7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Paroda kaip manifestas

Kelių dešimtmečių vaikų piešinių paroda „Mano pasaulis“

Danutė Zovienė
Nr. 2 (1239), 2018-01-12
Dailė Tarp disciplinų
Tomas Jankauskas, „Sportininkė“. 6 m. Dusetų Kazio Būgos vid. mokykla, 1985 m.
Tomas Jankauskas, „Sportininkė“. 6 m. Dusetų Kazio Būgos vid. mokykla, 1985 m.

Metų sandūroje (gruodžio 14 – vasario 3 d.) Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerijoje surengta paroda-manifestas „Mano pasaulis“ nukėlė žiūrovus į praėjusio amžiaus 8–9-ąjį dešimtmetį, į 1970–1987 metus, kai Lietuvos televizijoje buvo rengiamas ir transliuojamas didelio populiarumo ir plačios auditorijos sulaukęs vaikų piešinių konkursas bei laida „Mano pasaulis“.

Kodėl paroda-manifestas? Kodėl ji surengta šioje galerijoje? Į antrąjį klausimą atsakyti paprasčiau. Anuomet laidoje „Mano pasaulis“ dalyvavo daug šiandien žinomų menininkų ir dailės pedagogų: Albertas Gurskas, Juozas Galkus, Jonas Gudmonas, Jūratė Stauskaitė, Ramunė Antanina Vėliuvienė, Filomena Linčiūtė-Vaitekūnienė, Vincas Norkus, Romualdas Pučekas ir kt. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, viena aktyviausių laidos dalyvių ir jos vedėja Jūratė Stauskaitė įkūrė pirmą privačią Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokyklą (1991), o kiek vėliau greta jos – jau penkioliktus metus veikiančią Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galeriją. Tai netradicinė meno erdvė, atsiradusi kaip valstybinės ir privačios iniciatyvos bendradarbiavimo rezultatas (galerijos steigėjai – Vilniaus miesto savivaldybė ir Jūratės Stauskaitės Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokykla). Netradicinė todėl, kad mokyklos ir galerijos junginiu čia siekiama lygiaverčio dialogo tarp vaikų ir profesionalų kūrybos, norint mažinti atskirtį tarp vaiko ir suaugusiojo, mokinio ir mokytojo. Tai atliepia ir iš dalies tęsia prieš 47-erius metus pradėto rengti konkurso „Mano pasaulis“ misiją – skatinti kūrybinį mąstymą, brandinti laisvą, kūrybišką žmogų (laidą „Mano pasaulis“ rengė redaktorė Danutė Marija Pračkytė, režisierės Vanda Vainoraitė, Janina Lapinskaitė ir kt.).

Grįžkime prie pirmojo klausimo: kodėl paroda-manifestas? Todėl, kad parodos kuratorei J. Stauskaitei asmenybės ugdymas menu visada rūpėjo ir teberūpi, kad ją, kaip pilietinę poziciją turinčią dailininkę, jaudina neapibrėžtas valstybės požiūris į vaikų meninę edukaciją. Mūsų visuomenėje tvyro ydinga nuostata vaikus suvokti kaip izoliuotą sociumo dalį. Tarsi ne tie patys žmonės vaikystei pasibaigus įsilieja į socialinį, politinį, kultūrinį gyvenimą. Ši atskirtis iš dalies lemia, kad pasibaigus vaikystės etapui, kai mažieji noriai lanko įvairius meninio lavinimo būrelius (šiuo atveju omenyje turiu dailės pakraipos), žmonės ima nebesuprasti šiuolaikinio meno, jiems nedrąsu užeiti į galerijas, atsiranda visuomenės atskirtis nuo kultūros, nesiformuoja meno rinka...

