Autorius: Tautvydas Petrauskas
Tautvydas Petrauskas
Pakitęs laikas keičia žvilgsnį
Algimanto Jono Kuro retrospektyva „Himnas perskilusiai šypsenai“ Nacionalinėje dailės galerijoje
Pradėti šiuo metu Nacionalinėje dailės galerijoje vykstančios tapytojo Algimanto Jono Kuro retrospektyvos apžvalgą norisi paminint tai, jog nei tapytojo kūryba, nei laikmetis, kada didžioji dalis parodoje rodomų darbų buvo sukurti (XX a. 8-asis ir 9-asis dešimtmetis), šio teksto autoriui nėra itin gerai pažįstami, o tai formuoja žvilgsnį iš savotiškos „nežinančiojo“ perspektyvos. Tebuvo žinoma tai, kad Kuras laikomas Lietuvos moderniosios tapybos klasiku, kartu su kitais vadinamosios „ketveriukės“ nariais (Kostu Dereškevičiumi, Arvydu Šalteniu ir Algimantu Švėgžda) svariai atnaujinusiu brežnevinio laikotarpio bei vėlesnę tapybą, prisidėjusiu prie asambliažo meno plėtotės ir per ilgus dėstytojavimo metus paveikusiu ne vieną tapybos studentų kartą.
Tautvydas Petrauskas
Nendrės šlamėjimas
Pokalbis su LNDM Radvilų rūmų dailės muziejuje veikiančios Algirdo Šeškaus parodos „Nendrės skaitymas“ kuratore Virginija Januškevičiūte
Suskubti apsilankyti Algirdo Šeškaus parodoje „Nendrės skaitymas“ skatino ne tik intriguojantis pavadinimas, bet ir – ne ką mažiau – noras pamatyti fotografo tapybą. Vis dėlto po parodos aplankymo pasitelkti „fotografo“, „tapytojo“ ir panašius įvardijimus ėmė atrodyti šiek tiek klaidinga. Vietoj jų, ko gero, tinkamiausia čia būtų „menininko“ sąvoka, šiuo atveju nurodanti ne apibrėžtumo stygių ar sąmoningą ambivalentiškumą, o gebėjimą prie to, kas rūpi, prieiti skirtingais būdais. Galbūt dėl to Šeškaus tapyboje galima įžvelgti tiek fotografijos, tiek tapybos tradicijų įtakas, susipynusias ir atsiskleidžiančias drauge. Šios ir kitos idėjos toliau aptariamos su parodos „Nendrės skaitymas“ kuratore Virginija Januškevičiūte.
Tautvydas Petrauskas
Kasdien
Lino Leono Katino paroda „Arbatos ceremonija“ galerijoje „Aidas“
Planuodamas aplankyti šią parodą, mintimis perbėgau prieš keletą metų Nacionalinėje dailės galerijoje Jolantos Marcišauskytės-Jurašienės kuruotą (mano galva, puikią) Lino Katino retrospektyvą ir bandžiau prisiminti, ar joje buvo eksponuojami kūriniai, sukurti pasitelkus arbatos arba kavos tirščius. Prisiminti nepavyko, bet tos parodos dokumentacija šiuo atveju labai pagelbėjo. Taigi, retrospektyvoje tokių kūrinių buvo, bet turbūt dėl ten eksponuotų kūrinių gausos „arbatiniai“ darbai tąkart man į atmintį neįsiliejo. Būtent todėl ir nusistebėjau sužinojęs apie „Aido“ galerijoje vykstančią nedidelę Katino parodą, kurioje – ne tradicinė (kad ir kaip toks žodis netinka jo kūrybai) tapyba aliejumi ant drobės, bet darbai, sukurti naudojant arbatos ir kavos tirščius.
Tautvydas Petrauskas
Momentas ir prisilietimas
Eugenijaus Antano Cukermano paroda „Plenerų aplankas“ AP galerijoje
Tapytojas Eugenijus Antanas Cukermanas parodas rengia ne taip dažnai, todėl kiekviena jų yra laukiama. Nors, aišku, Cukermanas pirmiausia žinomas dėl savo abstrakčiosios tapybos, kurią pradėjo kurti dar praėjusio amžiaus 8-ajame dešimtmetyje, taigi, dar tuo laikotarpiu, kai abstrakcionizmas nebuvo oficialiai leistina meninė raiška, šiuo metu AP galerijoje veikiančioje parodoje „Plenerų aplankas“ tapybos nėra, čia eksponuojami tik jo piešiniai ant popieriaus iš pastarųjų keleto metų vasarinių plenerų. Parodos ekspozicija aiški ir paprasta, be įmantrybių ar keistesnių niuansų, tad belieka aptarti tik pačius piešinius. Abstrakčioji dailė, kitaip nei figūrinė, nėra vaizdinis pasakojimas, čia neatrasi nuoseklaus naratyvo ar numanomo siužeto.
Tautvydas Petrauskas
Perpetuum mobile
Henriko Čerapo paroda „Ventos dainos. Slenksčiai ir kaskados“ galerijoje „Tsekh“
Paklaustas, ar čia taip ir turėtų būti, kad apšvietimas neįjungtas, „Tsekh“ galerijos darbuotojas atsako, kad taip norėjo pats menininkas – „tegul dienos šviesa būna tol, kol yra“, nes ji kūrinius apšviečia visai kitaip nei dirbtinė. Tuomet jis atlieka nedidelį bandymą – trumpam įjungia šviesas ir parodo, ką parodos autorius tapytojas Henrikas Čerapas turėjo omeny. Skirtumas tarp vienokio ir kitokio tų didžiulių drobių apšvietimo tikrai ryškus. Esant vien dienos šviesai, drobės tūno lengvoje prietemoje, bet joms taip natūraliau.
Tautvydas Petrauskas
Atsitiktinumai ir suplanavimai
Arūno Vaitkūno paroda „Einu, sustoju ir regiu...“ galerijoje „Meno parkas“
Iki apsilankant šioje per visus tris Kauno galerijos „Meno parkas“ aukštus įrengtoje parodoje (kuratorė Aušra Vaitkūnienė) apie Arūno Vaitkūno kūrybą žinojau ne tiek ir daug, gal dėl to ir likau nustebęs, jog dauguma čia eksponuojamų darbų – abstrakčiosios raiškos. Nustebti visada įdomu, tai pasitaiko ne kasdien, net jei ir asmeniniai lūkesčiai pamatyti daug „Laiptinių“ neišsipildė; tegul lieka kitam kartui. Tai, kad šis tapytojas neretai pirmiausia sietinas su laiptinių motyvais, turbūt kalba ne apie tų darbų kiekybę, o labiau apie paveikumą ir įsimintinumą.
Tautvydas Petrauskas
Cikliškumas
Felikso Jakubausko paroda „Be pavadinimo“ galerijoje „Artifex“
Turbūt ne man vienam yra kilusi mintis, kad savotiškai smagu tos nedidelės ir dėl to jaukios, be perdėto patoso galerijos. Į jas einant, nereikia ypatingai ruoštis ar numatyti laiko, pakanka tiesiog užsukti. Viena tokių – „Artifex“. Čia neseniai atidarytai parodai tekstilininkas Feliksas Jakubauskas suteikė keistoką pavadinimą, kuriame tarsi ir teigimas, ir neigimas vienu metu.
Tautvydas Petrauskas
Kas (ne)būdinga
Tauro Kensmino paroda „Kritinė riba“ galerijoje „(AV17)“
Gal dėl rudeninio pojūčių atbukimo, tačiau jaunosios kartos skulptoriaus Tauro Kensmino personalinė paroda „Kritinė riba“ galerijoje „(AV17)“ (Totorių g. 5, Vilnius) nepasirodė pernelyg suaktyvinanti jusles – ji atrodo veikiau sudaryta it galvosūkis: keistai ir mįslingai. Vaikštant po kompaktiškas galerijos erdves siekis susitelkti į kūrinius virsta neužtikrintumu, prie to prisideda ir eksponatų įvairovė: dvimačiai, trimačiai, šviečiantys ar tiesiog rasti nežinia kur. Šis įvairumas yra lyg labirintas, kuris ir rodo, ir slepia kelią. Kai ekspozicija į sensorinius žiūrovo įspūdžius per daug nesitaiko, mėginti užčiuopti parodos esmę tenka racionaliai, pirmiausia galvojant apie medžiagų imanentines savybes, gal jos pasiūlys, kaip pabaigti sakinį: „Paroda yra apie...“.
Tautvydas Petrauskas
Ar neskubantys būna pirmi?
Tarptautinė minimaliosios raiškos bienalė „Laconica“
Pirmąkart organizuojama tarptautinė minimalios raiškos meno bienalė „Laconica“ turėtų sudominti vertinančius išgrynintą plastinę raišką ir apgalvotą formą. Nedaugžodžiavimas, tyli vizualinė kalba ar minties sutelktumas gali it nukreipiančios gairės lydėti šį per dvi galerijas vykstantį renginį. Agnės Jonkutės, Kotrynos Džilavjan ir Aušros Kaziliūnaitės kuruotoje bienalėje – 4 tautybių, įvairaus amžiaus bei žinomumo ir skirtingų disciplinų atstovai, tad jau vien ši įvairovė kelia smalsumą pamatyti, kaip sekėsi visa tai suburti kartu, nes grupinės parodos dažnai pateikia įdomių, nebūtinai tyčinių sugretinimų.
Tautvydas Petrauskas
Personalinės ir grupinės
Sandros Strēle „Parodos, kurios neįvyko“ galerijoje „Meno parkas“ Kaune
Nuo 2009-ųjų kasmet rengiamas Baltijos šalių „Jaunojo tapytojo prizo“ konkursas neabejotinai yra sveikintinas dalykas: dalyviams sukuriama galimybė būti pastebėtiems, ko pradžioje bene labiausiai ir reikia. Tai anaiptol negarantuoja tolesnės sėkmės, tačiau gali įžiebti pasitikėjimą ir norą eiti toliau. Latvių tapytoja Sandra Strēle konkurse dalyvauja nuo 2015-ųjų; po dvejų metų pavyko prasibrauti iki finalinio penkioliktuko, o po dar dvejų, 2019-iaisiais, – tapti laureate. Tolimesnes galimas diskusijas apie JTP konkursą padedant į šalį, norisi aptarti šiuo metu Kaune vykstančią dėmesio vertą Strēles tapybos parodą.
