Nuo jie link mes

Parodos „Mokykla – mano namai“ ekspozicijos pradžioje esančioje fotografijoje matau tiesiai į objektyvą žvelgiantį jauną vyrą – Virgilijų Šontą, stovintį šalia pastato, kurio langų rėmų dažai jau gerokai aptrupėję. Jis apsuptas pro langus išlindusių bei kiek toliau lauke už jo stovinčių vaikų. Šonta Šiaulių ir Kauno pagalbinėse mokyklose-internatuose vykstantį gyvenimą ir ten gyvenusius vaikus fotografavo trejus metus, tad beveik galima sakyti, kad šios įstaigos tuo metu buvo tapusios ne tik šių vaikų, bet ir jo paties savotiškais namais. Juk namai – ne tik fizinė, fiksuota erdvė su sienomis ir stogu, tačiau ir (laikina) tapatumo, buvimo dalimi jausena.

Vis dėlto tikrieji šių namų gyventojai – Šontos fotografuoti specialiųjų poreikių turintys vaikai. Žiūrėdamas į nuotraukas galiu nuspėti, kad daugeliui jų šie internatai jau ilgą laiką prilygo namams. Jiems šios mokyklos skirtos ne tik pamokų lankymui ir ugdymuisi. Vaikai, visi it didelė šeima, čia kartu keliasi, prausiasi, valgo, sėdasi į suolus klasėse, vėl valgo, kartu žaidžia ar sportuoja, o po turbūt kuklios vakarienės kartu rengiasi miegoti ir kitą dieną pradeda naują ratą. Fotografijose beveik nematyti suaugusiųjų, o jei ir yra – tai mokytojai ar internato prižiūrėtojai, turintys konkrečias funkcijas ir pareigas. Apie internato gyventojų tėvus galima tik spėlioti. Šontos užfiksuotos erdvės – ne tik vaikų namai, tai visas vaikų pasaulis, grįstas savitomis taisyklėmis bei tradicijomis ir, kaip rodo vaizdai fotografijose, vaikų amžiaus padiktuotais hierarchiniais principais.

Parodos eksponavimo struktūra paprasta – salės sienos nukabintos tankia eile darbų, o viena erdvės viduryje esančios sienos pusė padengta stambaus plano į žiūrovą žiūrinčių vaikų portretais. Tokia struktūra iš pradžių pasirodė pernelyg supaprastinta, tačiau įspūdžiams susigulėjus manau, kad tai geras sprendimas, įtikinamai perteikiantis vaikų gyvenimo šiose mokyklose vaikiškai energingą, bet ir monotonišką, ratu besisukantį ritmą. Įmantresni ar labiau eksperimentiniai parodos architektūros sprendimai neatitiktų fotografijų perteikiamos vaikiškos, tačiau nuo išorinio pasaulio izoliuotos rutinos ir taip kurtų disonansą. Taip pat teisingas atrodo parodos kuratoriaus Valentyno Odnoviuno sprendimas eksponuoti neretušuotas fotografijas – jų paviršiuje matomi įtrūkimai, įbrėžimai ar dulkių nuosėdos išryškina materialumą ir vaizdo autentiškumą.

Fotografijose nejaučiamas paties autoriaus buvimas toje pačioje fizinėje erdvėje – vaikai čia žaidžia, valgo, mokosi, bėgioja ar net mušasi „netrukdomi“, taip, tarsi joks suaugęs žmogus su fotoaparatu rankose nestovėtų šalia. Kažkodėl tai trumpam sukūrė įspūdį, tarsi dalis nuotraukų būtų gautos iš visur internatų teritorijoje išdėliotų vaizdo kamerų, anonimiškai ir atsietai stebinčių ir fiksuojančių vaikų gyvenimą. Šontai pavyko įsilieti į šią vaikams priklausančią tikrovę nepastebėtam ir visą atmosferą užfiksuoti nesukuriant barjero tarp aš ir jie. O tai visiškai priešinga tam, ką sovietmečiu ir, kaip aprašė filosofas Michelis Foucault, ankstesnėse epochose siekė diegti ideologija ar bet kas, disponuojantis galia ir normalumo sąvoka, – normų neatitinkančiuosius bausti juos izoliuojant, atskiriant ir taip formuojant tariamai sterilią, sveiką, disciplinuotą ir unifikuotą aplinką bei visuomenę. Šiomis fotografijomis Šonta nematomą socialinę plotmę paverčia matoma ir taip jai suteikia esamybę. Šontos pasipriešinimas režimui lėmė, kad 1983 m. Šiauliuose vykusios parodos komisijos skirto prizo už šį darbų ciklą, įsikišus Maskvos cenzoriams, jis taip ir negavo. Kaip teigiama parodos anotacijoje, dabar ši istorinė skriauda simboliškai ištaisoma.

Bandau įsivaizduoti, ką reiškė sąstingio epochos pabaigoje, kai buvo manoma, kad sovietmetis niekad nesibaigs, specialiųjų poreikių turinčiam vaikui augti internate, bet man sunkiai pavyksta. Šontos ciklas „Mokykla – mano namai“ suteikia šansą į tai žvilgtelėti ir parodo, kad, nepaisant vidinių ir išorinių sunkumų, vaikystė yra už asmens raidos sutrikimus ar ideologijos režimą stipresnis gaivalas. Vienoje parodos fotografijoje vaizduojamas mokykline uniforma apsirengęs, nuo stipriai įsiūbuotų sūpynių bešokantis ir savo galūnėmis žvaigždės formą ore sudaręs paauglys. Šis šuolis, nors ir trumpam, tik akimirkai, perteikia laisvės, gyvumo ir nepriklausymo pojūtį, įprastai slegiamą tikrovės svorio. Komunistinės žvaigždės konotacijos čia išstumiamos ir jų vietą užima vaikystės žaismė. Šitaip Šontos ciklas veikia it plyšys, atveriantis tai, ką režimo bandyta pridengti atitempta laikmečio širma.

Paroda veikia iki gegužės 11 d.

Fotografijos muziejus (Vilniaus g. 140, Šiauliai)