Pasižadėjimų sąrašas

Šventės vargina. Jos reikalauja džiaugtis viskuo, net nesibaigiančiu lietumi, daug valgyti ir klausytis sveikinimų. Ypač rėžia ausį lietuvių politikų žodžiai. Žiūriu į juos ir suprantu, koks siaubas būtų atsidurti kartu prie vieno šventinio stalo. Bet juk kažkas to neišvengia. Galiu įsivaizduoti, kokios liūdnos jų šventės, todėl ir nesiskundžiu. Tačiau lietuvių sugebėjimas sujungti krikščionybę, pagonybę ir kinų zodiako ženklus negali nestebinti: „Panoramos“ reportaže iš Katedros aikštės tautiečiai laukia Naujųjų, bet kalba apie šuns metus ir nuoširdžiai tiki, kad šie gyvūnai atneš jiems laimę. Mes su šuneliu per Kalėdas ir ypač per Naujuosius jaučiamės lyg gyvendami ties fronto linija – nuolat griaudėja fejerverkai ir petardos. Tai prastas fonas net atmintinai žinomiems filmams, kuriuos paprastai rodo per šventes. Bet griausmai greitai baigsis, visi ir viskas sugrįš į savo vietas ir bus galima sau leisti ramiai pasižiūrėti gerą filmą.

Pavyzdžiui, Alejandro Gonzálezo Iñáritu „Žmogų-paukštį“ (TV1, 7 d. 21 val.). Nuo jo triumfo per „Oskarų“ ceremoniją jau praėjo pakankamai laiko ir bus galima pasižiūrėti filmą iš tam tikros distancijos, juolab kad ir „Žmogus-paukštis“, matyt, neišvengė to, ką galima pavadinti sėkmės devalvacija. Paprastai bet kuris toks aukštai įvertintas kūrinys iškart sulaukia daugybės mėgdžiojimų, pakartojimų, imitacijų. Todėl įdomu, ar filmas dar gali būti suprastas ir jaudinti. Panašūs klausimai kyla ir pagrindiniam filmo veikėjui – kadaise garsiai Holivudo žvaigždei Riganui Tomsonui (Michaelas Keatonas vaidina beveik save). Riganą visi prisimena tik kaip populiaraus filmo superžvaigždę Berdmeną ir jis nusprendžia išbandyti savo jėgas Brodvėjaus scenoje, kuri gal net baisiau už tikrą fronto liniją, nes savi gali žeisti skaudžiausiai. Riganas stato Raymondo Carverio pjesę „Apie ką kalbame, kai kalbame apie meilę“ ir vaidina joje pagrindinį vaidmenį. Jį slegia atsakomybė ir baimė, kad gali nepavykti. Juolab kad į spektaklį jis sudėjo ne tik menines ambicijas bei savo pinigus, bet ir lūkesčius susitaikyti su savimi ir artimaisiais – mylimomis ar mylėtomis moterimis, narkotikus norinčia mesti dukterimi. Neatsitiktinai viena svarbiausių scenoje jo herojaus sakomų frazių yra „Aš neegzistuoju!“, o bene nuoširdžiausias paties Rigano prisipažinimas (pirmiausia sau): „Manęs nebuvo mano gyvenime.“

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad tai tradicinė Holivudo taip mėgstama istorija apie amžiaus ar kūrybinę krizę išgyvenantį menininką. Tačiau režisierius nuo pat pirmų kadrų, kai matome levituojantį Riganą, leidžia suprasti, kad pasakojimas bus kitoks. Jis pasiūlo iškart kelis požiūrio taškus – tikrovišką ir vaizduotės. Todėl filmas primena labirintą, kuriame kartu su Riganu galima klaidžioti po teatro užkulisius ir aktoriaus fantazijos užkaborius, po Niujorko gatves ir neseną kino istoriją. Šio labirinto vientisumo įspūdį sustiprina Emmanuelio Lubezkio kamera, itin meistriškai sukurianti nepertraukiamo veiksmo ir erdvės įspūdį.

Riganas nejaukiai jaučiasi socialinių tinklų erdvėje. Tai puikiai atskleidžia epizodas, kai pusnuogis aktorius bėga per Taimso aikštę, o praeiviai filmuoja Žmogų-paukštį savo telefonais. Riganas taip ir negali suvokti, kad būtent šie feisbuke ar tviteryje atsidūrę vaizdai ir liudija jo populiarumą.

Jeremy Kagano filmas „Didvyriai“ (LRT Kultūra, 6 d. 21 val.) sulaukė didelio populiarumo tada, kai internetas dar neegzistavo. Sukurtas 1977 m., jis vienas pirmųjų prabilo apie neseniai pasibaigusį karą Vietname ir apie traumas, su kuriomis grįžo namo ten kariavę amerikiečiai. Džekas (Henry Winkler) vienas tokių. Jį vis dar kankina košmarai. Džekas vyksta į Kaliforniją, kur su kitais karo veteranais nori šeimininkauti fermoje. Autobuse jis sutinka ką tik sužadėtinį palikusią Kerol (viena garsiausių 8-ojo dešimtmečio amerikiečių aktorių Sally Field). „Didvyrių“ istorija paprasta ir, bijau, visai nuvertėjusi šių dienų žiūrovo akyse, bet gali sudominti kitokio kino gerbėjus, nes šiame filme Harrisonas Fordas pasirodė iškart po pirmųjų „Žvaigždžių karų“.

Viena mano pažįstama vis skundžiasi, kad nebeliko filmų apie meilę. Meilės ryšys su vedusiu vyru, žinoma, ne pats geriausias variantas, bet Nickas Cassavetesas komedijoje „Kita moteris“ (TV3, 7 d. 22.30) rodo, kaip įžeista moteris (Cameron Diaz) susidraugauja su meilužio žmona (Leslie Mann) ir abi nusprendžia pagaliau atkeršyti niekšui, kurį suvaidino gražuolis Nikolajus Costeris-Waldau. Toddo Phillipso „Vingiuotas kelias namo“ (LNK, 7 d. 22.30) – taip pat komedija. Jos veikėjai – du vyrai. Architektas Piteris (Robert Downey jaun.) rengiasi tapti tėvu ir yra ties nervų krizės riba. Apsirūkiusio Etano (Zach Galifianakis) mašina jie per visą Ameriką važiuoja į Los Andželą, kad suspėtų į gimdymą. Situacija scenaristo pritempta už ausų, personažai pernelyg šaržuoti, bet yra juokingų dialogų ir situacijų, pasišaipančių iš politinio korektiškumo, o gal net iš amerikietiško sentimentalumo.

To negalėčiau pasakyti apie „Snobo kine“ rodomą Susan Johnson filmą „Mergina su principais. Kerė Pilbė“ (TV1, šįvakar, 5 d. 22.45). Filmo herojė, kurią suvaidino būsima lietuvių kino žvaigždė Bel Powley, visada jautėsi geniali. Būdama aštuoniolikos ji baigė literatūrą Harvarde, o dabar leidžia dienas ir naktis gražiame Niujorko lofte tobulindama paniekos jausmą. Piktintis visada bus kuo, pavyzdžiui, šiuolaikinės kultūros moraliniu supuvimu, vartojimu, bukais praeiviais. Tačiau žiūrovams bus greit paaiškinta, kad po cinizmo ir didybės manijos kauke slepiasi būtybė, bijanti palikti komforto zoną ir tapti suaugusi. Iš psichoterapeuto Kerė gauna sąrašą, ką turi padaryti iki metų pabaigos. Jame kiekvienas pamatys ką nors sau, nes Kerė turi susirasti draugą, nueiti į pasimatymą, padaryti kažką, ką mėgo vaikystėje, ir pan. Nors filmo veikėja ir buvo pavadinta „hipsterių Bridžita Džouns“, iš tikrųjų „Mergina su principais. Kerė Pilbė“ ne apie tai. Jis apie tai, kad laimė pasiekiama prisitaikant, o ne maištaujant. Bijau, kad šis kičinis ir pretenzingas konformizmo pašlovinimas daug pasako apie kartą, kuri vadina save kūrybinga, jauna ir genialia. Todėl patariu dar kartą pasižiūrėti į ką tik sudarytą savo sąrašą. Gal ne viskas, ką nusprendėte padaryti šiais metais, yra tai, ko jums reikia?

Jūsų – Jonas Ūbis