Lengvos klajonės

Parodos už galerijų, muziejų ar kitų meno institucijų ribų tampa nebe tokiu retu reiškiniu – iškart prisimenu keletą pavyzdžių: praėjusią Kauno bienalę Kauno centriniame pašte, porą Rupert alternatyvios edukacijos programos parodų buvusiame „Lelijos“ fabrike bei „Nejauką“ VRM kultūros, pramogų ir sporto rūmuose; tikriausiai dar keli atvejai šią akimirką prisimiršta. Taip pat randasi nemažai meno erdvių, net institucijų, kurios įsikuria neįprastose, parodoms nebūdingose vietose: buvusiame mokyklos pastate – kultūros kompleksas „Sodas 2123“, nebenaudojamoje ligoninėje – „Retrito smarsas“, daugiabučio Naujininkuose bute – queer galerija „išgirsti“... Norisi dėti kablelį ir rašyti trumpinį „t.t.“. Tad klaidžiojimai, landžiojimai ir pasiklydimai, einant į parodas ar kitus su menu susijusius renginius, tampa vis įprastesni, vis dažniau esame priversti bandyti praverti sandėliuko duris, pabelsti ne į tą butą ar nusukti ne tuo takeliu. O tai supratus – apsisukti ir ieškoti kieno nors galinčio suteikti tikslesnes kelio nuorodas. Todėl dažnai esame priversti ne tik klaidžioti, ieškoti, atrasti dar silpnai pramintus takus, bet ir kalbėtis.

BOTANIKOS MOKOMOJI EKSPERIMENTINĖ LABORATORIJA – tokį užrašą ant jau stipriai apsitrynusios lentelės pamačiau nusileidusi nuo kalvelės Botanikos sode, esančiame Vingio parke. Prieš tai paklausiaũ botanikos parko bilietų kasininkės nurodymo „leistis ten kažkur žemyn“ ir padariau kelis posūkius, po kurių pakeliui išdėlioti ženklai – šįkart ne apie augalus – man žadėjo, kad atsidursiu parodos erdvėse. Prie įėjimo į minėtą buvusią laboratoriją (kūrinių sąraše įvardijamą tiesiog namuku) ant jos sienos išvydau patvirtinimą (plakatą), kad patekau ten, kur reikia. Pakeliui po lapuotomis šakomis, ant cementinių baseinėlių sienų besislepiančios dvi nuotraukos taip pat patvirtino, kad klajonės baigėsi.

Trijų menininkių – Alexandros Bondarev, Mortos Narkauskaitės ir Donatos Šiaudvytytės – paroda „Abejur“ įsikūrė Botanikos sodo nebenaudojamų šiltnamių (gal ateityje ir atgimsiančių iš naujo) ir aplink juos esančiose erdvėse. Tarp vėlyvo pavasario ir ankstyvos vasaros žalumos, skeldėjančio, lengvai samanoto cemento, rusvų rėmų rūdžių, aptrupėjusio mūro ir balų, pripildomų vis prapliumpančio lietaus, įsiterpė nespalvotos fotografijos. Skendinčios kažkur tarp miesto ir gamtos, tarp sapno ir realybės, tarp mitologijos ir kasdienybės. Bet po apsilankymo parodoje įsimena ne tik pačios nuotraukos, bet ir jų sinergija su šia neįprasta erdve. Atrodo, kad trys fotografės užsiima jutiminiu erdvės atkūrimu. Tačiau čia šiltnamių stogai ar nebenaudojami baseinėliai atkuriami ne stiklo plokštėmis, naujais tinko sluoksniais, o fotografių užfiksuotomis akimirkomis, lyg atkartojančiomis ar perkuriančiomis neįprastos ekspozicinės erdvės atmosferą. Čia vaizdais nerestauruojama tiksli pastato istorija ar jo pirminė būklė, o greičiau kuriamos naujos asociacijos, kartais ir labai tiesiogiai vizualiai atkartojančios ir praplečiančios erdvės fragmentus.

Namuko erdvėse daugiausia Mortos Narkauskaitės nuotraukų – ant nuo visko nutolusių ir viduryje niekur stovinčių trobų ir trobelių stogų laipioja, kabarojasi žmonės, labiau primenantys sapnų ar pasakų veikėjus: nuogi jie įsikimba į stogo kraštus ir atkartoja jo kampą, ant jo viršūnės ropoja keturiomis, kol galiausiai viskas pabosta ir pradedama laipioti medžiais. Netoliese ir Alexandros Bondarev nuotrauka „Žaidynas Lvive“ (2024) – vaikų žaidimų aikštelėje išnyra ne ką mažiau stebuklingai atrodantis pastatėlis, primenantis pasakų pilaitės bokštą.

Surūdijusius šiltnamio rėmus ir jo koridoriuose esančias kopėčias atkartoja tarp jų pakabintos Bondarev ciklo „Mažieji Visagino mauduoliai“ (2024) nuotraukos ir jų fragmentai. Metalinėmis kopėčiomis ant pakylos kopia ir nuo jų į vandenį šoka vaikai. Kopėčių mediena ir šiltnamio struktūrų rūdys ne tik atkartoja nuotraukose matomas formas, bet ir suteikia joms naujų spalvų. Nors gyvas judesys ir Šontos „Skrydį“ (1978) primenanti fiksuojama aplinka ir taip pilna dinamikos bei gyvumo.

O baseino erdvėse įkurdintos nuotraukos vienaip ar kitaip susijusios su vandeniu: čia fotografių darbuose matomi kūnai panirę jūrose, banguojantys upėse, vandenynuose ar lekiantys kažkur netoliese. Pajūryje atrandama medūza, bėgiojama kopose, iriamasi valtelėmis ar tiesiog ranka švelniai glostoma upės tėkmė. Nuotraukose tyvuliuojantis, banguojantis ar ramiai stovintis vanduo lyg išteka iš jų ir bent šiek tiek pripildo ištuštėjusius šiltnamio baseinėlius. Pradeda lyti, keli lašai pro neuždengtą stogą nukrinta ir ant mano galvos. Fotografijose esantys vaizdai dalinasi ir kartais apsikeičia, papildo savo detalėmis Botanikos sodo pastatų erdves, iš naujo perkurtas ir prisijaukintas, ribojamas tik tirpstančių sienų.

Parodos erdvėse nuotraukos ne visada taip aiškiai matomos, kartais pasislepia virš galvos, kartais – mažame lange, kur nors tamsesniame kampe, spintoje, tarpduryje... Darbai neeksponuojami ant baltų galerijos sienų, o kai jokių sienų nebelieka – fotografijos pakimba ore, jų atspindžiai lėtai juda vandens paviršiuje. Tai priverčia kiek paklaidžioti ir pačios parodos erdvėse (ne tik pakeliui), pažaisti slėpynes su darbais, gal leisti jiems priprasti ar išsibodėti sapniško drovumo, užsibūti parodoje ar nuklysti į sodus. Atrodo, kad šios parodos tikslas – ne tik parodyti kūrybą, bet ir pažaisti su pačia erdve, fotografėms vienai su kita, su sutiktais lankytojais ir tais, su kuriais prasilenkta, nespėta susitikti, susimojuoti, – sena eksperimentinė laboratorija pernaudojama kiek kitokiems eksperimentams su meno lauke gal ne visada įprastomis, bet vis dažniau matomomis formomis.

Paroda veikė iki birželio 8 d.

VU Botanikos sodo Vingio skyrius (M.K. Čiurlionio g. 110, Vilnius)