Autorius: Tautvydas Petrauskas
Tautvydas Petrauskas
Nuo jie link mes
Virgilijaus Šontos paroda „Mokykla – mano namai“ Fotografijos muziejuje
Parodos „Mokykla – mano namai“ ekspozicijos pradžioje esančioje fotografijoje matau tiesiai į objektyvą žvelgiantį jauną vyrą – Virgilijų Šontą, stovintį šalia pastato, kurio langų rėmų dažai jau gerokai aptrupėję. Jis apsuptas pro langus išlindusių bei kiek toliau lauke už jo stovinčių vaikų.
Tautvydas Petrauskas
Kraujas, žarnos ir liturgija šviesiame, vis dar naujajame Panevėžio muziejuje
Hermanno Nitscho paroda „Gesamtkunstwerk“ „Stasys Museum“
Pradėti turbūt geriausia būtų recenzijos pavadinimo, ar bent jau pirmos jo dalies, paaiškinimu. Kaip ir bemaž visoje Hermanno Nitscho kūryboje, parodoje „Gesamtkunstwerk“ daug fiziologinio atvirumo – dar nespėjusio sukrešėti varvančio kraujo vaizdinių, nuogų (bet ne erotizuotų) žmonių kūnų ir iš perpjautų avinėlių ar veršiukų pilvų išverstų organų.
Tautvydas Petrauskas
Nuojautos
Mindaugo Navako paroda „Karpis ir drakonas“ galerijoje (AV17)
Klausimas vyresniems kolegoms: ar prieš keletą dešimtmečių galėjote pagalvoti, kad skulptorius Mindaugas Navakas vėlesnėje kūryboje imsis dirbti su tokia trapia, atsargumo reikalaujančia medžiaga, kaip porcelianas? Nors menininkas paraleliai tebekuria darbus ir iš kitų medžiagų (prisiminkime kad ir šiųmetes bei 2022-ųjų skulptūras Bernardinų sode, ropinėjamas mažųjų parko lankytojų), pastarąjį maždaug penkmetį Navako kūryboje vyrauja būtent kietasis porcelianas. Kadangi skulptorius geriausiai žinomas dėl didžiulių plieno ar granito kūrinių, natūraliai kyla dar vienas klausimas: kodėl nuo milžiniškų metalo ir kietųjų uolienų masių buvo pereita prie kiek nuosaikesnės, palyginti minkštos, labiau rankų nei pjūklų ir staklių darbo reikalaujančios medžiagos; nuo imtynių su grubiais tonų svoriais ir gravitacija prie taktilinio, beveik meditatyvaus porceliano?
Tautvydas Petrauskas
Širdies ritmui nepaspartėjus
Paroda „Lenkai tebetapo: paveikslai iš MOCAK rinkinio“ LNDM Radvilų rūmų dailės muziejuje
Turbūt visi esame matę filmų, kuriuose nepasitikima žiūrovu. Tai ypač akivaizdu dėl pasirenkamo filmų garso takelio, kai žiūrovui aiškiai nurodoma, kada pradėti jaustis įtariai vieno ar kito veikėjo atžvilgiu, kada laukti ryškaus siužeto pokyčio, nes taip nurodė ką tik buvęs nuobodus ir tiesmukas dialogas, palydėtas įtampą sparčiai keliančios muzikos, ar kada verkti arba būti dar kaip nors sujaudintam. Tokiais atvejais pajunti savotišką kontrolę ir tai, jog režisierius tave, sąmoningai ar ne, laiko menkesniu ir nepajėgiu suvokti to, kas filme rodoma, – tokiam žiūrovui neva reikalingi pagalbiniai šoniniai dviračio ratai, antraip jis pargrius.
Tautvydas Petrauskas
Įsijaučiau
Manto Daujoto paroda „Iškvėpti“ „Dūmų fabriko“ erdvėje
Būna parodų, kurias aplankęs pagalvoju, kad „tai jau kažkur mačiau“, ir paprastai tokia mintis būna it negatyvus vertinimas. Tikslas ar greičiau siekiamybė yra nuostaba, susidomėjimas arba pojūtis, kad esi įtikintas tuo, kas rodoma ir sakoma, net jei tavo ir autorių požiūriai ne iki galo sutampa. Svarbu, kad įvyktų tas tave sustabdantis (nebūtinai fiziškai) užlaikymas, kažkokiais ne visai aiškiais būdais skatinantis suklusti, sutelkti dėmesį, įsitraukti. Viso to nenutinka, jei kūriniai ir idėjos pasirodo kaip kažkas jau matyta, tad dar ir nuspėjama. To nulemtas netikrumas ar neužbaigtumas pakiša koją kokiam nors ryšiui susiformuoti.
