Fotografija
Paulina Blažytė
Daugiau mėsos!
Onos Julijos Lukas Steponaitytės paroda „Rasa“
Lietuvos dailininkų sąjungos meno erdvėje „Medūza“ veikiančioje menininkės Onos Julijos Lukas Steponaitytės parodoje „Rasa“ eksponuojamos fotografijos, rodančios 2016 m. prasidėjusį Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos saugyklos pastato perstatymo procesą ir šiuolaikinių archyvavimo prietaisų infrastruktūros diegimą. „Rasos lašas“ – tai metafora apie tobulas archyvavimo sąlygas.
Emilija Lipska
Atminties atimtis
Bartoszo Frątczako fotografijų paroda „Ištrynimas“
Ištrinti galima daug ką: pieštuku ne vietoje nubrėžtą liniją, seną gėdingą įrašą iš feisbuko sienos, nereikalingus failus ar net istoriją. Tik kyla klausimas, ar šis veiksmas iš tikrųjų reiškia pabaigą ir užmarštį. Paliekama tuštuma, tačiau prisiminimai taip pat lieka, kartais šmėkščiodami ir vis primindami, kad glūdi kažkur atminties saugyklose. O trauminiai atsiminimai išlieka itin ilgai ir persiduoda kitoms kartoms. Ar įmanoma ištrinti arba falsifikuoti istoriją, kad nebeliktų nė vieno priminimo apie nepatogius praeities įvykius?
Paulina Blažytė
Ne tik pamatyti, bet ir pajausti
Algimanto Kunčiaus paroda „Įsiklausymai“
Kai galvoju apie Algimantą Kunčių, pirmiausia galvoju apie Vilnių. Apie troleibusą, suspaudusį savo dumples kaip akordeoną, apie suvargusius latakus, aptrupėjusius langus, apie erdvę kertančius šešėlius ir apie lėkštes languose bei jų atspindžius. Pamenu, kad pirmą kartą pamačiusi kūrinį „Reminiscencijos, 5A“ (1975) ne iki galo supratau, kas vyksta. Tuo metu žavėjausi truputį kitokia fotografija ir Kunčiaus stebėsena man buvo gal kiek per subtili, per sunkiai susekama. Bet jau tada supratau, kad, be unikalaus vizualinio lygmens, šitoje ramybėje esama kažkokio emocinio intensyvumo. Kad savo fotografijomis menininkas pasakoja apie visiškai išrengtą buvimą – kaip tais momentais, kai virtuvėje plauni indus, fone trankosi gerai pažįstama muzika ir staiga tarsi išnirusi iš transo supranti: aš gyvenu.
Karina Simonson
Nuo Papilės iki Johanesburgo
Apie parodą „David Goldblatt: (Ne)matomos struktūros“ Nacionalinėje dailės galerijoje
Prireikė kelių dienų, kad suvokčiau faktą: LNDM Nacionalinėje dailės galerijoje pagaliau atidaryta ilgai laukta fotografo Davido Goldblatto kūrybos paroda „David Goldblatt: (Ne)matomos struktūros“. Nuoširdžiai dėkoju kuratorei Karolinai Ziębińskai, Goldblatto šeimai ir galerijos vadovei bei komandai už šio stebuklo sukūrimą.
Augustas Čičelis, Viktorija Kolbešnikova
Meilės dienoraščiai
Kuratorių pokalbis su fotomenininke Janina Sabaliauskaite
Lapkričio 23–gruodžio 5 d. queer galerijoje „išgirsti“ veikė Didžiojoje Britanijoje gyvenančios fotomenininkės Janinos Sabaliauskaitės paroda „Meilės dienoraščiai“. Šia proga apie kūrybą ir meilę Janiną kalbino parodos kuratoriai Augustas Čičelis ir Viktorija Kolbešnikova.
Paulina Blažytė
Riba tarp grožio ir mirties
Agnės Juodvalkytės paroda „Anska“ Vilniaus fotografijos galerijoje
nternete ieškodama daugiau informacijos apie menininkę Agnę Juodvalkytę, MO puslapyje jos lakoniškame dosjė randu įvardinimą „tapytoja“. Tačiau tai ne visai tikslus apibūdinimas – jos kūrybos spektras pernelyg platus, kad vien šito žodžio būtų gana: prie tapybos glaudžiasi ir objektų gamyba, archyvinės medžiagos naudojimas, ir, žinoma, fotografija. Vilniaus fotografijos galerijoje veikianti paroda „Anska“ koncentruojasi į pastarosios medijos eksploatavimą, tačiau truputį naudojama ir archyvinė medžiaga (tiksliau, viena nuotrauka, įamžinanti kūrėjos močiutę, už rankos besivedančią mažą mergaitę), o eksponuojamuose darbuose taip pat yra užuominų ir į pačią tapybą bei objektus.
