Dramblys muziejuje, arba fotografijos vaizduotės soduose

Virgis mėgsta keliauti ir provokuoti savo sekėjų socialiniuose tinkluose gebėjimą stebėtis. Vengia turistinių vaizdų, daugeliui gyvai ar iš interneto atpažįstamų rakursų, meno istorijos kurse išstudijuotų įžymybių. Netgi jei jos ir patenka į kadrą, tai nebent kaip detalė, kuri tyčia išdidinama, sugretinama su kokia banalybe ir pateikiama „ne tuo“ formatu. Kartais objektas pamatomas tiesiai iš priekio ir fotografuojamas primygtinai pabrėžiant simetriją. Šiuo metu ne vien socialiniuose tinkluose, bet ir Vilniaus rotušėje komunikuojantys skambūs keliautojo vaizdiniai pareiškimai sukabinti labai arti vienas kito, laikantis kontrapunkto principo; dažnu atveju jie tampa diptikais ar draugiškomis kuopelėmis. Surežisuotoje sekoje susiūkauja kruopščiai sudėlioti vietovių fragmentai, miestai, datos, retsykiais netgi žodžiai tuose vaizduose. Salatrip ovich – kažką man sako raudona reklama ant Mussolinio stiliaus kresno statinio Trieste, ten per vidurį viena raidė yra iškritusi. (Siur)realistinis dramblys žengia į žiūrovus iš visiškos tamsos (pavadinimas sufleruoja, kad jis Vienoje). Susiglaudę ir susilieję zebrai, ko gero, yra iškamšų muziejuje (teigiama, kad Hamburge), o negrabus romaninio stiliaus medinis liūtas Vilniaus rotušę pasiekė iš Šiaulių apskrities. 

Visi tie rakursai, optinės apgaulės ar dirbtinai paryškintos urbanistinės plokštumos yra realybės dalys. Vis dėlto, nepaisant tiesmukų ir lakoniškų vietų pavadinimų, iš kurių sukurtas parodos etiketažas, bergždžiai mėgintume kažką „prisiminti“. Kaip sakyta, atrinktieji vaizdai grupuojami taip, kad atpažinimas praktiškai neįmanomas. Iš statybinės plokštės ir fanerinio durų rėmo juk neatspėsi pavadinime pažymėtos Italijos vietos, kad ir kiek ten būtum visko išmaišiusi aplink. Gali mąstyti apie nenatūraliai gyvūnų prigrūstus viso pasaulio zoologijos sodus, bet jau kitą akimirką dingteli mintis, kad galbūt čia užfiksuota kokios nors parduotuvės lauko reklama. Menotyrininkas, o kartu ir triukų meistras, mums mieliau priartina ne vertingus istorinius objektus, bet smalsių paveldo vietovių lankytojų figūras ar paveikslų stebėtojus; taip iš šalies pasiūlomi sociologiniai bei antropologiniai šiandienos pjūviai.

Menininko naudojamas mobiliografijos metodas (pats Virgis savo kūrybos nevadina fotografija) puikiai atspindi XX a. antrosios pusės techninių gudrybių evoliuciją, kai vaizdai tapo nebeatsiejami nuo simuliacijos ir simuliakrų. Lygiagrečiai su skaitmenizacija besivystantis grafinis dizainas, 9-ojo dešimtmečio fotošopo revoliucija, kiek vėliau – dar naujesnės vaizdų redagavimo galimybės tarsi vis iš naujo įrodinėjo, kad tai, kas fotografuota „iš natūros“, gali turėti mažai ką bendro su tuo, kas „tikra“. Vaizdų perteklius masinėje XXI a. kultūroje, rodėsi, galutinai nupigino pačią nuoširdaus nustebimo galimybę, ypač ryškiai tai pajutome tada, kai visi įsigijo išmaniuosius telefonus su integruotomis vis geresnėmis fotokameromis. Tokiame tikrovės skaitmenizavimo ir visa ko iš eilės „pleškinimo“ kontekste Kinčinaičio telefonu – vaizdų gaudykle – sugaudytos kelionių akimirkos netgi priverčia sutrikti. Kurią vertinimo perspektyvą pasirinkti? Kokiam žanrui tuos vaizdus priskirti? Tuo metu, kai ne vienas autentikos išsiilgęs profesionalas sąmoningai gaivina kokią nors analoginės fotografijos techniką, Virgis pasiūlo viso labo telefoną turinčio ir vis kažkur šmirinėjančio smalsaus, intelektualiai pajuokauti mėgstančio meno istoriko žvilgsnį.

Kažkuriuo metu pradedu sekti milimetrais autoriaus apskaičiuotus siaurus Rotušės sienos tarpus tarp tų vaizdų, dar įdėmiau skaityti etiketes. Leidžiuosi į pasiūlytą žaidimą su kolektyvine turistine atmintimi, nors ir numanau autoriaus intenciją sutrikdyti išankstines geografines žinias. Balti pavadinimų stačiakampiai tarsi atsiplėšia nuo sienos ir ima provokuoti. Minimalistinio interjero detalė su prabangiu rūdžių spalvos užtiesalu įvardijama „Vilnius“, o ryškus mažosios architektūros eksterjero fragmentas netoliese staiga lietuviškai pavadinamas „Pesčara“. Su Virgio europinių vardų prisiminimais aš, žinoma, nelenktyniausiu. Vis dėlto savajame telefono ekrane užmetusi akį į enciklopediją pamatau jau kitokį Pescaros pavadinimą – Peskarà. Vėl pažvelgiu į vaizduojamą objektą suprasdama, kad prieš mane – ne vasarviečių statybos kompanijos reklama, bet miestas Italijos vidurinės dalies rytuose, Abrucų srityje, prie Adrijos jūros ir Peskaros upės žiočių, provincijos centras. Tolumoje iš tiesų matosi mažytis lopinėlis jūros. Ši kaitrios vasaros detalė gali rastis bet kur kitur.

Nebežinau, kuo tikėti, taigi vėl prisimenu, kad Virgio mobiliografijomis reikia ne tikėti, jomis reikia mėgautis, jos skirtos ne kelionėms dokumentuoti. Pasiduodu režisūriniam sprendimui ir suku antrą ratą aplink Rotušės didžiąją salę; spalvų, juodų-baltų fragmentų bei pavadinimų deriniai tampa vis įžūlesni, kai kurie jų vos nesusistumdo alkūnėmis. Žalio metalo karo mašinos (mintyse tai įvardiju senoviniu vokišku tanku) detalė sužvilga grėsme, taigi pasitikrinu pavadinimą ir metus („Vilnius“,  2021). Gal ir gerai, kad greta eksponuojama oria ramybe dvelkianti senovinė vonia su nėriniuotu rankšluosčiu iš regioninio Latgalos muziejaus. Ne vienoje mobiliografijoje pasitelktą čaižią sintetinę kompiuterinių žaidimų estetiką persmelkia švelnus humoras ar net savotiška begėdystė. Apsilupęs melsvai dekoruoto statinio betonas yra iš Paryžiaus, o egzotinių sendaikčių kambarys (bet greičiausiai tai tiesiog senos šiukšlės) – iš Šaukėnų. Žaislinis drakoniukas apleistame pramogų parke netoli Vilniaus sparnais juokingai apglėbia dvejas Markučių garažų duris gelsvų plytų sienoje (drakoniukas – įrėmintas vaizdas viršuje, o minimalizmo tapybos klasiką primenančios durys griežtai simetriškai kabinamos po juo). Antikinio veido jaunuolis iš Florencijos muziejaus ir vėlyvojo Renesanso (taip spėju) „dėvi“ akinius nuo saulės. Akivaizdu, kad tai ne paveikslo originalas. Galbūt čia Virgio pamatyta akinių parduotuvės iškaba su personažui pritaikytais šio sezono rėmeliais (vėl spėlioju)?  

Žvelgdama į feisbuke vis dėliojamus su žiūrovais intelektualiai flirtuojančio Virgio vaizdus visuomet nustembu. Būna, prisimenu kažką iš fotografijos ar kino istorijos. Ir tada vėl suprantu, kad skrupulingas pasaulio tyrėjas telefonu fiksuoja ne mūsų slapta išsiilgtą egzotiką (anot Virgio, „tos turizmo egzotikos atokiuose kampeliuose tiesiog nebėra“), bet mūsų laiką. Sekdama Virgio minties ir kelionių trajektorijas retsykiais pagalvoju apie vaizdų gaudymo veiklą postpandeminėje ir postkelioninėje realybėje. Turizmas į tolimiausius kraštus atsinaujino, tačiau jų šiapusinė regimybė jau seniai yra išguldyta interneto platybėse, „naujų“ filtrų (o dabar – ir dirbtinio intelekto) galimybės pademonstruotos visais įmanomais būdais. Kažkur tose platybėse vėl pasigirsta samprotavimų, kad fotografijos apibrėžimai senka ir sensta. Juk jei vaizdų medijas kažkuria prasme vis dar sietume ne tik su subjektyvia raiška ir įsivaizdavimais, bet ir su objektyviu tikrovės atspindėjimu, tektų prisipažinti, kad profesionalams skirti fotoaparatai yra tiesiog senovinė tokio atspindėjimo priemonė; panašiai galbūt ateityje bus sakoma ir apie lengvus nešiojamuosius telefonus. Tačiau šiandien kai kurie iš mūsų yra vis dar pasirengę sukeisti vidų ir išorę, lengvu mostu atlikti vaizduotės triuką ir įtikinti, kad jis gali būti ne mažiau gražus ir šiurpus nei tas gyvasis pasaulis, kurį, atrodo, iš tiesų visomis išgalėmis jau baigiame išnaudoti.

Paroda veikia iki gegužės 5 d.

Vilniaus rotušė (Didžioji g. 31, Vilnius)