Gyvenant globalizacijos ir informacijos amžiuje, žinių visuomenė tarsi ima dominuoti, pamirštant, koks svarbus yra kūrybinis žinių panaudojimas. Dailės edukacija taip pat suteikia žinių apie visuomenės raidą, tik pateikti jas reikėtų taip, kad sudomintų jauną žmogų. Gaila, kad dailės istorija bendrojo lavinimo mokyklose dėstoma, deja, tik vyresnėse klasėse. O gal ją galima pateikti kaip įdomius pasakojimus, prilygstančius Hario Poterio nuotykiams?

Valstybinėje edukacijos programoje vis dar pasigendama nuoseklios, tęstinumu pagrįstos ugdymo menu sistemos. Bendrojo lavinimo mokyklose į dailės ir meno istorijos pamokas vis dar žiūrima nerimtai, dar blogiau: jų metu atliktos užduotys vertinamos balais, kaip ir kiti bendrojo lavinimo dalykai. Deja, balų sistema neatliepia pagrindinių edukacijos menu tikslų – formuoti kūrybišką požiūrį, ugdyti laisvę, pasitikėjimą savimi, todėl dailės pamokoje gavęs prastą įvertinimo balą jaunas žmogus tarsi atitolinamas nuo kūrybos, suformuoja iškreiptas vertinimo nuostatas: „aš tame mene nieko nesuprantu“; „ir aš galiu taip nupaišyti“ etc. O juk piešimas, kitaip nei, sakykim, scenos menai (šokis, dainavimas, teatras), kuriuose labiau ugdomi sociumo įgūdžiai, yra ta sritis, kur žmogus turi galimybę būti vienas su savimi, kur jis gali susikaupti, sukoncentruoti savo mintis, atsiriboti nuo informacinio triukšmo (piešimas kaip niekas kita suteikia individualią laisvę, todėl neatsitiktinai šiuolaikinėje visuomenėje vis populiaresnės tampa meno terapijos praktikos).

Apie įsisenėjusią edukacijos menu problemą byloja dar 1976 m. savaitraštyje „Kalba Vilnius“ menotyrininkės Gražinos Kliaugienės paskelbtas straipsnis „Gera pradžia – pusė darbo“. Anuomet apie konkursą rašė ir kiti laidos dalyviai – Ramunė Vėliuvienė, Jonas Gudmonas ir kt. Pirmą kartą konkurso dalyvių piešiniai viešai eksponuoti 1979 m. tuometiniuose Dailės parodų rūmuose Vilniuje surengtoje respublikinėje vaikų piešinių parodoje, kurios pagrindu buvo parengta keliaujanti ekspozicija, rodyta Lietuvoje ir kitose šalyse. 1980 m. „Vagos“ leidykla išleido albumą „Mano pasaulis“ (sud. Danutė Marija Pračkytė, Jūratė Stauskaitė), kurioje publikuoti įdomiausi konkurso dalyvių piešiniai, buvo sukurtas videofilmas.

Konkursas „Mano pasaulis“ nykioje sovietinės televizijos realybėje buvo analogų neturintis reiškinys, prilygęs gurkšniui šviežio oro: profesionalūs, žinomi dailininkai, aptariantys atsiųstus piešinius ir demonstruojantys dailės technikas, laisvesnis scenarijus, gyvas žodis. 1987 m. laidai pasibaigus vieša dailės edukacija tarsi kiek sutriko – Lietuvos televizijoje taip ir neatsigavo jokia raiškesne forma ir iš esmės nunyko, priešingai nei ilgai gyvuojanti „Dainų dainelė“.

Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerijoje vykstanti paroda „Mano pasaulis“ parengta kaip vientisas projektas, sudarytas iš kelių segmentų: istorinės dokumentacijos (straipsnių iškarpų, originalių laidos įkūrimo dokumentų, konkursą įamžinusių nuotraukų); autentiškos atmosferos (įspūdžiui sustiprinti įrengtas to meto interjeras su būdingomis detalėmis), rodomas minėtas videofilmas (dokumentinę medžiagą parodai paskolino LRT archyvas ir privatūs asmenys) ir dviejų piešinių ekspozicijų – buvusio konkurso „Mano pasaulis“ dalyvių darbų ir dabartinių Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokyklos lankytojų piešinių, rodomų atskiroje Vilniaus mokytojų namų antrojo aukšto parodų erdvėje „Koridorius“. Įdomu palyginti šias dvi kolekcijas, nes per vizualų vaikų pasaulio suvokimą ir gebėjimą sakyti tiesą galima pamatyti, kaip kito visuomenė. Akivaizdu, kad pasikeitė ne tik atlikimo priemonės, bet ir temos, atspindinčios jų gyvenimo aktualijas bei piešimo „madas“.