Paulina Blažytė
Absurdo dokumentika
Gintaro Zinkevičiaus fotografijų paroda „Išsėtinė konstibacija C“ Vilniaus rotušėje
Ironiška, kad Rotušės aikštė šiuo metu apjuosta metalinių tvorų tinkleliu – čia tuoj atsiras kasmet migruojanti kalėdinė čiuožykla. Šalimais esantį pastatą (jei tiksliau – adresu Didžioji gatvė 25) irgi raizgo pastolių voratinklis. Stovi ir bjaurus raudonas kranas. Kažkada eidamos pro šalį svarstėm – kam čia ta renovacija? Turbūt nutiko kažkas, ko nežinom ir nesuprantam? Giliau ir nepasidomėjom, bet jei domėčiausi visais Vilniuje vykstančiais knaisiojimais, griovimais, kasimais ir taip toliau, nei šitam tekstui, nei bet kam kitam gyvenime tiesiog nebeliktų laiko.
Dovilė Morkūnaitė-Žilinskė
Mažame kambaryje su dirbtiniu intelektu
Agnės Gintalaitės paroda „Ne mano ne fotografija“ Vilniaus fotografijos galerijoje
Nostalgija turi keistą savybę – skatinti pajusti ryšį su dalykais, kurių niekada nebūtume patyrę. Ji gali priminti miglotas detales, ką tik prabudus iš sapno, kurias, atrodo, jaučiame ant liežuvio galo. Agnės Gintalaitės parodoje „Ne mano ne fotografija“ nostalgija pasireiškia stebint atvaizdus, kurie atrodo kaip niekada neegzistavusių prisiminimų fragmentai.
Akvilina Cicėnaitė
Išgyventi bendrą rudenį
Aleksandro Ostašenkovo paroda Vilniaus rotušėje
Aleksandro Ostašenkovo fotografijų paroda „Kitas krantas“ duris atvėrė tinkamu laiku – miestui nyrant į rudens melancholiją, po Rotušės skliautais, kuriančiais deramą klasikinį toną. Fotografijos nėra išdėstytos chronologine tvarka, esu laisva rinktis, kur pradėti, – bet išties kelionę pradedu anksčiau, prieš atidarymą atsivertusi 2005 m. išleistą šiauliečio fotografo albumą „Kitas krantas“. Vėliau, jau vaikščiojant po parodą, užplūsta keliasluoksnis atpažinimas. Fotografijų tuštuma, erdvė, kurioje iš pirmo žvilgsnio nieko nevyksta, – tyla prieš pirmą sakinį, taškas, nuo kurio prasideda ir kuriuo baigiasi pasakojimas. Toje erdvėje mirties yra daugiau nei gyvybės, o blausūs šviesos trupiniai fotografijose – neužduotas klausimas šešėliams.
Agnė Narušytė
Dvi kryptys
Reino Jelle Terpstros parodos „Roberto F. Kennedy laidotuvių traukinys – žmonių akimis“ ir Cooltūrisčių „Šešėlių kambario“ jungtys
Man rašant šio teksto juodraštį Lietuvos piliečiai rinko naują valdžią. Jį redaguodama jaučiu – pirminį atokvėpį, kad Seime nebus daugumos prorusiškų partijų, keičia štai toks suvokimas: bent ketverius metus politiką diktuos trečia pagal dydį antisemitų partija, kurios vadui negalioja Konstitucinio Teismo sprendimai. Jau aišku, kam reikės vėl ateiti balsuoti po dviejų savaičių ir iš ko rinktis. Ir vėl aštru, vėl jausmas, kad sprendžiamas Lietuvos likimas, vėl neapykanta sunkiasi į paviršių reikalaudama aukos. Niekada nesuprasiu kodėl. Galbūt šių rinkimų reikšmė paaiškės tik vėliau, išryškės po keleto dešimtmečių, kam nors iš archyvų ištraukus šios dienos puslapį ir pasakius: „Štai, tą dieną prasidėjo istorinis virsmas, atvedęs į mūsų dabartį. Ar tada žmonės tai suprato?“