Tautvydas Petrauskas
Pakitęs laikas keičia žvilgsnį
Algimanto Jono Kuro retrospektyva „Himnas perskilusiai šypsenai“ Nacionalinėje dailės galerijoje
Pradėti šiuo metu Nacionalinėje dailės galerijoje vykstančios tapytojo Algimanto Jono Kuro retrospektyvos apžvalgą norisi paminint tai, jog nei tapytojo kūryba, nei laikmetis, kada didžioji dalis parodoje rodomų darbų buvo sukurti (XX a. 8-asis ir 9-asis dešimtmetis), šio teksto autoriui nėra itin gerai pažįstami, o tai formuoja žvilgsnį iš savotiškos „nežinančiojo“ perspektyvos. Tebuvo žinoma tai, kad Kuras laikomas Lietuvos moderniosios tapybos klasiku, kartu su kitais vadinamosios „ketveriukės“ nariais (Kostu Dereškevičiumi, Arvydu Šalteniu ir Algimantu Švėgžda) svariai atnaujinusiu brežnevinio laikotarpio bei vėlesnę tapybą, prisidėjusiu prie asambliažo meno plėtotės ir per ilgus dėstytojavimo metus paveikusiu ne vieną tapybos studentų kartą.
Tautvydas Petrauskas
Nendrės šlamėjimas
Pokalbis su LNDM Radvilų rūmų dailės muziejuje veikiančios Algirdo Šeškaus parodos „Nendrės skaitymas“ kuratore Virginija Januškevičiūte
Suskubti apsilankyti Algirdo Šeškaus parodoje „Nendrės skaitymas“ skatino ne tik intriguojantis pavadinimas, bet ir – ne ką mažiau – noras pamatyti fotografo tapybą. Vis dėlto po parodos aplankymo pasitelkti „fotografo“, „tapytojo“ ir panašius įvardijimus ėmė atrodyti šiek tiek klaidinga. Vietoj jų, ko gero, tinkamiausia čia būtų „menininko“ sąvoka, šiuo atveju nurodanti ne apibrėžtumo stygių ar sąmoningą ambivalentiškumą, o gebėjimą prie to, kas rūpi, prieiti skirtingais būdais. Galbūt dėl to Šeškaus tapyboje galima įžvelgti tiek fotografijos, tiek tapybos tradicijų įtakas, susipynusias ir atsiskleidžiančias drauge. Šios ir kitos idėjos toliau aptariamos su parodos „Nendrės skaitymas“ kuratore Virginija Januškevičiūte.
Tautvydas Petrauskas
Kasdien
Lino Leono Katino paroda „Arbatos ceremonija“ galerijoje „Aidas“
Planuodamas aplankyti šią parodą, mintimis perbėgau prieš keletą metų Nacionalinėje dailės galerijoje Jolantos Marcišauskytės-Jurašienės kuruotą (mano galva, puikią) Lino Katino retrospektyvą ir bandžiau prisiminti, ar joje buvo eksponuojami kūriniai, sukurti pasitelkus arbatos arba kavos tirščius. Prisiminti nepavyko, bet tos parodos dokumentacija šiuo atveju labai pagelbėjo. Taigi, retrospektyvoje tokių kūrinių buvo, bet turbūt dėl ten eksponuotų kūrinių gausos „arbatiniai“ darbai tąkart man į atmintį neįsiliejo. Būtent todėl ir nusistebėjau sužinojęs apie „Aido“ galerijoje vykstančią nedidelę Katino parodą, kurioje – ne tradicinė (kad ir kaip toks žodis netinka jo kūrybai) tapyba aliejumi ant drobės, bet darbai, sukurti naudojant arbatos ir kavos tirščius.
Tautvydas Petrauskas
Momentas ir prisilietimas
Eugenijaus Antano Cukermano paroda „Plenerų aplankas“ AP galerijoje
Tapytojas Eugenijus Antanas Cukermanas parodas rengia ne taip dažnai, todėl kiekviena jų yra laukiama. Nors, aišku, Cukermanas pirmiausia žinomas dėl savo abstrakčiosios tapybos, kurią pradėjo kurti dar praėjusio amžiaus 8-ajame dešimtmetyje, taigi, dar tuo laikotarpiu, kai abstrakcionizmas nebuvo oficialiai leistina meninė raiška, šiuo metu AP galerijoje veikiančioje parodoje „Plenerų aplankas“ tapybos nėra, čia eksponuojami tik jo piešiniai ant popieriaus iš pastarųjų keleto metų vasarinių plenerų. Parodos ekspozicija aiški ir paprasta, be įmantrybių ar keistesnių niuansų, tad belieka aptarti tik pačius piešinius. Abstrakčioji dailė, kitaip nei figūrinė, nėra vaizdinis pasakojimas, čia neatrasi nuoseklaus naratyvo ar numanomo siužeto.
Tautvydas Petrauskas
Perpetuum mobile
Henriko Čerapo paroda „Ventos dainos. Slenksčiai ir kaskados“ galerijoje „Tsekh“
Paklaustas, ar čia taip ir turėtų būti, kad apšvietimas neįjungtas, „Tsekh“ galerijos darbuotojas atsako, kad taip norėjo pats menininkas – „tegul dienos šviesa būna tol, kol yra“, nes ji kūrinius apšviečia visai kitaip nei dirbtinė. Tuomet jis atlieka nedidelį bandymą – trumpam įjungia šviesas ir parodo, ką parodos autorius tapytojas Henrikas Čerapas turėjo omeny. Skirtumas tarp vienokio ir kitokio tų didžiulių drobių apšvietimo tikrai ryškus. Esant vien dienos šviesai, drobės tūno lengvoje prietemoje, bet joms taip natūraliau.
