Blunkanti laiko kapsulė

Specifinė laiko kapsulė, atspindinti Lietuvos meninę fotografiją. Tokius žodžius prisimenu iš knygos „O tada viskas (iš)blunka“ sudarytojų (Geistės Marijos Kinčinaitytės ir Pauliaus Petraičio) įvadinio teksto. Ir tikrai vartydama šį leidinį vis galvoju, kad šie žodžiai prilimpa.

Nors ir išskiriamos kelios teminės ašys, jungiančios albume pristatomų 13 menininkų kūrybą, jos veikia kaip įrankis supažindinti su fotografijomis tekste, kol į jas dar nežiūrima (arba sugrįžus prie teksto vėliau). Su prisiminimais ir archyvais siejama Pavelo Šalaikiskio, Onos Julijos Luko Steponaitytės, Kotrynos Kirilovaitės, Ūlos Aukštaitytės ir Janinos Sabaliauskaitės kūryba, su kasdienybe ir kūnu – Saulės Gerikaitės, Gerdos Paliušytės, Visvaldo Morkevičiaus ir Gedvilės Tamošiūnaitės fotografijos bei, galiausiai, su gamta ir daiktiškumu – Ievos Maslinskaitės, Ūlos Kiliulytės, Vytauto Kumžos kūriniai. Tačiau dalį minėtų autorių galėtų pristatyti ir kelios iš pasirinktų trijų temų, bet, atrodo, tai nėra šio leidinio tikslas.

Pačioje knygoje nuotraukų nebandoma kokiu nors atžvilgiu kategorizuoti ar klasifikuoti – pagal temas, autorių, technikas ar pan. Knygoje jos išdėstytos gana intuityviai, net subjektyviai. Toks būdas plėtoti vizualinį pasakojimą, kurti pokalbį (ar susirašinėjimą laiškais, kurį metaforiškai atspindi ir knygoje esantis Agnės Jokšės tekstas) tarp skirtingų menininkų nuotraukų primena (kol kas) tik knygos puslapiuose įvykusią parodą ar jos galutinį juodraštį, moodboard’ą. Čia kūriniai veikia ne kaip teksto ar tyrinėjamų reiškinių, laikmečių iliustracijos, o greičiau kaip atskiri elementai, įvairiomis gijomis susipinantys tarpusavyje ar peršviečiamai susisluoksniuojantys. Atsiranda jungtys tarp artimiausiuose ir labiau nutolusiuose puslapiuose atsiradusių skirtingų užfiksuotų momentų, vietų (ar jų nebuvimo, neapibrėžtumo) ir blunkančių, nykstančių atsiminimų.

Su pelėsių, bakterijų bei kitų nežmogiškų organizmų pagalba sukurtos nuotraukos (Maslinskaitė) puslapiuose kalbasi ne tik su garažuose rastais vaizdais (Šalaikiskis), bet ir su besiglaudžiančių dviejų mylimųjų odos švelnumu (Sabaliauskaitė), nesustabdomu noru patobulinti savo išvaizdą ir po šio veiksmo tviskančiu blizgesiu pasislėpusia nejauka (Gerikaitė) bei visą parą nenutrūkstančio stebėjimo kamerų demaskuotais žvilgsniais (Morkevičius) ar prisiminimais apie nykstančias, o gal jau pranykusias, vietas ir namus, kuriuose augta (Aukštaitytė). Ir tai tik trumpas fragmentas, nuogirda iš šio daugiasluoksnio pokalbio. Jame palikta nemažai erdvės ne tik jį įvairiais būdais stebėti, bet ir užpildyti paliktas tuščias vietas arba tiesiog pasidžiaugti vaizdinėmis pauzėmis.

Toks fragmentiškas, netolygus bei daug skaitymo variantų siūlantis vaizdų pasakojimas-pokalbis tinka leidinio pobūdžiui – tiksliai ir griežtai bandyti apibrėžti tai, kas vyksta, ko gero, neįmanoma, o falsifikuotų dabarties (ir labai netolimos praeities) retrospektyvų kūryba bergždžiai prieštarautų sau pačiai. Tad iš to, kas pasirodė prieš akis ir bent kuriam laikui užsiliko per keletą pastarųjų metų, kuriama viena iš galimų laiko kapsulių tampanti knyga. Be griežtų ribų ir kliuvinių kitų tokių kapsulių atsiradimui, iš kurių ateityje gal ir bus kuriami retrospektyviniai žvilgsniai į dabartį, po truputį ir nepastebimai virstančią praeitimi.

Knyga susikoncentruoja į neapibrėžtumą, fotografijose fiksuojamas ir už jos ribų liekančias tarpines būsenas. Taip pat ir pačios Lietuvos fotografijos dabartinį nepastovumą vietos klausimu. Dauguma pristatomų menininkų kuria ir gyvena tarp Lietuvos ir užsienio, tad ir šis leidinys neatskleidžia įvietinto konkretumo.

Takumas, šiuo atveju gal net keliantis nepatogumą ar blaškantis, persikelia ir į knygos dizainą (dizainerė Monika Janulevičiūtė). Sekti pirmuose puslapiuose esančią kūrinių rodyklę atrodo sunku (nors iš pradžių gal ir neišvengiama) – prie abėcėline tvarka užrašytų autorių vardų atsiranda suvienodinto dydžio, sumažintų ir nespalvotų jų nuotraukų kiek chaotiškos sekos su puslapių numeriais. Iš pažiūros gana tvarkinga rodyklė, anonsuojanti albumo turinį, kiek apgauna. Vartant knygą blunka ne tik fotografinės medijos ribos ar ant viršelio atsiradęs pavadinimas, bet pradeda nykti ir skaičiai puslapių kampučiuose (kelios dešimtys paskutinių puslapių tu numerių tiesiog nebeturi), atsiranda tuščių baltų atvartų, leidžiančių bent kelias akimirkas pailsėti nuo vaizdų, kurių nesibaigiantis srautas šiomis dienomis tampa įprastas. Ne tik knygos sudarytojai skatina žiūrėti į šį vaizdų rinkinį intuityviai, kelis kartus, bet ir dizainerė. Vis iš naujo stebėti, kaip blunka laikas, vieta, regėjimas. Juk (iš)blunka viskas. Tad lieka stebėti ne tik patį blunkantį vaizdą, bet ir jo blukimo procesą.