Švelnus stumtelėjimas pokyčių link

Istorijų namuose karaliauja fotografai humanistai. Antrame aukšte veikia gana didelė Antano Sutkaus paroda „Saldus (nomenklatūros) gyvenimas“, pirmajame – mažesnės apimties Artūro Morozovo paroda-manifestas „Tada, kai pamačiau Tave“, kuriame eksponuojamos dvylika globos istorijų, neretai prasidedančių žodžiais „tada, kai pamačiau...“. Tai ne pirmas Morozovo panašaus pobūdžio projektas, kai jautrios socialinės temos nagrinėjamos pasitelkiant humanistinės fotografijos principus, – kaip pabrėžė ir Tomas Pabedinskas, fotožurnalistas ne tik dokumentavo karinius konfliktus Sakartvele, Ukrainoje, pokonfliktines situacijas Čečėnijoje, Palestinoje, bet ir fiksavo suaktyvėjusią pabėgėlių iš Sirijos bei kitų arabų šalių migraciją į Europą.

Kiekvieną istoriją sudaro nespalvota šeimos nuotrauka ir ją lydintis globėjos ar globėjo tekstas. Pasirodė įdomu, kad daugeliu atvejų tai buvo mamos – nors ir atstovaudamos abiem tėvams, daugiausia rašė būtent jos. Tekstai prie fotografijų ranka išvinguriuoti pačių pasakotojų – tai suteikia jiems intymumo, gali padėti lankytojui priartėti prie individualių istorijų, į jas įsijausti. Kita vertus, tas pats rašymas ranka gali balansuoti ir ties sentimentalumo riba. Šeimų istorijos įvairios, bet kartu ir gana panašios. Man jos labiausiai apie vienijantį jausmą ar jausmus. Apie švelnumą, šilumą. Apie viltį ir besąlygišką priėmimą.

Pati fotografijų schema gana įprasta, jose šeimos daugiausia įamžintos susėdusios ar sustojusios kartu savo natūralioje aplinkoje. Nuotraukos neįmantrios, be jokio patoso – panašiai kaip ir daugelio iš mūsų asmeniniuose albumuose, kuriuos vartome per šventes sugrįžę į praeities namus. Tiek savo vizualumu, tiek naratyvo atžvilgiu įdomiausia man pasirodė fotografija, naudota ir parodos komunikacijoje, – tai darbas, kuriame matomas veidrodžio atspindys su dviem berniukais jame. Vyresnis jaunesniam ant pečių yra uždėjęs rankas ir pirštais švelniai liečia jo ryšimą peteliškę. Į ją krypsta ir abiejų berniukų akys – žvilgsniai pilni susikaupimo, rimties. Rodosi, kad tas iš pažiūros paprastas objektas – peteliškė – čia turi didesnę, nei gali iš pradžių pasirodyti, reikšmę ir žymi neįvardijamą pokytį, judėjimą iš vieno etapo į kitą. Pratinimąsi prie kažko neįprasto, to neįprastumo jaukinimąsi. Nuotrauka taip pat primena Virgilijaus Šontos ciklą „Mokykla – mano namai“ (1980–1983) – ir vizualumu, ir emociniu krūviu, kuris abiem atvejais tuo pat metu gali būti ir intensyvus, ir subtilus, kažkur giliai glūdintis.

Atvaizdo + jį lydinčio pasakojimo formatas yra gana įprastas socialines temas gvildenančioje fotografijoje, kuria siekiama sukelti pokytį, reakciją, šviesti visuomenę ar plėsti jos akiratį. Tokį formatą naudojo ir Ugnius Gelguda cikle „Gyvenimas kartu“ (2004), kuriame įamžinami įvairūs šeimos / poros modeliai, ir Akvilė Anglickaitė serijoje „XXXX“ (2006) – joje nagrinėjama translyčių jaunuolių tapatybės tema. Kad modelis veiktų, istorijos turi būti paveikios, nagrinėti temą iš skirtingų kampų ir tikslingai atspindėti esmę, kurią pasakojimais norima perteikti. Globos sistemos tema labai aktuali ir reikalinga, tačiau man „Tada, kai pamačiau Tave“ stokoja gilesnio žvilgsnio ir kompleksiškumo. Ir tai jokiu būdu nėra susiję su pačiais pasakojimų veikėjais – tikiu, kad kiekvieno iš jų pasakojimai tikri ir nuoširdūs. Gal parodai būtų pagelbėję nuoseklūs interviu, pateikiant esminius klausimus, o tuomet – gautų atsakymų struktūravimas, kai išryškinami svarbiausi akcentai.

Parodos anotacijoje rašoma, kad 2024 m. gruodžio mėnesį Šakių, Kupiškio ir Kauno rajonuose buvo uždaryti paskutiniai vaikų globos namai. Apie 6000 tėvų globos netekusių vaikų gyvena pas laikinus ir nuolatinius globėjus, šeimynose, tačiau dar daugiau nei 1000 vaikų gyvena šeiminiuose namuose. Įdomu, kad kalbėdama su įvairiais savo aplinkos žmonėmis sužinojau, jog dalis jų net nežino, kad vaikų namai Lietuvoje apskritai nebeegzistuoja, yra likviduoti ir pakeisti šeiminių namų sistema. Svarbu tai, kad paroda gali tapti ir edukacine priemone, šviečiančia visuomenę apie esamą padėtį. Gal tik nebūčiau tokia tikra dėl prie parodos atsirandančio žodžio „manifestas“ – jis neša didelį svorį ir meno srityje asocijuojasi su maištu, giluminių plokščių judėjimu, pokyčiu. O Morozovo manifestas atrodo labai švelnus: ar tik nėra jis labiau malonus kvietimas, kai šalia esantis žmogus paimamas už peties ir nukreipiamas tinkama linkme? Norėčiau viltis, kad teigiamos istorijos ir jų herojų patirtys gali mažinti egzistuojančias stigmas, įsigalėjusį įsivaizdavimą apie globą ir vaikus, paauglius, kuriems ta globa reikalinga.

Paroda veikia iki kovo 6 d.

Istorijų namai (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius)