Autorius: Tautvydas Petrauskas
Tautvydas Petrauskas
Perpetuum mobile
Henriko Čerapo paroda „Ventos dainos. Slenksčiai ir kaskados“ galerijoje „Tsekh“
Paklaustas, ar čia taip ir turėtų būti, kad apšvietimas neįjungtas, „Tsekh“ galerijos darbuotojas atsako, kad taip norėjo pats menininkas – „tegul dienos šviesa būna tol, kol yra“, nes ji kūrinius apšviečia visai kitaip nei dirbtinė. Tuomet jis atlieka nedidelį bandymą – trumpam įjungia šviesas ir parodo, ką parodos autorius tapytojas Henrikas Čerapas turėjo omeny. Skirtumas tarp vienokio ir kitokio tų didžiulių drobių apšvietimo tikrai ryškus. Esant vien dienos šviesai, drobės tūno lengvoje prietemoje, bet joms taip natūraliau.
Tautvydas Petrauskas
Atsitiktinumai ir suplanavimai
Arūno Vaitkūno paroda „Einu, sustoju ir regiu...“ galerijoje „Meno parkas“
Iki apsilankant šioje per visus tris Kauno galerijos „Meno parkas“ aukštus įrengtoje parodoje (kuratorė Aušra Vaitkūnienė) apie Arūno Vaitkūno kūrybą žinojau ne tiek ir daug, gal dėl to ir likau nustebęs, jog dauguma čia eksponuojamų darbų – abstrakčiosios raiškos. Nustebti visada įdomu, tai pasitaiko ne kasdien, net jei ir asmeniniai lūkesčiai pamatyti daug „Laiptinių“ neišsipildė; tegul lieka kitam kartui. Tai, kad šis tapytojas neretai pirmiausia sietinas su laiptinių motyvais, turbūt kalba ne apie tų darbų kiekybę, o labiau apie paveikumą ir įsimintinumą.
Tautvydas Petrauskas
Cikliškumas
Felikso Jakubausko paroda „Be pavadinimo“ galerijoje „Artifex“
Turbūt ne man vienam yra kilusi mintis, kad savotiškai smagu tos nedidelės ir dėl to jaukios, be perdėto patoso galerijos. Į jas einant, nereikia ypatingai ruoštis ar numatyti laiko, pakanka tiesiog užsukti. Viena tokių – „Artifex“. Čia neseniai atidarytai parodai tekstilininkas Feliksas Jakubauskas suteikė keistoką pavadinimą, kuriame tarsi ir teigimas, ir neigimas vienu metu.
Tautvydas Petrauskas
Kas (ne)būdinga
Tauro Kensmino paroda „Kritinė riba“ galerijoje „(AV17)“
Gal dėl rudeninio pojūčių atbukimo, tačiau jaunosios kartos skulptoriaus Tauro Kensmino personalinė paroda „Kritinė riba“ galerijoje „(AV17)“ (Totorių g. 5, Vilnius) nepasirodė pernelyg suaktyvinanti jusles – ji atrodo veikiau sudaryta it galvosūkis: keistai ir mįslingai. Vaikštant po kompaktiškas galerijos erdves siekis susitelkti į kūrinius virsta neužtikrintumu, prie to prisideda ir eksponatų įvairovė: dvimačiai, trimačiai, šviečiantys ar tiesiog rasti nežinia kur. Šis įvairumas yra lyg labirintas, kuris ir rodo, ir slepia kelią. Kai ekspozicija į sensorinius žiūrovo įspūdžius per daug nesitaiko, mėginti užčiuopti parodos esmę tenka racionaliai, pirmiausia galvojant apie medžiagų imanentines savybes, gal jos pasiūlys, kaip pabaigti sakinį: „Paroda yra apie...“.
Tautvydas Petrauskas
Ar neskubantys būna pirmi?
Tarptautinė minimaliosios raiškos bienalė „Laconica“
Pirmąkart organizuojama tarptautinė minimalios raiškos meno bienalė „Laconica“ turėtų sudominti vertinančius išgrynintą plastinę raišką ir apgalvotą formą. Nedaugžodžiavimas, tyli vizualinė kalba ar minties sutelktumas gali it nukreipiančios gairės lydėti šį per dvi galerijas vykstantį renginį. Agnės Jonkutės, Kotrynos Džilavjan ir Aušros Kaziliūnaitės kuruotoje bienalėje – 4 tautybių, įvairaus amžiaus bei žinomumo ir skirtingų disciplinų atstovai, tad jau vien ši įvairovė kelia smalsumą pamatyti, kaip sekėsi visa tai suburti kartu, nes grupinės parodos dažnai pateikia įdomių, nebūtinai tyčinių sugretinimų.
Tautvydas Petrauskas
Personalinės ir grupinės
Sandros Strēle „Parodos, kurios neįvyko“ galerijoje „Meno parkas“ Kaune
Nuo 2009-ųjų kasmet rengiamas Baltijos šalių „Jaunojo tapytojo prizo“ konkursas neabejotinai yra sveikintinas dalykas: dalyviams sukuriama galimybė būti pastebėtiems, ko pradžioje bene labiausiai ir reikia. Tai anaiptol negarantuoja tolesnės sėkmės, tačiau gali įžiebti pasitikėjimą ir norą eiti toliau. Latvių tapytoja Sandra Strēle konkurse dalyvauja nuo 2015-ųjų; po dvejų metų pavyko prasibrauti iki finalinio penkioliktuko, o po dar dvejų, 2019-iaisiais, – tapti laureate. Tolimesnes galimas diskusijas apie JTP konkursą padedant į šalį, norisi aptarti šiuo metu Kaune vykstančią dėmesio vertą Strēles tapybos parodą.
