Blyksniai, nutolę vulkanai ir kaštonų žiedai

Šiauliuose lankausi labai retai. Tam prireikia netikėtų kelionių arba pokalbių su tolimesniais giminaičiais (o ir pastaruoju atveju šį miestą pasiekiu tik mintimis). Jau nuo Vilniaus ne taip stipriai nutolęs Kaunas dėl per greitai lekiančio laiko ir per trumpai veikiančių parodų kartais pasirodo esantis gerokai toliau, nei yra iš tikrųjų. O nepakankamai dažnas, nors ir reikalingas keliones už sostinių – laikinosios bei man artimosios įprastinės – ribų bandau pateisinti su laiko stoka ir vis greitėjančia kasdienybe nederančiomis šiek tiek ilgesnėmis kelionėmis traukiniu. Tačiau pakvietimas ir vis dažniau atsirandantis noras pabėgti nuo šurmulio mane pagaliau paleidžia iš Vilniaus ir atsirandu telefono ryšį pradanginančioje kupė. Pats Šiaulių miestas man nėra labai artimas, bet vis tiek mintyse turiu vieną su šiuo miestu susijusią asociaciją – kaštonų alėją. Kiekvienąsyk išgirdusi šio miesto pavadinimą prisimenu ją. Nesakyčiau, kad ten pasilikę nostalgiški atsiminimai ar yra nutikę man svarbių įvykių. Tik mano mama, kai buvau dar maža (o gal ir vėliau), dažnai paminėdavo šią vietą, lyg baimindamasi, kad vienądien tie kaštonai pradings. Tačiau šįkart (ne vien mintimis) lankydamasi Šiauliuose ir eidama šia alėja skaičiuoju ne tik begalybę bepražystančių bei lietaus lašus gaudančių kaštonų žiedų, bet ir žingsnius link šviesių Šiaulių dailės galerijos erdvių.

Gegužės 16 d. ten antrus metus iš eilės atidaryta metinė Šiaulių miesto fotografijos meno paroda „Résumé’2“ (kuratorius Virginijus Kinčinaitis). Pirmoje „Résumé“ parodoje prieš metus nesilankiau, tad į antrąją žvelgiu kaip ne į tęsinį, o kaip į atskirą ir man kol kas naują įvykį, pilną vaizdų, nebūtinai girdėtų vardų (nors tarp jų atsiranda ir nemažai žinomų) bei lankytojų, atidarymo vakarą užpildžiusių visas galerijos erdves ir galimus praėjimus.

Parodoje eksponuojamos daugiau nei 60 autorių fotografijos – visos galerijos sienos ir kampeliai užpildyti nuotraukomis. Ne visi fotografijų autoriai profesionalūs: dalis jų mėgėjai, dalis kuria pasitelkę kitas disciplinas ir fotografijoje tik bando savo jėgas, dar kita dalis – fotografuojantys moksleiviai, o tarp visų jų išnyra ir pavardės Lietuvoje bei už jos ribų žinomų menininkų, kurių darbai jau ir muziejų kolekcijose. Tokias eklektiškas parodas vertinti nelengva – tiek šioje parodoje atsirandančių nuotraukų tematika, tiek kokybė, tiek meninė raiška labai skiriasi. Visus autorius jungia tik viena ašis – jie vienaip ar kitaip susiję su miestu, kuriame ir vyksta ši paroda: vieni čia gimė ir išsikraustė, kiti vis dar čia gyvena, dirba ir kuria, o treti atsikėlė iš kitų vietų. Tad galima sakyti, kad kiek mažiau nei mėnesiui galerijos erdvėse įsikuria (buvusių ir dabartinių) šiauliečių fotografijos ekspozicija, savo sudėtimi, kiekiu ir eklektika primenanti saloną, nors jis kiek kuklesnis, bet miestui vis tiek labai svarbus (tiesa, mano akys, pratusios prie šiek tiek labiau minimalistinių ekspozicijų, norėtų kiek daugiau erdvės). Ir čia į parodos anotaciją pabaigiantį klausimą: „Ar tai ne ženklas, kad miestui jau reikia fotografijos miesto festivalio?“, atrodo, galima atsakyti paprastai – ši paroda ir prie jos prisijungiantys renginiai po truputį ir natūraliai virsta tuo laukiamu festivaliu. Na, bent jau miesto fotografijos švente.

Jei, reflektuodama apsilankymą parodoje, bandyčiau prisiminti ir apmąstyti visų autorių fotografijas, užtrukčiau begales laiko, tad apsistosiu prie labiausiai įsiminusių vaizdų. Čia susijungia archyvinė medžiaga, portretai, miesto dabarties ir istorijos stebėjimai, gamtovaizdžiai bei kiti meniniai tyrinėjimai pasitelkus fotografiją. Rūta Černiauskienė žvelgia į užtvertus ir perstatomus miesto kampelius (ciklas „Miesto skaitymai“, 2022–2024). Parodoje kelissyk skirtingose salėse vis pasirodo Vilijus Žagrakalys su savo ciklu „Nugyventa“ (2016–2025), kuriame fiksuojami laiko tėkmės pėdsakus kaupiantys pastatai ir jų griuvėsiai. Reginos Šulskytės dabarties ir praeities atsiminimų koliažai (ciklas „Mano laikas“, 2011–2013) sujungia skirtingus laiko sluoksnius į vieną fotografinę plokštumą. Virginijus Kinčinaitis mobiliografijomis (ciklas „Museion“, 2022–2025) nukelia į savo keliones ir muziejuose ar nuošalesniuose kampeliuose lyg slaptai stebimas erdves.

Šioje parodoje atsiranda ir Mindaugo Lukošaičio darbas „Brūkšniuotas dangus“ (2025). Dažniausiai gyvybe pulsuojančius piešinius bei jų ciklus eksponuojantis menininkas čia jungia jam įprastą eskizišką raišką su fotografija ir sukuria instaliaciją. Tušo, rudo popieriaus ir fotografijos dėlionė kuria pro lapuotas medžių viršūnes (ne)matomo dangaus vaizdinį.

Parodoje nemažai ir portretų, labiausiai įsimena keli ciklai. Daiva Šeibelienė („Lietaus langai“, 2017–2018) žvelgia į autobuso langus ir jame sėdinčius keleivius taip, lyg bandytų spėlioti, ar jie ją, fotografuojančią, pamatys, ar ne. Deividas Buivydas savo nuotraukomis, atrodo, pažindinasi su fotografuojamais praeiviais, nes tik tuo metu susitinka jo ir fotografijose įstringančių žmonių žvilgsniai, fotografas fiksuoja labai greitai kintančias ir su nuostaba susimaišančias emocijas. O Mažvydas Prokopovič („Kitokie namai“, 2021) įsilieja į skirtingus namus, kuriuose gyvena žmonės su negalia, ir fiksuoja gyvenimus, bandydamas nesutrikdyti kasdienybės.

Kaip minėjau anksčiau, man šioje parodoje kiek pritrūko erdvės laisvesniam kūrinių kvėpavimui, bet suprantu, kad tai atsirado iš noro sukurti kuo platesnį, įvairesnį bei pilnesnį miesto fotografijos ir vis kintantį, iš visų pusių matomą su ja stipriai susijusių žmonių kaleidoskopą. Parodoje atskleidžiami įvairūs žvilgsniai, nukeliantys ne tik į skirtingas vietas, bet ir į laikus. Ir ši paroda net ne vienintelis ženklas, kad Šiauliams fotografija svarbi. Čia – vienintelis Lietuvoje Fotografijos muziejus.

Taip pat tai ne vienintelė mieste veikianti fotografijos paroda. Minėtame muziejuje atidaryta Geistės Marijos Kinčinaitytės paroda „Slidūs akmenys“, pratęsianti tai, kas eksponuota ir Vilniuje, „Vartų“ galerijoje, parodoje „Nusėtas juodomis dulkėmis“. Fiksuodama atšiaurius Islandijos lavos laukus, jų taktiliškus geologinius fragmentus, fotografė sugretina su menamais nepažįstamų, nematytų, nors bandytų tyrinėti planetų vaizdiniais. Sustingusios lavos gijos tiek fotografijose, tiek ant sienos mirksinčiame videodarbe balansuoja ant ribos tarp mokslinio tikslumo ir mistiško paslaptingumo – ar tai vieta, kurią po gabalėlį išnešiosime, kol ji sugrius, ar tai nauja kosminė erdvė, į kurią bėgsime, kai nieko nebeliks?

Grįždama į Vilnių, galvojau ne tik apie daugybę pamatytų nuotraukų, bet ir apie vulkano išspjautos ir sustingusios lavos gabaliukus, mano namuose vis dar gulinčius nedideliame maišelyje po kelionės prieš kelerius metus. Dabar jie mano mintyse susijungia su čia matytais vaizdais ir tampa lyg sau pagaliau įteiktomis lauktuvėmis. Kad lauknešėlis būtų pilnas, jau grįžusi prie namų nusiskinu greitai byrančių kaštonų žiedynų, lyg apsimesdama, kad parsivežiau juos iš Šiaulių.

Metinė Šiaulių miesto fotografijos meno paroda „Résumé’2“ veikia iki birželio 7 d.

Šiaulių dailės galerija (Vilniaus g. 245, Šiauliai)

Geistės Marijos Kinčinaitytės paroda „Slidūs akmenys“ veikia iki birželio 29 d.

Fotografijos muziejus (Vilniaus g. 140, Šiauliai)

Straipsnio publikaciją finansuoja Šiaulių miesto savivaldybė