Tarp šventovės ir klampynės

Kartais apsilankymas parodoje tampa ne tik vizualine patirtimi, bet ir savotišku perėjimu į kitą tikrovę. Būtent tokį įspūdį padarė Gedimino Pranckūno fotografijų paroda „Žydros lelijos, juodas vanduo“. Tik įžengus apima sapniška būsena – viskas, atrodo, sulėtėję, persisunkę ramybe ir keistu, bet tuo pačiu metu įtraukiančiu nejaukumu. Ši paroda veikia kaip tarpinė erdvė tarp išorinio ir vidinio pasaulio. Ji nesiūlo aiškių atsakymų, o atveria būsenas, kviečia sustoti, įsižiūrėti, įsiklausyti ne tik į tai, kas aiškiai regima ar girdima, bet ir į tai, kas nutylima.

Vlado Vildžiūno galerijoje eksponuojamose fotografijose susitinka dvi iš pirmo žvilgsnio nesuderinamos temos – pelkės ir barokas. Atrodytų, kas tarp jų bendro? Vienur – šlapia, tamsu, niūroka, o kitur vyrauja dekoratyvumas, puošnios formos. Tačiau toks derinys nėra atsitiktinis – šiuos du motyvus sieja slypinti tyla. Ir ne bet kokia – ne atokvėpio, o verčianti sustoti, ta, kuri gali būti ir raminanti, ir šiek tiek baugi.

Pirmiausia į akis krinta nespalvotos pelkių fotografijos, Pranckūno fiksuotos vėlyvą rudenį ar ankstyvą pavasarį. Gamtą pasirinkta fotografuoti, ko gero, mažiausiai įprastu metu. Bet tai ir nėra romantiški gamtos peizažai – veikiau keistos, net bauginančios klampynės su išvirtusiais medžiais, nudžiūvusiais beržais ir juodu vandeniu, kuris, pasak autoriaus, toks tamsus, kad net dangus neatsispindi. Menininkas kalba apie ribines situacijas, kai toliau eiti pavojinga, – šis fizinis ribos pojūtis virsta ir metafiziniu. Man visuomet atrodė, kad tokios fotografijos, vaizduojančios vietas, kur žmogaus koja beveik neįžengia, pasižymi savitu žavumu. Vaizduojamos pelkės tarsi sustingusios laike, jose mažai oro ir šviesos, bet daug tylos ir neaiškumo. Kūriniai nesiekia parodyti konkretaus kraštovaizdžio, jie perteikia buvimo vietoje pojūtį – stovėjimo prie vandens, kai girdi tik šakas, braukiančias vandenį, ir nebejauti, kiek laiko čia esi. Gamta čia toli gražu ne idiliška – ji nėra žaliuojanti, gyvybinga. Priešingai, ji vaizduojama mirusi, tačiau ta mirtis perteikiama be dramatizmo ar melancholijos – labiau kaip cikliška būtinybė.

Šalia monochrominių gamtos vaizdų iškyla spalvingi barokinių bažnyčių interjerų fragmentai – daugiausia Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios, taip pat Šv. Teresės bažnyčios bei Laterano Šv. Jono Evangelisto bazilikos Romoje. Puošnūs barokiniai augalų motyvai, skulptūros, architektūriniai elementai čia atgyja netikėtomis, intensyviomis spalvomis – gausu nenatūraliai ryškiai mėlynos, yra ir violetine ar rožine spalvomis nuspalvintų fotografijų. Svarbu paminėti pavadinime figūruojančias žydras lelijas, kurios tampa parodos vizualiniu akcentu. Jos išties atrodo ne kaip realybėje aptikti objektai, o kaip vaizduotės kūriniai – pasak autoriaus, jis žydrų lelijų nematęs, bet „pavadinimas nukrito, ir keisti jo nevalia“. Žydros lelijos primena sapno detalę: nerealią, išgalvotą, bet kartu labai konkrečią. O gamtoje regimas juodas vanduo – priešingybė, bet taip pat ir atspindys. Tikras, fizinis, klampus ir kartu – metaforiškas. Tai vanduo, kuris ne vien veidrodiškai atkartoja, bet ir sugeria, paslepia. Lelijos ir vandens simbolių jungtis kuria ryšį tarp to, kas įsivaizduojama, ir to, kas iš tikrųjų egzistuoja.

Įdomu, kad autorius tarsi apverčia įprastus gamtos ir kultūros santykius, gamtą vaizduodamas nespalvotai, tarsi negyvą, sustingusią, o kultūros artefaktus – gyvybingus, ryškius, prisodrintus spalvos. Taip kuriamas savotiškas fotografinis paradoksas: žmogaus sukurta sustingusi gipsinė lelija atrodo gyvesnė nei juoda-balta žolė. Šis dialogas tarp matomo ir jaučiamo, gyvo ir sustingusio tampa esmine parodos ašimi. Barokinių elementų netikėta išraiška paverčia pažįstamus bažnyčių interjerus naujais, net mistiškais, jie praranda aiškią funkciją, istorinį, religinį svorį ir ima veikti kaip sapno fragmentai ar pasąmonės simboliai. Tuo metu gamta – pelkių peizažai – tampa fonu tylai, sustojimui, vos juntamam virpesiui. Šie skirtingi vaizdiniai jungiasi į vientisą patirtį, kur svarbi ne tiek pavienių kūrinių reikšmė, kiek bendras įspūdis, nuotaika, kurią jie drauge sukuria.

Pranckūno fotografija gimsta iš lėto buvimo – vaikščiojimo, stebėjimo, įsiklausymo. Autoriaus kūryboje viskas vyksta neskubiai, tiek dėl pasirinktos analoginės fotografijos technikos, tiek dėl paties požiūrio. Kadruose juntamas intymumas, paslaptis. Svarbus parodos aspektas – ribų motyvas. Raistai ir bažnyčios yra ribinės erdvės – geografinės, fizinės, dvasinės. Vienoje pusėje – klampios, pavojingos, bet ir kviečiančios pelkės. Kitoje – bažnyčių tylos kupina architektūra, kuri nurodo anapusinio pasaulio ramybę bei primena apie kultūrinį paveldą. Iš esmės klampios pelkės ir barokinės bažnyčios – dvi skirtingai šventos erdvės, kuriose galima ir pasiklysti, ir atrasti.

Menininkas sąmoningai neveda žiūrovo už rankos – parodoje nėra aiškių atsakymų ar pamokymų, tik pojūčių struktūra, kurią kiekvienas žiūrovas susikuria pats. Kiekvienas kadras ir pasirinktas motyvas atskleidžia, kad ši paroda labai asmeniška. Pranckūnas fotografuoja tai, kas jam sava: jis bažnyčiose ne tik fotografas, bet ir stebėtojas, dalyvis, nuolatinis lankytojas, o į pelkes keliauja ne vedamas troškimo nustebinti, bet sekdamas vidiniu poreikiu. Tai kūrėjas, kuris nebando šokiruoti, – priešingai, jam svarbu atrasti prasmę paprastuose, kasdieniškuose dalykuose.

Paroda veikia iki rugsėjo 13 d.

Vlado Vildžiūno galerija (Lobio g. 6A, Vilnius)