauguma Mitchello darbų parodoje. Galvoju ir apie Algimanto Kunčiaus Vilnių – širdžiai mielą miesto portretą. Ir nors Mitchellas tematiškai sutinka su abiem, estetiškai yra panašesnis į Weso Andersono animacija prikeltus pasaulius ar Tado Kazakevičiaus dokumentuojamas nykstančio kaimo realijas.

Tai ir dėl pasirinktos spalvotos fotografijos. Ne tokios populiarios, ne tokios įprastos anuomet. Nors chrestomatijose Mitchello prie spalvotos fotografijos propaguotojų ir nerasime – šis judėjimas dažniau siejamas su amerikiečių fotografais, jis buvo vienas pirmųjų Didžiosios Britanijos fotografų, atsidėjusių spalvotai fotografijai, ir 1980 m. tapo pirmuoju britu, spalvotas nuotraukas eksponavusiu galerijoje.

Tačiau Mitchellas niekuomet nesivaikė spalvų ir nemedžiojo dramatiškų kontrastų. Svarbiau už spalvas buvo dokumentuojama aplinka, istorijos ir jas pasakojantys žmonės. Paroda perkelia į septyniasdešimtinių Lidsą, regis, vos kelių siūlių laikomą nuo visiško sugriuvimo. Kreivai šleivai pastatyto, skeveldrų fone išnyrančio miesto portretas statiškas, šiek tiek utopinis, rodos, iškastas iš kokios po mokykla trūnijusios laiko kapsulės. Jeigu fotografijose atsiranda žmonės, jie pozuoja šalia savo namų ar verslų. Jeigu vaizduojami tik pastatai, jie tvarkingai komponuojami centre.

Yra ir labai gyvų, nesuvaidintų kadrų („How Many Aunties“, 1978, ar „The Sir Yank Heavy Disco“, 1978), tačiau dominuoja šalia namų pozuojantys žmonės. Tarsi Mitchellas būtų beldęsis į kiekvieno namo duris ir fotografavęs gatvę po gatvės, kvartalą po kvartalo. Vienoje fotografijoje randu ir lietuvį, poną Jakimavičių. Jis, jau metuose, išdidžiai stovi šalia tvarkingo, augmenija padabinto raudonų plytų namelio. Staiga Lidsas pasidaro kiek artimesnis. Tikrumo ir realumo aurą jam suteikia žmonės, kurių vardai kartu su Mitchello komentarais – trumpomis atsiminimų gijomis – nugula darbų aprašymuose.

Jei ne jie, miestas ir teliktų utopinė, šiandien išnykusi pasaka. Kaip, tarkim, atrodo ir 1938 m. pastatyto „Quarry Hill“ komplekso griovimo dokumentacija. Ši serija, eksponuojama ryškiai geltoname kambaryje salės gale, tikriausiai įspūdingiausia iš retrospektyvoje matomų darbų ir neatsitiktinai pasirinkta kulminacijai. Grandiozinis daugiabučių kompleksas, pastatytas darbininkų klasei ir anuomet sukūręs miesto gyventojams įperkamus būstus, dėl nesaugios konstrukcijos 1975 m. buvo nugriautas. Tuo pačiu metu po miestą su kamera šmirinėjantis Mitchellas nepraleido progos įamžinti paskutinių modernistinio galiūno akimirkų.

Kažkada buvęs tvirtas, sunkus pastatas Mitchello fotografijose atrodo pagamintas iš kartono. Gabalais ardomos sienos virsta trapiu, visų apleistu nuolaužų sąvartynu. Piktžolėmis apžėlusios gatvės, apleistos mašinos – it kadrai iš filmo „Stalkeris“ ar Černobylio. Ir tik ryškiai raudonas taksofonas primena, kad esame Anglijoje. „Laikai keičiasi ir aš suprantu, kad nebuvo prasmės išlaikyti „Quarry Hill“ komplekso. Tačiau tai, ką jis reprezentavo, manau, buvo verta išsaugoti“, – sako fotografas.

Mitchello „Scarecrow“ serija, asmeniškai man, įdomiausia visoje parodoje. Trys didelio formato fotografijose išnyrančios baidyklės – kaimo skulptūros – kvieste kviečia prieiti arčiau. „Scarecrow 87“ (nežinoma data) dėvi mėlyną darbininko kombinezoną ir baltą kanistrą vietoj galvos. Kaliausė įamžinta ėjimo poza, įsivaizduoju, kad ji galėtų eiti ir Paryžiaus mados savaitėje, negana to, sulauktų nemažai plojimų. „Scarecrow 66“ (nežinoma data) man primena Lietuvą. Baidyklė, aprengta tarpukarį menančiu paltu ir skrybėlaite, įkomponuota kviečių lauko vidury. Tikiu, kad tokį vaizdelį dar ir šiandien galima išvysti kur nors Suvalkijos lygumose. Trečioji ir paskutinė iš parodoje eksponuojamų baidyklių serijos „Scarecrow 60“ (nežinoma data) palikta laukuose žiemoti, jos baltas kombinezonas skylėtas, nusėtas rudų ir raudonų dėmių, rankos – įstrižai pasviręs ilgas pagalys. Nukrečia šiurpas. Tarsi baidyklės saugotų ne vien nuo paukščių, bet ir nuo žmonių. Mitchellas meistriškai užčiuopia įtampos, nejaukumo jausmą. Fotografijos gyvos, pulsuojančios – visiška priešingybė anksčiau aptartiems Lidso namų klipatų portretams.

Paroda nostalgiška, nuotraukas gaubia minkšti, šilti atspalviai. Jie geriausiai veikia krūvoje ir tik vienas kitas gebėtų išlaikyti stiprų poveikį atskirtas nuo kruopščiai audžiamo konteksto ir miesto naratyvo. Pasigedau tik šiandienos, pasigedau Mitchello vėlyvosios kūrybos. Menininkas, save vadinantis „šaligatvių žmogumi“, tebedokumentuoja besikeičiantį Lidso veidą. Būtų įdomu šalia 8-ojo dešimtmečio miesto pamatyti ir šiandienos Lidsą, jo gyventojus ir pakitusius naratyvus. Būtų įdomu pamatyti ir besikeičiantį, o gal ir laiko kapsulėje įstrigusį Mitchello braižą, rakursus, spalvas ir kokius naujus pasakojimus jis mezga iš šiandienos skubėjime bei ekranų šviesoje skęstančio pasaulio.

Paroda veikia iki birželio 15 d.

The Photographer‘s Gallery (Ramillies St 16-18, Londonas)