Istorinėje ekspozicijoje žavi naivus ir giedras aplinkos fiksavimas – gamta (žydintys sodai, vabaliukai, gėlės, gyviai), namai, kasdieniai darbai (ravėjimas) ir rūpesčiai (apsilankymas pas dantų gydytoją), pasakų interpretacijos, herojai (kosmonautai, gydytojai), socialinė aplinka, aišku, su jai būdingais sovietiniais atributais. Priemonių arsenalas labai paprastas – spalvoti pieštukai, flomasteriai, tušinukai, akvarelė, guašas. Gal todėl ši ekspozicijos dalis šiandien atrodo kiek naivi, bet lengva ir šviesi, atspindinti neskubią gyvenimo tėkmę. Ji turėtų sudominti dailės pedagogus, politikus ir šiaip nostalgiškai nusiteikusius parodos lankytojus.

Parodos rengėjams pavyko surinkti tik nedidelę dalį konkurso piešinių iš archyvo, kurį savo laiku sudarė net 53 tūkstančiai darbų! Kasmet konkursui „Mano pasaulis“ iš įvairių Lietuvos miestų ir rajonų vaikai atsiųsdavo po 3–4 tūkstančius piešinių! Savotiškai įdomu, kad didžioji jų dalis buvo ne iš didžiausių Lietuvos miestų, o iš Dusetų, Druskininkų, Medeikių, Raseinių ir kitų miestelių bei rajonų. Kasmet iš tos gausybės piešinių profesionalių dailininkų pedagogų komisija atrinkdavo trisdešimt laureatų. Ekspozicijoje rodomi keleto to meto dalyvių, šiandien žinomų dailininkų darbai (pvz., Ievos Babilaitės, Alvydo Stausko, Miglės Kosinskaitės ir kt.), tikimasi, kad tarp lankytojų bus tokių, kurie atras savo vaikystės piešinius...

Antroji dalis (kuratorė Inga Dargužytė) byloja apie pakitusią realybę ir pagreitėjusį gyvenimo tempą, technologijų ir komunikacijos priemonių paveiktą kartą, ankstesnę ir ryškesnę vaikų brandą. Šiandien vaikų piešiniuose regime daugiau nerimo, realius vaizdus dažniau keičia abstrakčios formos, koloritas ryškėja, daugėja kontrastų ir drąsos. Tai gilina atskirtį tarp abiejų parodos dalių, tačiau yra vienas esminis tikslas, kuris jas jungia ir suteikia parodai manifestinio aktualumo – tai siekis ugdyti kūrybingai mąstančią asmenybę. Greta istorinio pasakojimo apie Lietuvos televizijoje septyniolika metų (1970–1987) vykusį vaikų piešinių konkursą, paroda „Mano pasaulis“ atkreipia dėmesį į problemą, jog kūrybiškos visuomenės modelį būtina formuoti sistemiškai bei nuosekliai, nenutraukiant šio proceso pasibaigus vaikystei.

Paroda „Mano pasaulis“ veikia iki vasario 3 d.

Tomas Jankauskas, „Sportininkė“. 6 m. Dusetų Kazio Būgos vid. mokykla, 1985 m.
Tomas Jankauskas, „Sportininkė“. 6 m. Dusetų Kazio Būgos vid. mokykla, 1985 m.
Parodos-manifesto „Mano pasaulis“ kuratorė Jūratė Stauskaitė. Rengėjų nuotr.
Parodos-manifesto „Mano pasaulis“ kuratorė Jūratė Stauskaitė. Rengėjų nuotr.
Parodos-manifesto „Mano pasaulis“ ekspozicijos fragmentas. Rengėjų nuotr.
Parodos-manifesto „Mano pasaulis“ ekspozicijos fragmentas. Rengėjų nuotr.
Parodos-manifesto „Mano pasaulis“ ekspozicijos fragmentas. Rengėjų nuotr.
Parodos-manifesto „Mano pasaulis“ ekspozicijos fragmentas. Rengėjų nuotr.
Parodos-manifesto „Mano pasaulis“ ekspozicijos fragmentas. Rengėjų nuotr.
Parodos-manifesto „Mano pasaulis“ ekspozicijos fragmentas. Rengėjų nuotr.
Parodos-manifesto „Mano pasaulis“ ekspozicijos fragmentas. Rengėjų nuotr.
Parodos-manifesto „Mano pasaulis“ ekspozicijos fragmentas. Rengėjų nuotr.
Parodos-manifesto „Mano pasaulis“ ekspozicijos fragmentas. Rengėjų nuotr.
Parodos-manifesto „Mano pasaulis“ ekspozicijos fragmentas. Rengėjų nuotr.
Parodos-manifesto „Mano pasaulis“ ekspozicijos fragmentas. Rengėjų nuotr.
Parodos-manifesto „Mano pasaulis“ ekspozicijos fragmentas. Rengėjų nuotr.
Parodos-manifesto „Mano pasaulis“ ekspozicijos fragmentas. Rengėjų nuotr.
Parodos-manifesto „Mano pasaulis“ ekspozicijos fragmentas. Rengėjų nuotr.
Damil Tolstiks, „Baubas“. 8 m. (II parodos dalis)
Damil Tolstiks, „Baubas“. 8 m. (II parodos dalis)
Emilija Petrukanecaitė. 7 m. (II parodos dalis)
Emilija Petrukanecaitė. 7 m. (II parodos dalis)
Ieva Babilaitė. 4m. (I parodos dalis)
Ieva Babilaitė. 4m. (I parodos dalis)
Elytė Sadauskaitė, „Jaunystė“. 13 m. (1987 m., lino raižinys, Druskininkų pionierių namai)
Elytė Sadauskaitė, „Jaunystė“. 13 m. (1987 m., lino raižinys, Druskininkų pionierių namai)
Ieva Musteikytė, „Liūto pasaka“. 6 m.
Ieva Musteikytė, „Liūto pasaka“. 6 m.
Žaneta Leščinskaitė, „Pas dantistą“. 11 m. Dusetų Kazimiero Būgos vidurinė mokykla, 1984 m.
Žaneta Leščinskaitė, „Pas dantistą“. 11 m. Dusetų Kazimiero Būgos vidurinė mokykla, 1984 m.
Sigitas Šarkovas, „Akmens išridenimas iš daržo. 8 m. (1986 m.)
Sigitas Šarkovas, „Akmens išridenimas iš daržo. 8 m. (1986 m.)
Brigita Pučekaitė, „Karvė“. 9 m. Dusetų Kazimiero Būgos vidurinė mokykla
Brigita Pučekaitė, „Karvė“. 9 m. Dusetų Kazimiero Būgos vidurinė mokykla
Liutauras Čepaitis, „Sodinam medį“. 8 m., 1984m.
Liutauras Čepaitis, „Sodinam medį“. 8 m., 1984m.
Aurelijus Garuolis, „Kačiukas nori žaisti“. 8 m., 1985 m.
Aurelijus Garuolis, „Kačiukas nori žaisti“. 8 m., 1985 m.
Vilius Čeponis, „Katinai“. 7 m. Dusetų Kazio Būgos vid. mokykla (1984 m.)
Vilius Čeponis, „Katinai“. 7 m. Dusetų Kazio Būgos vid. mokykla (1984 m.)