Tatato maršas

Pradeda moters balsas: skrida bitė tatato. Kai tas balsas tęsia per laukelį tatato, prisideda antras balsas ir kartoja skrida bitė tatato. Tatato suskamba vieningai, nors ir besipjaunančiomis sekundomis, virpinančiomis ne tik balso stygas, bet ir nervų skaidulas, plaukelius ant rankų ir skruostų. Tuomet įstoja trečias balsas: skrida bitė tatato. Tatato jau gaudžia vidinių organų-vargonų vamzdynuose, nes pirmoji tik dainuoja tatato tatato, balsu kaldama taktą. Lyg to būtų negana, prisideda ketvirtos moters balsas skrida bitė tatato, susijungdamas su kitų dviejų balsų dainuojamu per laukelį tatato, o paskutinį tatato jau sukala keturi balsai. Ir tada galima sustoti. Arba viskas kartojama nuo pradžių ir tęsiama, kol galvoje liks tik trinaris tatato ritmas, sekundomis dūzgiantis lyg pavasarį pabudusios bitės aplink avilius. Keturi kūnai susivienys į energijos pliūpsnį, nepavaldų nei erdvėlaikiui, nei istorinėms aplinkybėms.

Tai Eglės Vertelkaitės pasirinkta sutartinės versija – trumpiausia, nes jutube išklausiau ilgesnių, toliau pasakojančių bitelės istoriją. Parodoje tik paminėta ansamblio „Ratilio“ atliekama sutartinė, kurios trukmė – 47 sekundės. Autorė palieka tylą, kad žiūrovai išgirstų polifoniją mintyse, – tą ir darau. Man nesunku įsivaizduoti sekundų trintį, ritmo plaktuką, rezonanso energiją, nes kadaise ir pati kartu su kitomis etnografinio ansamblio merginomis dainuodavau sutartines, leisdama garso bangoms augti, virsti gaudesiu kūno-instrumento ertmėse, kad (ne)sutariančių balsų vienybė įsuktų kosmosą. Tą būseną man išreiškia paslaptingiausias parodos kūrinys – tamsoje ant sienos judantis spalvotų švieselių spiečius. Kita vertus, jei neturėtum tokios patirties, jei niekada nebūtum girdėjusi sutartinių, teoriškai įmanoma kompiuteriui sušerti 7 641 600 bitų, kuriais IT guru Kastytis Šyvokas užkodavo sutartinę, ir išgirsti tas 47 sekundes, sutilpusias į 296 A4 formato plastikinius lapus, tvarkingai sukrautus ant smuikininko pultelio. Nesuyrančioje medžiagoje įrašytas kodas gal pravers ateities archeologams, kai neliks vienintelės sutartines atliekančios tautos. Gal iš jo net bus galima atkurti pačią tautą (čia peršasi šypsenėlė :)). 

Aišku, reikšmingos ir pačios bitės. Nors ir ištyrinėtos, perprastos, prižiūrimos, jos lieka neprognozuojamos – atneša tau medaus (jei per žiemą nenumiršta), bet gali skaudžiai įgelti nepaisydamos smilkalų ir neprakandamo kostiumo. Su jomis ryšį ir tegali užmegzti per tuos įgėlimus – kai jų nebebijai, nenumiršti dėl netikėtos alerginės reakcijos, net lauki dūrio lyg įšventinimo, kad taptum tos dūzgiančios bendruomenės nariu. Ar bent taip įsivaizduoju, tik kartą padėjusi imti medų iš avilių.

Įgėlimų, darnaus darbinio dūzgimo ir medaus mišinys tampa žmonių šeimos metafora. Vertelkaitė iš vaizdų dėlioja šeimos sutartinę, išsitęsusią per daugiau nei šimtmetį. Dar būdama vaikas Pranutė nupiešė namą ir jį iki dangaus praaugusią, o gal iš arčiau matomą gėlę – leliją, į kurią nutūpė tikra bitė. Tai namas, kokį galėtų nupiešti ir jos dukra Benita, ir jos anūkė Eglė (kampe užrašyta „Eglytei“), ir jos proanūkė Emilė. Visi esame kada nors piešę kažką panašaus, net neįsisąmonindami, kad per šį įvaizdį išreiškiame taikų šeimos kasdienybės ritmą, nuolat trikdomą kivirčų ar likimo įgėlimų. Bet čia dar yra gėlė ir bitė – genų transportas, kartų jungtis per geismą ir jo išsipildymą, skirtingus tikslus turinčių individų bendradarbiavimą („keturios moterys buvo susitikusios“, teigia Eglė). Kaip bitė lekia nuo žiedo prie žiedo imdama medų, o kartu ir žiedadulkių krovinį, kad jį perkeltų kitoms gėlėms ir paimtų jųjų krovinius, taip ir genai perduoda kitoms kartoms dalelę tavęs, o tu priimi kadaise gyvenusiųjų daleles. Šį nuolatinį šeimos atkūrimo / perkūrimo / atnaujinimo darbą Vertelkaitės parodoje išreiškia korio figūra.

Iškopinėto, apleisto korio (beje, širšių) nuotrauka parodoje yra ir palimpsesto įvaizdis, apie kurį kalbama Saulės Mažeikaitės-Teiberės parašytoje anotacijoje. Šešiakampių akučių korį bitės nulipdo iš vaško, jame saugo perus ir maistą, nuolat ištuština ir vėl pripildo, kol sumažėja korio akutė ir ten niekas nebetelpa. Tada reikia spiestis ir lėkti kitur lipdyti naujų korių. Bičių darbas nuolat perrašinėjamas, jos niekada nepavargsta taisyti suardytų savo būties „indų“ – tai mane raminanti mintis karo akivaizdoje. Supranti: nereikia tikėtis, kad pasistatei – ir tvarka, toliau ilgai ir laimingai gyvensi. Korį teks nuolat perlipdyti iš naujo. Kaip XX a. pradžios moterys sulipdė šeimas ir gyvenimus. Tada juos išardė okupacija, karas, gaisrai, tremtys, žudynės. Tada viską reikėjo kurti nuo pradžių. Tatato tatato. Kaip atlyžus sovietų represijoms Benita surezga 6-ojo dešimtmečio stiliaus metalizuoto siūlo suknelę – tuomet visos kažką savo rezgė, nes parduotuvėse nieko gražaus nebuvo, o norėjosi rengtis originaliai. Ta suknelė – tai korys auginti naujajai kartai, Eglei. Tatato. Jau vėl nepriklausomoje Lietuvoje ta suknele apsivilkusi Eglė virsta Cindy Sherman – nepagaunamąja tapatybės inscenizuotoja, ir matoma, ir nematoma, kad mus išdurtų mimikrija ir priverstų patikėti moteriškumo fantomais, o kartu įsimylėti kinematografo fetišus. Ta pati suknelė, jau šiame tūkstantmetyje prigludusi prie Emilės kūno, leidžia jai virsti Monroe, sprunkančia iš vaizdo ir nebepagaunama. Net kyla klausimas, ar perdavimas tęsis, – logiškas šiame laike, kai nebežinome, ar ateis balandis, o ir Pranutės patirtis liudija, kaip netikėtai karo pelėsis gali išėsti tavo kruopščiai statytą korį. Tatato tatato.

Parodoje pasikartojantys „koriški“ rombukai – perduodami iš fotografijos į fotografiją –  transformuojasi į vis kitokį raštą: į vąšeliu išnertus lapelius-krūmelius, į užuolaidėlės apskritimuose gyvenančius fenus, šukas, čiaupus, dušus, dantų šepetėlius ir vonias, į padidintos cheminės nuotraukos „grūdą“ – kad besimainantis ritmas suraibuliuotų akyse. Suknelė, prijuostė, užuolaida – slepia kūnus kaip kaukė, leidžia apsivilkusiajai pasislėpti raštų maskarade, o pusiau pranykdama nuotraukos neryškumuose ir gintarinėje šelako prietemoje maišosi su atspindžiais.

Atminčiai nusifotografavusi Vertelkaitės kūrinius, atsidarau juos kompiuteryje ir matau: blunkanti prijuostę ryšinti Emilė susilieja su mano siluetu – tampa manimi, aš tampu ja, pamiškės žolę dengia galerijos grindų plytelių ornamentas, o iš krūmo žvilgčioja vonios užuolaidėlės su tais čiaupais ir dušais. Ir dar ties Emilės ausimi kybo itin ryški įrėminta nuotrauka – Emilė net visu kūnu palinkusi, kad tą vaizdą išgirstų. Žinau, kad tame rėmelyje – Benita, virtusi besišypsančia madona su kūdikiu (Egle). O šalia eksponuojamoje nuotraukoje ta pati Benita virsta ant sofos pakritusia Danaja, žvilgsniu gundančia fotografą (-ę). Į dabarties kambarį ji priima parodoje ant priešingos sienos kabantį savo vestuvinį vėliumuką ir Pranutės „Vaidilutę“. Per galerijos „laukelį“ skirtingų kartų moterų akimirkos susitinka, fotonais atskriejusių atspindžių sąskambiai kuria vaizdinių sutartinę.

Kaip ir tie ant pultelio sukloti plastikiniai lakštai su iškoduota sutartine – jų storas storas pluoštas kaip kartojimo begalybės vaizdinys. Bitai juk irgi koriai. Juos galima lipdyti ir atkurti visur ir bet kada, kad plačiai ir toli sklistų mistinis moterų balsų gaudesys. Jame – ir nekaltumo vėliumuku pridengta erotika, ir skaistybę kaip šventąją ugnį saugančių vaidilučių galia ritualais gydyti žmones bei gyvulius, sovietmečiu paversta buitiniu pavadinimu, imituojančiu išsaugoto tautiškumo iliuziją. Kaip tas prie jūros įsikūręs restoranas „Vaidilutė“, prie kurio Pranutė fotografuojasi. Po užrašu išvinguriuotas logotipas irgi primena korį, nors tikriausiai vaizduoja kalvą, ant kurios vaidilutės kurstė šventąją ugnį. Nukenksminta vaidilučių galia virsta pigiu populiariosios kultūros elementu. Bet ta galia gali pabusti, būti išrėkta moterų sutartine ir įskelti ugnį, kurioje ūš ir siautės tautos „šventumai, baisumai, pasišventimai“. Tatato.

Yra ir daugiau mistinių sąsajų, kurios mezgasi tarp fotografijų besisukinėjančio žiūrovo galvoje. Maniškėje į sutartinės kanoną įsipina kitų Vertelkaitės kūrinių ir moterų meno istorijos balsai. Eglės 2007 m. stygomis suraižyta sutartinę dainuojanti burna, pražiota taip, kad matytųsi „virpantis liežuvėlis“. Parodoje nufotografuotoje dainuojančiosios burnoje to liežuvėlio nematyti, bet kitose fotografijose moteris iškiša liežuvį. Čia prisimenu visas pasaulio menininkes, rėkiančias iš visų jėgų, kad simboliškai įveiktų priverstinę moterų tylą per amžius. O juk sutartinės – tai tas pats veiksmas, archajinė balsinio pasipriešinimo forma, kartu – moters galia, išvirpinama besipjaunančių sekundų ritmais.

O dar Užupio galerijoje ataidi „Glosos“, „Moiros“ ir „Briedžių sala“, kurias Vertelkaitė jau keletą metų dėlioja iš tėvo fotografijų archyvo. Nuotraukos – tai nuorodos, kuriose iki galo taip ir neišaiškinama gyvenimo esmė. Kita vertus, nuotraukų negatyvų koriai saugo tą gyvenimą kaip medų, kuriuo smaguriaus ateities tyrinėtojai. Štai čia Eglė, pasivertusi pjovėjėle ar giltine, sudėliojo keturių moterų sutartinę ir – nuspėjamai – žada: tęsinys bus.

Tęsinys bus, nes toks yra fotografinių korių palimpsesto likimas. Jų perrašinėjimas begalinis kaip moterų balsais audžiamas sutartinės laikas. Sutapus garsų dažniams stiprėja kūnuose glūdėjusi jėga, kuri jau veikia kaip vieninga keturių sistemos energija. Jos ritmas kviečia griauti priešo įtvirtinimus, daužyti tankus. Negaliu kitaip – aukštyn kojom virstant pasauliui, sutartinių tatato man skamba kaip karo maršas.

Paroda veikia iki kovo 29 d.

Užupio meno inkubatoriaus galerija (Užupio g. 2A, Vilnius)