Likus kelioms valandoms iki Michaelo Wolffo knygos „Ugnis ir įniršis: Trumpo Baltųjų rūmų viduje“ pasirodymo amerikiečių karikatūristas Benas Wardas savo tviterio paskyroje įdėjo neva tris trumpas knygos citatas. Viena jų buvo apie kanalą su gorilomis, kurį esą nuolat žiūri JAV prezidentas. Neva jau pirmąją naktį Baltuosiuose rūmuose Donaldas Trumpas pasiskundė, kad televizorius nerodo „Kanalo su gorilomis“. Tada jo bendradarbiai ir paleido specialiai prezidentui skirtą kanalą, kuriame rodomi dokumentiniai kadrai su gorilomis. Akivaizdu, kad tekstas tviteryje buvo ne iš knygos, tačiau daugelis patikėjo karikatūristo pokštu. Klientai net užpylė „Netflix“ skambučiais su klausimais, ar jie turi „kanalą su gorilomis“, o leidinys „Vice“ nusprendė įgyvendinti Wardo pokštą ir „Periscope“ pradėjo transliaciją, skirtą beždžionėms. Tai dar viena puiki iliustracija, kokiame pasaulyje gyvename.
Ta proga siūlau pasižiūrėti ir rimtą filmą apie amerikiečių žiniasklaidą. Tai prieš kelerius metus „Oskaru“ apdovanotas ir tikrais įvykiais paremtas Tomo McCarthy filmas „Sensacija“ (TV3, 13 d. 21.55). Veiksmas prasideda, kai „The Boston Globe“ redakcijoje pasirodo naujasis leidinio redaktorius Martinas Baronas (Liev Schreiber). Iš pat pradžių akivaizdu, kad jis „kitas“ – ne iš Bostono ir dar žydas. Kad jis svetimas, netiesiogiai prabils ir Bostono kardinolas, padovanojęs naujajam redaktoriui Katekizmą. Tačiau būtent Baronas, analizuodamas dienraščio potencialą, ir užčiuops svarbią temą, kuri iki tol atsidurdavo žinučių ar redaktoriaus apžvalgų skiltyse, kur fiksuojama, kad dar vienas kunigas nuteistas už lytinį priekabiavimą, įtartas pedofilija ir pan. Baronas mano, kad tai didelė tema, ir paveda „Spotlight“ (taip skamba originalus filmo pavadinimas, lietuviškai, matyt, būtų „Dėmesio centre“) skyriui patyrinėti, kaip Bažnyčia stengiasi užglaistyti visus tuos skandalus, kaip su ja bendradarbiauja teismai, advokatai, politikai, policija ar paprasti tikintieji, noriai praryjantys teiginį, esą tai tik atskiri atvejai. Baronas įsitikinęs, kad tai – sistema. Prasideda darbas, kuris truks ilgai, o 2002 m. pasirodęs straipsnis sukels panašių tyrimų laviną visame pasaulyje ir atneš „The Boston Globe“ žurnalistams prestižinę Pulitzerio premiją.
McCarthy nieko neprikūrė – jis nuosekliai papasakojo tikrą istoriją, atkūrė autentiškus redakcijos interjerus, advokatų kabinetus, aktoriai stebėjo savo prototipus – kaip jie kalba, reaguoja, ir stengėsi kuo tiksliau perteikti charakterį. Filmas – itin sąžininga ir konkreti rekonstrukcija. Bet kartu „Sensacija“ rodo ir pasako daug daugiau. McCarthy ir aktoriai nieko neprikuria, bet tai, kaip Sasha Pfeiffer (Rachel McAdams) ar Michaelas Rezendesas (Mark Ruffalo) reaguoja į kunigų pedofilų aukų pasakojimus, kaip jie stengiasi prakalbinti vaikystėje ne tik fizinę, bet ir moralinę traumą patyrusius žmones, labiau už neįtikėtinus filmo pabaigos skaičius atskleidžia tragedijos esmę. Neprikišamai, bet tiksliai „Sensacija“ rodo Bažnyčios įtaką ir galią, kai lyg aštuonkojis ji apraizgo savo melu teismus, mokyklas, miesto elitą, griauna gyvenimus ir toliau nori visiems diktuoti savo vertybes. „Sensacija“ nesimėgauja atvirais kunigų aukų pasakojimais, nesityčioja iš religijos, filmas yra nuosekliai antiklierikališkas ir pateikia tvirtus argumentus, kaip kad tą, kad po skandalo popiežius Jonas Paulius II paaukštino Bostono kardinolą ir perkėlė jį į Romą. „Sensacija“ keistai atrodo Lietuvoje, kur nėra nė vieno kokybiško dienraščio, o žurnalistai vis dažniau tampa politikų patarėjais ir ministerijų viešųjų ryšių atstovais. Prieš atiduodamas spausdinti žurnalistų tyrimo pagrindu parašytą straipsnį, Baronas taiso jį, aimanuodamas, kad vis dar liko per daug būdvardžių. Ši scena – konkreti, bet kartu ji – tiksli tikrosios žurnalistikos, jos siekiamybės metafora.
Metaforiškas man pasirodė ir kitas „Oskarų“ sulaukęs filmas – Alfonso Cuarono „Gravitacija“ (LNK, 14 d. 22.30). Šis mokslinės fantastikos filmas gana asketiškas. Mokslininkė Rajan Stoun (Sandra Bullock) vyksta į pirmąją kosminę misiją kartu su skrydžių veteranu Metu Kovalskiu (George Clooney). Jam skrydis – paskutinis prieš išeinant į atsargą. Atrodo, kad abiejų laukia rutina, bet įvyksta katastrofa ir astronautai atsiduria atvirame kosmose. Jie gali tik judėti orbitoje be jokio ryšio su Žeme ir vilties išsigelbėti. Tačiau Rajan nežada pasiduoti.
Jei kankina klaustrofobija, verčiau įsijunkite TV1 (14 d. 19.15), kuris primins Mike’o Nicholso filmą „Sėkmė“ (1975). Tai farso ir juodosios komedijos mišinys, perkelsiantis į 3-iąjį XX a. dešimtmetį. Didžiulių turtų paveldėtoja Fredė (Stockard Channing) nori pabėgti iš tėvų dvaro Long Ailande ir susitikti su mylimuoju Niku (Warren Beatty). Kartu jie planuoja vykti į Kaliforniją. Tačiau pagal to meto teisę moteris gali kirsti valstijos ribas tik su teisėtu vyru arba giminaičiu. Nikas yra vedęs, bet jis turi draugą Oskarą (Jack Nicholson). Fredė už jo ištekės ir visi trys išsirengs į kelionę. Fredė nežino, kad abu palydovai karštai myli jos turtus ir pasirengę net žudyti. Kita vertus, nenustebsiu, jei pavargę nuo vaidybinio kino fikcijos pradėsite ieškoti gorilų kanalo. Galėčiau pasufleruoti, kokį mygtuką nuspausti, bet bus geriau, jei rasite patys.
Jūsų – Jonas Ūbis
