Daugiau temų
Lietuvos kinematografininkų sąjungos Patikėtinių taryba
Pareiškimas
Dėl KGB agentūros archyvinių asmens bylų registracijos žurnalo paviešinimo
Sausio 5 d. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro tinklalapyje paskelbtas KGB agentūros archyvinių asmens bylų registracijos žurnale figūruojančių pavardžių sąrašas akivaizdžiai patvirtino, kad LR Seimo 2010 m. priimtas LGGRTC įstatymo papildymo įstatymas, įpareigojantis šią instituciją viešinti tokio pobūdžio dokumentus, prasilenkia su žmogaus teisėmis ir pavojingai skaldo visuomenę. Ar, praėjus beveik trims dešimtmečiams nuo okupacinio režimo žlugimo, šis įstatymas padeda telkti visuomenę, ar atvirkščiai, dar kartą ją supriešina, žadindamas atavistines aistras? O gal tai patogus politinės manipuliacijos instrumentas, nukreipiantis dėmesį nuo aktualių ir neišspręstų problemų?
„7md“ inf.
Kino naujienos trumpai
Pagal užsienio žiniasklaidą
Po ilgų derybų Leonardo DiCaprio sutiko vaidinti naujame Quentino Tarantino filme, kuris kol kas neturi pavadinimo. Režisierius nusprendė patikėti DiCaprio vaidmenį, į kurį pretendavo Tomas Cruise’as ir Bradas Pittas.
Jonas Ūbis
Gorilų kanalas
Krėsle prie televizoriaus
Likus kelioms valandoms iki Michaelo Wolffo knygos „Ugnis ir įniršis: Trumpo Baltųjų rūmų viduje“ pasirodymo amerikiečių karikatūristas Benas Wardas savo tviterio paskyroje įdėjo neva tris trumpas knygos citatas. Viena jų buvo apie kanalą su gorilomis, kurį esą nuolat žiūri JAV prezidentas. Neva jau pirmąją naktį Baltuosiuose rūmuose Donaldas Trumpas pasiskundė, kad televizorius nerodo „Kanalo su gorilomis“. Tada jo bendradarbiai ir paleido specialiai prezidentui skirtą kanalą, kuriame rodomi dokumentiniai kadrai su gorilomis. Akivaizdu, kad tekstas tviteryje buvo ne iš knygos, tačiau daugelis patikėjo karikatūristo pokštu. Klientai net užpylė „Netflix“ skambučiais su klausimais, ar jie turi „kanalą su gorilomis“, o leidinys „Vice“ nusprendė įgyvendinti Wardo pokštą ir „Periscope“ pradėjo transliaciją, skirtą beždžionėms. Tai dar viena puiki iliustracija, kokiame pasaulyje gyvename.
Audronis Liuga
Mokytojo atmintis
In memoriam Jurijui Barbojui (1938–2017)
Paskutinę 2017-ųjų dieną mirė teatrologijos profesorius, ilgametis Sankt Peterburgo Teatro, muzikos ir kinematografijos akademijos Teatro teorijos katedros vadovas Jurijus Michailovičius Barbojus. Mums, lietuvių teatrologams, įgijusiems profesines žinias mieste prie Nevos, Barbojus buvo pirmasis ir svarbiausias Mokytojas. Man jis toks liko iki šiol.
Danutė Zovienė
Paroda kaip manifestas
Kelių dešimtmečių vaikų piešinių paroda „Mano pasaulis“
Metų sandūroje (gruodžio 14 – vasario 3 d.) Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerijoje surengta paroda-manifestas „Mano pasaulis“ nukėlė žiūrovus į praėjusio amžiaus 8–9-ąjį dešimtmetį, į 1970–1987 metus, kai Lietuvos televizijoje buvo rengiamas ir transliuojamas didelio populiarumo ir plačios auditorijos sulaukęs vaikų piešinių konkursas bei laida „Mano pasaulis“.
Monika Krikštopaitytė
Plepaus erudito keliai ir klystkeliai
Vidas Poškus. Menininko dirbtuvė: 42 istorijos, Vilnius: Tyto alba, 2017, 1500 egz., 306 p.
Iš pirmo žvilgsnio supratau, kad knyga yra ne visai man. Nors labai mėgstu ir pašėlusią Vido Poškaus tapybą (kur išsitrina ir lyčių, ir žanrų problematika, lieka būtybės ir patirtys, tarsi grįžus į kažką pirmykščio), pavydžiai vertinu jo erudiciją (Vidas gali žongliruoti įvairiomis datomis ir žino daug visokių paslapčių bei specifinių smulkmenų beveik apie viską istorijoje), vis noriu sužinoti jo nuomonę apie parodas, ypač kai kurias, nes visada smalsu, kokia konfigūracija atsivers jo žinios. Tačiau šios knygos auditorija, man regis, yra plačioji publika, kurią reikia imti už rankos ir vestis į parodas arba tiesiai į dailininkų studijas. Pasakoti jiems įvairiausius įdomius nutikimus, pirštu rodyti įdomybes, juoktis kartu. Kitaip tariant, dominti.
