Apie parodą „Antanas Sutkus. Saldus (nomenklatūros) gyvenimas“ Istorijų namuose
Norėčiau Jus į šį tekstą įvesti lengvai, pradėti pasakojimą nuo drėgme apsivyniojusio miesto, o paskui nepastebimai, lyg riešutus pyrage, išdėlioti sausesnius faktus, po glajumi paslėpti pagrindinį karkasą, kuris gal nėra toks patrauklus kaip švenčių fejerverkai. Tačiau čia taip nepavyks, nes pradžioje svarbu papasakoti, kuo šis tekstas (o gal ir kiti ateityje) skirsis nuo mano anksčiau parašytų. Pradėsiu nuo kiek metalinio, bet naujais žvilgančiais varžteliais suveržto karkaso.
Laimos Kreivytės daktaro disertacija „KURuoTI. Kuravimas kaip meno praktika ir politika“ įtvirtina kuravimą kaip meno praktiką. Tokio meno kūriniu tampa paroda. Kaip žinome, ją sudaro ne vien tik eksponuojami artefaktai. Nepasakysiu nieko naujo teigdama, kad viskas remiasi į (kuratoriaus ar menininko) koncepciją, kuri yra parodos ašis. Tačiau toks meno kūrinys (paroda) turi ir savo plastinę raišką. Jos vizualinį kūną sudaro autorių / autoriaus kūriniai, erdvė, architektūra, rėmai, net etiketės, į kurias sutalpinti tekstai, o šių kalbos stilius, tikslumas, grafinis apipavidalinimas kartais užima nemažą sumanymo dalį. Mąstant apie parodas kaip vientisus (arba ne) meno kūrinius, pirmiausia į galvą ateina muziejinių projektų pavyzdžiai, kuriems gautas nemažas (arba mažas) finansavimas, dirbta didelės komandos, samdyti gerai apmokami architektai. Tačiau nėra naujiena, kad įspūdingas vientisą kūną ir koncepciją turinčias ekspozicijas taip pat dažnai surengia patys menininkai, kartais be jokio ar su minimaliu finansavimu. Toks pavyzdys buvo Laimos Oržekauskienės-Ore „Tekstilės esė“, kai apgalvotas net objektų pakabinimo aukštis ar etiketažas. Viskas veikė, kvėpavo, kalbėjo.
Meno lauke, greta oficialiosios, cirkuliuoja gal net svarbesnė – paralelinė – meno kritika, sudaryta iš kolegų nuomonių, netyčia mestelėtų susižavėjimo ar nepasitenkinimo žodžių, klausimų „o tu matei?“. Toks „ar buvai Sutkaus parodoje?“ jau kurį laiką šmėkščiojo fone, tad pirmoji paroda, į kurią norėtųsi pažvelgti kaip į vientisą meno kūrinį, yra kuratoriaus Thomo Schirmböcko „Antanas Sutkus. Saldus (nomenklatūros) gyvenimas“. Garsiojo fotografo nuotraukas daugmaž galime įsivaizduoti, nors nomenklatūros tema dar gana nauja, nelabai tirta ir verta dėmesio, bet, atrodo, jokių povandeninių rifų čia negali būti. Tik kaip dažnai lygus vandens paviršius slepia agresyvias kliūtis, galinčias nuskandinti net „Titaniką“! Tiesa, ekspozicija yra ne „Titanike“, o Lietuvos nacionalinio muziejaus Istorijų namuose.
Įėjusį žiūrovą pasitinka siauras perėjimas, žalsvai dažytomis ekspozicinėmis pertvaromis paverstas į koridorių, atidalintą nuo pagrindinės salės erdvės. Ant koridoriaus sienų sukabintos fotografijos. Parodos architektūra iš esmės sėkminga (architektai Jurgis Dagelis, Justinas Dūdėnas): žalsvoji erdvė skirta „paprastų žmonių“, arba, kaip buvo sakoma sovietmečiu – liaudies, fotografijoms ir pavadinta „Kasdieniu gyvenimu“. Paėjęs už kampo patenki į pagrindinę koralo spalva dažytą dalį, skirtą nomenklatūrai. Tiesa, žaliajame koridoriuje nespalvotos fotografijos įrėmintos mediniais nedažytais rėmais (kuratoriaus ar architektų pasirinkimas?), kas dabar asocijuojasi greičiau su stiliumi ir prabanga. O spalvotos „liaudies“ koridoriaus fotografijos pateiktos ant aliuminio kompozito plokštės be rėmo, kas su sovietmečiu niekaip nesisieja. Etiketažo nėra, tik bendri tekstai ant senų baldinių plokščių ir nuotraukų numeriai, todėl galima rinktis vieną iš dviejų strategijų – tiesiog žvelgti į vaizdus ir Sutkaus fotografijos meistrystę, nesidomint ten užfiksuotų žmonių pavardėmis, įvykiais, vietomis, arba paėmus knygelę su informacija atidžiai skaityti. Aprašymai netrumpi, todėl norint rimtai apžiūrėti šią ekspoziciją reikėtų jai paskirti ne mažiau kaip porą valandų.