Tautvydas Petrauskas
Bandant praverti uždarą kambarį
Arūnės Tornau paroda „Donorai“ galerijoje „Kairė–dešinė“
„Tokiu būdu buvo stengiamasi iš miško paimti viską, kas yra įmanoma, ne tik medieną, bet ir medžių „kraują“, – girdžiu atidarydamas galerijos salės duris. Per garso aparatūrą sklinda gamtininko Andriaus Gaidamavičiaus pasakojimas apie Labanoro girią. Ekspozicijos viduryje ant grindų – apie šimtą surūdijusių nedidelių kūginių piltuvėlių. Juos supa tapytojos Arūnės Tornau abstraktūs kūriniai ir kelios medinės lentelės iš miško, jose – skaičiai, žymintys miško plotų numeracijas.
Tautvydas Petrauskas
Ramus buvimas
Leono Striogos retrospektyva „Su gimimo diena, Leonai!“ Vilniaus dailės akademijos „Titanike“
Pirmoji šiemet Vilniaus dailės akademijos „Titanike“ atidaryta paroda yra šventinė. Nuo sausio 21-sios veikia keturių kuratorių surengta skulptoriaus Leono Striogos retrospektyva „Su gimimo diena, Leonai!“, žyminti menininko 90-metį. Skaičius – parodoms neįprastai, bet pagarbiai didelis, žodis „retrospektyva“ taip pat skamba tarsi diagnozė, nurodanti būklę, jog štai, kūrybos zenitas jau pasiektas, metas viską apžvelgti.
Tautvydas Petrauskas
Neminimalistinė minimalisto paroda
Kęstučio Lupeikio „Tinklas: nuojautos ir struktūros“ Pamėnkalnio galerijoje
Galerijoje savo tapybos darbus eksponuojantį Kęstutį Lupeikį vadinti minimalistu ar tiesiog šios raiškos rūšies ekspertu laikyti leidžia dvi priežastys – 2004-iaisiais apginta daktaro disertacija „Minimalistinė forma šiuolaikinėje architektūroje“ bei dvi (2007 ir 2012) publikuotos mokslo monografijos minimalizmo tema. O neminimalistine paroda man atrodo dėl menininko intencijų, įžodintų parodos tekste bei įvaizdintų drobėse.
Nors galerijoje eksponuojamų kūrinių vizualinė raiška gana asketiška: naudojamos elementarios formos, o spalvinis spektras siauras, sudarytas vos iš kelių spalvų, Lupeikis parodos tekste kalba apie visuotinius, globalius įvykius, daugelį aspektų veikiančius reiškinius, juos „surišdamas“ su asmeninėmis pesimistinėmis nuojautomis. Tapytojui neramu dėl socialinių tinklų įtakos, skatinančios atotrūkį nuo realybės, taip pat vertybių nykimo, pabėgėlių krizės, sparčios globalizmo raidos, valstybės (ne)valdymo. Tokios temos perša mintį, jog, norint jas vaizduoti drobėse, reikalingas siužetiškumas, figūratyvinis vaizdavimas ar tekstiniai intarpai, tačiau to jo kūriniuose nerasime.
Tautvydas Petrauskas
Iš dulkių į dulkes. Iš vandens į vandenį?
Jolantos Mikulskytės paroda „Vis drumstas vanduo“ Pamėnkalnio galerijoje
Jūrų biologas Alisteris Hardy 1960 m. paskelbė paties suformuluotą hipotezę, teigiančią, jog žmonių rūšis, tiksliau atitinkamos rūšies šimpanzės (kurios vėliau, pasak Charles‘o Darwin‘o, evoliucionavo į modernųjį žmogų) kilo iš vandens. Ši hipotezė taip pat žinoma kaip vandens šimpanzės teorija (angl. aquatic ape theory, AAT). Kiek vėliau, pradedant XX a. paskutiniaisiais dešimtmečiais, ši teorija buvo argumentuotai atmetama antropologų ir kitų evoliucijos tyrinėtojų, tačiau išliko ganėtinai gaji neakademiniame lygmenyje. Vandens, jo stygiaus (portalas water.org teigia, jog 785 mln. planetos gyventojų šiuo metu neturi prieigos prie švaraus vandens), mitybos pobūdžio, visuotinio emisijos mažinimo siekio bei kitų globalių problemų nagrinėjimas bei viešinimas yra dažnos šiuolaikinio meno temos. Atsigręžimo – vedamo tiek teigiamų (autorės atžvilgiu), tiek neigiamų (teršėjų atžvilgiu) intencijų – į vandenį temą galime laikyti pagrindine menininkės, Vilniaus dailės akademijos Grafikos katedros dėstytojos Jolantos Mikulskytės parodos „Vis drumstas vanduo“ ašimi.