Saulė Kisarauskienė
Apie mitus ir tikrovę
Atviras laiškas atsiliepiant į Vido Poškaus knygą „Menininko dirbtuvė: 42 istorijos“
1965 m. mums buvo paskirtos dirbtuvės, kuriose, neturėdami buto, ne vienus metus ir gyvenome. Jose sukurti darbai iškeliavo į parodas tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, tiek mano, tiek Vinco. Ten gimė ir mūsų vaikai. Nuo 1990 m. tos dirbtuvės teisiškai įregistruotos mano vardu, jos tapo ir mano namais, nes butas Savanorių prospekte liko Aistei, kai ji pagimdė Augustiną. Tose dirbtuvėse-namuose 2009 m. mirė ir sūnus Danielius. Čia 2014–2015 m. gyveno ir kūrė Aistė, kol įsikūrė naujuose namuose su mažąja Faustina. Čia glaudžiasi ir jos tapyba, fotografijos, piešiniai ir kt. Namai per beveik 30 metų po Vinco mirties prisipildė tiek skaudžių, tiek gražių atspindžių.
„7md“ inf.
Kino naujienos trumpai
Pagal užsienio žiniasklaidą
Pirmadienio paryčiais (mūsų laiku) baigėsi iškilminga „Auksinių gaublių“ apdovanojimų ceremonija. Ji vyko 75 kartą. „Auksinius gaublius“ skiria 90 Holivude akredituotų užsienio žurnalistų. Ši ceremonija dar vadinama „Oskarų“ repeticija, tačiau nuo „Oskarų“ skiriasi tuo, kad filmai ir aktorių vaidmenys skirstomi ir dramatiškus ir komiškus.
Jonas Ūbis
Pasižadėjimų sąrašas
Krėsle prie televizoriaus
Šventės vargina. Jos reikalauja džiaugtis viskuo, net nesibaigiančiu lietumi, daug valgyti ir klausytis sveikinimų. Ypač rėžia ausį lietuvių politikų žodžiai. Žiūriu į juos ir suprantu, koks siaubas būtų atsidurti kartu prie vieno šventinio stalo. Bet juk kažkas to neišvengia. Galiu įsivaizduoti, kokios liūdnos jų šventės, todėl ir nesiskundžiu. Tačiau lietuvių sugebėjimas sujungti krikščionybę, pagonybę ir kinų zodiako ženklus negali nestebinti: „Panoramos“ reportaže iš Katedros aikštės tautiečiai laukia Naujųjų, bet kalba apie šuns metus ir nuoširdžiai tiki, kad šie gyvūnai atneš jiems laimę. Mes su šuneliu per Kalėdas ir ypač per Naujuosius jaučiamės lyg gyvendami ties fronto linija – nuolat griaudėja fejerverkai ir petardos. Tai prastas fonas net atmintinai žinomiems filmams, kuriuos paprastai rodo per šventes. Bet griausmai greitai baigsis, visi ir viskas sugrįš į savo vietas ir bus galima sau leisti ramiai pasižiūrėti gerą filmą.
Andrius Maslekovas
Dar neatversti puslapiai
Mintys perskaičius Arvydo Malcio kūrybai skirtą knygą
Vienas iš 2017-aisiais savo sukaktį minėjusių menininkų – kompozitorius ir violončelininkas Arvydas Malcys. Šis kūrėjas tikrai negali skųstis savo šešiasdešimtmečiui skirtų renginių trūkumu. Jo kūryba per metus skambėjo net 22 skirtinguose koncertuose. Net keturi iš jų buvo autoriniai: du Vilniuje bei po vieną Kijeve ir Maskvoje. A. Malcio muzika yra išties unikalus reiškinys Lietuvos šiuolaikinės muzikos pasaulyje. Ją dažnai atlieka žymūs atlikėjai bei kolektyvai, tokie kaip Camila Hoitenga, David Geringas, Sergejus Krylovas, Jurijus Bašmetas, „Maskvos virtuozai“, „Maskvos solistai“, Lietuvos kamerinis, Nacionalinis simfoninis orkestrai ir daugelis kitų. Jų atliekama A. Malcio muzika skamba prestižinėse scenose kartu su tos pačios kartos kompozitorių bei klasikų kūriniais. Stilistiškai ji puikiai tinka tokiame kontekste. Kita vertus, šio kompozitoriaus kūrybą groja ir jauni, iššūkių ieškantys atlikėjai (Vytautas Giedraitis, Giedrius Gelgotas, Domas Jakštas, Ignė Pikalavičiūtė, trio „Claviola“, VDU kamerinis orkestras ir kt.), o tie patys opusai suskamba ir kiek netikėtuose kontekstuose. 2017 m. maestro Donato Katkaus diriguojamas Šv. Kristoforo orkestras A. Malcio „Perskeltą tylą“ atliko „Druskomanijos“ festivalyje greta kompozicijos bakalauro studijas baigiančių studentų darbų. Ir šis kūrinys ne tik neiškrito iš bendro stilistinio konteksto, bet ir pelnė didžiules jaunosios kartos kompozitorių ir šiuolaikinės muzikos gerbėjų ovacijas.