Tačiau pradėjus skaityti tekstus pamažu smelkiasi abejonės. Viena po kitos jos zyzia kaip į kambarį prasismelkę uodai, o galiausiai virsta įkyrių milžiniškų širšių spiečiumi. Iš pradžių pastebi, kad prie fotografijų apskritai nenurodyti net apytiksliai metai. Parodai, pretenduojančiai atskleisti istorinį laikmetį, man rodos, nuotraukų sukūrimo metai yra ne mažiau svarbūs nei jose užfiksuotos asmenybės. Metai yra ir Sutkaus, kurio vardu pavadinta paroda, kūrinių metrikos, tad jų nebuvimas rodo požiūrį į fotografą bei kūrinius kaip į nuasmenintą „medžiagą“ kuratoriaus vizijai įgyvendinti. Gali būti, kad kai kurie kadrai per ilgą gyvenimą pametė savo gimimo datą, bet tam yra muziejinė praktika ir galimybė nurodyti apytiksles datas.
Antra stebinanti kuratoriaus Thomo Schirmböcko strategija – nuotraukoms skirtuose tekstuose daugeliu atvejų kruopščiai išvardinta viskas, kas užfiksuota kadre: „Vienišas darbininkas dirba ant pastato stogo, už kurio du aukšti kaminai leidžia dūmus į orą.“ Arba nuotrauka, pavadinta „Po iškabomis“: „Vyras ant suoliuko saulėje skaito laikraštį, šalia jo sėdinti moteris žiūri žemyn. Už jų kabo penki propagandiniai plakatai rusų kalba, kurie nesulaukia jų susidomėjimo.“ Ar reikia sakyti, kad plakatai yra sėdintiems už nugaros, tad šie natūraliai į juos negali žiūrėti? Klausimas, kodėl reikia vardinti viską, ką ir taip jau matome, lieka atviras, nes atsiranda ir keistesnių aprašymų – tarkim, trijų žmonių fotografija, pavadinta „Troika“. Gal jaunesnė karta ir nežino, kokį siaubą kadaise reiškė šis žodis. Palikus jo rusišką versiją lietuviškame tekste, nurodoma, kad tai lyg ir yra terminas, kuris nuo 1930 m. reiškė trijų žmonių NKVD greitąją baudžiamąją grupę (kitaip rus. внесудебная расправа), turėjusią įgaliojimus pasmerkti mirčiai žmones be jokio teismo ir apeliacijų, nuosprendžiui galėjo pakakti žinutės iš anoniminio informuotojo, „troikos“ buvo skirtos naikinti tiems, kurie trukdė Stalino režimui. Dar viena „troikos“ reikšmė – trys arkliai, įkinkyti į vežimą. Ar čia apie tai? Atsakymas lieka už kadro, tad sunku suprasti, kodėl nuotraukoje esantys trys žmonės be jokio paaiškinimo pavadinti „troika“, kuo buvo blogas lietuviškas žodis „trijulė“? O jei jie nebendradarbiavo su NKVD, ar neatrodys toks pavadinimas kaip šmeižtas?
Fotografija „Lazdynai, šaligatvis“ aprašyta vėlgi pasakojant tai, ką ir taip mato žiūrovas: „Gerai žinoma Sutkaus nuotrauka, kurioje vaizduojamos dvi jaunos moterys su kostiumėliu ir lietpalčiu, sūpuojančios rankines ir balansuojančios ant šaligatvio krašto, vedančio link neseniai pastatytų daugiabučių. Moterų lengvumas tokiomis aplinkybėmis simbolizuoja tam tikrą pasitikėjimą ir viltį.“ Nei paaiškinimo, kuo ypatinga tuo metu buvo Lazdynų statyba ir architektūra, nei pasakojimo apie galimybę jaunam žmogui sovietmečiu gauti butą, nei kokių nors kitų istorinių žinių. Tas pats taikytina nuotraukai „Vakarėlyje“, kuri aprašoma kukliau: „Dramaturgė Gražina Mareckaitė ir menotyrininkė Ingrida Korsakaitė vakarėlyje.“ Nėra nei datos, nei užsiminta, kodėl dvi žinomos kultūros dalyvės atsidūrė prie „darbo liaudies“...
Ne, aš nenoriu pasakyti, kad šios inteligentės buvo nomenklatūros dalis, tačiau nomenklatūros dalimi nebuvo ir poetas Paulius Širvys, kurio fotografija nukeliavo į nomenklatūros skyrių ir kabo ant koralo spalvos sienų netoli Liongino Šepečio, Songailos ir pan. Nuotraukos aprašas taip pat priskyrimo prie nomenklatūros nepaaiškina: „Nelengvo likimo poetas Paulius Širvys – našlaitis, vaikystėje ganęs karves, Antrojo pasaulinio karo metais sužeistas, dirbęs žurnalistu, studijavo literatūrą Maskvoje. Ankstyvojoje kūryboje reiškėsi kaip socialistinio realizmo atstovas, vėliau jo poezija įgavo romantiškesnį skambesį. 1967 m. Širvys pradėjo dirbti žveju Klaipėdoje.“ Parodos skyrių tekstuose, pateiktuose ant baldinių plokščių (smagus architektų sprendimas), pats kuratorius nomenklatūrą apibūdina taip: „Sovietinę nomenklatūrą galima būtų apibrėžti kaip asmenis, užimančius vadovaujamas pareigas partinėse ir sovietinėse valdymo įstaigose, kas leido jiems susikurti galimybes pagerinti savo gyvenimą.“ Širvys nebuvo funkcionierius, galiausiai dirbo paprastu žveju, o tai, kad jis buvo karo veteranas, nedaro jo nomenklatūrininku.
Fotografijų aprašymai apskritai pilni tiesiog faktinių klaidų, tarkim: „Argi ši nuotrauka nėra šiek tiek juokinga? Jis sėdi prie trijų telefonų ir prašmatnios vidinio ryšio sistemos ir nežino, ką daryti. Nežinome, kokia proga padaryta ši fotografija, bet tai nesvarbu, nes galime paspėlioti, kas kelia jam rūpestį. Galbūt tai tamsusis telefonas – atrodo, kad jo lemputė švyti: laukia nemalonus skambutis?“ Tik juokingiausia čia visai ne nuotrauka – fotografijoje matome tris telefonus su sukamuoju disku, ir ten nėra (ar bent nebūdavo) jokių lempučių, tik popieriaus juostelė apačioje numeriui užrašyti, ką kuratorius, matyt, ir palaikė lempute. Ką jau kalbėti apie tai, kad visiškai neaišku, kas čia tas „jis“.
Dar vienas pavyzdys – „persiška“ kepurė Ringaudo Songailos fotografijoje. „Songaila jau nusiėmė persišką kepurę ir nusimovęs pirštines varto naujausią „Tiesos“ numerį arba bent jau apsimeta tai darąs. Songaila buvo aparačikas, atlikęs pagrindinį vaidmenį naikinant kaimo kultūrą Lietuvoje septintajame dešimtmetyje. Jis padarė karjerą partijoje, bet 1988 m. buvo atleistas.“ Toji „persiška“ kepurė – karakulinė karinės formos kepurė, sovietmečiu pavadinimo „persiška“, siejamo su kepurėmis, neteko girdėti. Na, gal aš tuomet tokiais dalykais nesidomėjau, tačiau rusiškas žodis „aparačikas“, pateiktas be kabučių, čia vėl kelia klausimų, kaip ir „troika“. Jis, nors ir nurodo į sovietinį žargoną, gal turėtų būti su kabutėmis ir paaiškintas? Taip pat vertėjo parašyti, kodėl Songaila buvo atleistas, nes svarbu, kad 1988-aisiais valdžiai į nugarą jau kvėpavo Sąjūdis, kuris ir susikūrė tais metais.
„Paprastiems žmonėms“ skirtos dalies pabaigoje randame natiurmortą, sudarytą iš nudaužyto arbatinuko, sunykusių ZIK fabriko fajanso lėkščių, baisiai dulkėto ir pagyvenusio VEF (Valstybinio elektrotechnikos fabriko) radijo imtuvo, plastikinės vaikiškos siuvimo mašinos „Gabriela“, virtuvinio kombaino, kuris atrodo įtartinai naujas, botų ir kažkokių kitų šiukšlių iš sandėliuko. Tokie vaizdai kelia abejonių kuratoriaus kompetencija apskritai. Bet kas, net nebūdamas istorikas, pasakys, kad iš sudaužytų indų žmonės vis dėlto nevalgė, kad tie daiktai buvo gal ne visi kokybiški, tačiau bent jau nauji, o vaikiška siuvimo mašina „Gabriela“ yra Vokietijos Demokratinės Respublikos fabriko „Piko“ gamybos, tad tokie žaislai Lietuvoje pasiekdavo gal tik nomenklatūrininkų vaikus. Akivaizdu, kad parodai renkant eksponatus galima bent minimaliai jais pasidomėti, nes buities objektų dizainas paprastai taip pat turi savo autorius, o koks neišvaizdus indelis apskritai gali būti istorinė vertybė. Tiesą sakant, net dabartines popierines miltų, cukraus ar nerėksmingo dizaino ekologiškų skalbimo miltelių pakuotes palaikę penketą metų sandėliuke, gausime panašų vaizdą. Tad šis šiukšlynėlis, skirtas kuratoriaus vizijai apie to meto žmonių gyvenimą iliustruoti, gerokai nutolsta nuo elementarių faktų.
Daugiau Jūsų nekankinsiu detalėmis, kurios mane pačią išvargino tiek, kad parodos dalį, skirtą medžioklei (daug daug labai panašių fotografijų, vaizduojančių tamsiai apsirengusius vyrus sniego fone), ir neįvardintą instaliaciją su elnio galva, milžiniškais ragais, prismaigstytą peilių, bėgte prabėgau. Galima teigti, kad skyrius, skirtas pokalbiams telefonu, tikrai įdomus, – nuotraukos išraiškingos ir įvairios, o visuma paveiki, taip pat galėtų būti patrauklūs „Paradai ir kitos viešos šventės“. Tačiau visoje parodoje nuotraukų kiek per daug, jos trukdo viena kitai, atspaustos nedidelio formato, o tai dar labiau mažina efektą, be to, įtraukti ir nepuikiai pavykę kadrai. Tačiau labiausiai, kaip minėjau, kliūva aprašymai. Nekreipiant dėmesio į anksčiau minėtus netikslumus, prie kai kurių pavardžių nepaaiškinta nieko (pavyzdžiui, svarstant, kodėl dainininkė Giedrė Kaukaitė atsidūrė prie nomenklatūros, greta jos sėdinčio Juozo Maniušio biografijos teko ieškoti internete, o pasirodo, jis buvo stambus partinis veikėjas – apraše apie tai neužsiminta). Galiausiai – nežinau, kodėl kai kurie Lietuvos parodų rengėjai laikosi nuostatos, kad žiūrovas yra bukas ir neišsilavinęs, todėl jam viską reikia aiškinti kaip trimečiam vaikui. Parodoje „Antanas Sutkus. Saldus (nomenklatūros) gyvenimas“ ne tik aiškinama, ką žiūrovas ir taip mato fotografijoje, bet kuratoriaus vaizdo interpretacija pateikiama kaip objektyvi tiesa. Pavyzdžiui: „Grupė jaunų moterų žygiuoja apsirengusios vienodomis violetinės spalvos vasarinėmis suknelėmis. Rankose jos laiko raudonas skareles, kuriomis pagal komandą turi entuziastingai mojuoti. Viena moteris slepia veidą už raudonos skarelės – tai galima laikyti puikiu individo galios simboliu.“ Moteris greičiausiai šluostosi skarele veidą, bet interpretacijos tikrai gali būti įvairios, tad kuratorius neturėtų atkakliai piršti savo versijos.
Taigi, perbėgusi skyrius su žygiuojančiomis moterimis ir kalbas sakančiais partijos šulais, palikau iki galo neįveiktą parodą su teorine galimybe grįžti. Tik ar verta? Kaip minėjau, architektų sumanymas įdomus ir atitinka parodos idėją, bet jo nepakanka, negelbsti net Sutkaus fotografijos! Jos, žinoma, turi neginčijamą meninę ir dokumentinę vertę, tačiau, pateikus nuotraukas be datų, su faktinėmis klaidomis aprašymuose bei eksponavime, ta dokumentinė vertė gerokai sumažėja. Ypač liūdina, kad kuratoriui iš tiesų Sutkaus fotografija nelabai ir rūpi, kitaip vargu ar būtų viešinami kai kurie prastai iškadruoti vaizdai, kokių gausu kiekvieno fotografo rinkiniuose, tik jų nebūtina rodyti. Nuotraukos nukenčia ir dėl užkimštos ekspozicijos. Sakyčiau, kad iki gyvos, įdomią temą gvildenančios parodos su savita architektūra trūksta visai nedaug – kuratoriaus kompetencijos. Iš kitos pusės, kam daryti rimtą tyrimą, vargti, jei gali tiesiog aprašyti, ką matai fotografijose? Ypač jei parodą kuri su nuostata, kad Lietuvos žiūrovas turi darželinuko intelektą.
Paroda veikia iki gegužės 11 d.
Istorijų namai (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius)