Pagal užsienio žiniasklaidą
Aleksandras Sokurovas kurs neįprastą filmą apie Antrąjį pasaulinį karą. Pasak režisieriaus asistentės ir koprodiuserės Alionos Šumakovos, tai bus vaidybinis filmas, sumontuotas iš istorinės kino kronikos, todėl atskiroms scenoms sukurti teks „tempti“ trumpas kronikos atkarpas. Tam bus pasitelkta speciali kompiuterinė grafika ir specialieji efektai. Pasak Šumakovos, „tai filmas-fantazija, apmąstymas apie tai, kas įvyko. Filmo veikėjai – Hitleris, Mussolini, Stalinas ir Churchillis – susitinka anapusiniame pasaulyje. Pamiršę, kas jiems atsitiko, jie dalijasi mintimis, kaip matė vienus ar kitus įvykius, atvedusius prie pasaulinio konflikto.“ Personažų monologai ir dialogai vyks už kadro. Projekte dalyvauja Rusijos kino archyvas „Gosfilmofond“ ir vieną didžiausių kino kronikos archyvų turintis italų „Instituto Luce“.
Krėsle prie televizoriaus
Ne tik artėjame prie Naujųjų metų, bet ir sparčiai žengiame į naujuosius viduramžius. Politikai ir socialinių tinklų isterikai ar televizijos laidų vedėjai jau mojuoja iš ten ir kviečia spartinti žingsnį. Atrodo, kad vienintelis būdas apsisaugoti – atsiriboti nuo jų visais įmanomais būdais, bet žinau, kad tai nepadės. Ką tik baigiau skaityti Timothy Snyderio knygą „Apie tironiją. Dvidešimt XX amžiaus pamokų“. Istorikas primena Hannah Arendt mintį, kad totalitarizmo pagrindas – ne valstybės galia, bet skirtumo tarp asmeninio ir viešo gyvenimo nutrynimas. Totalitarizmas naikina skirtumą tarp privataus ir viešo ne tik norėdamas pavergti individą, bet ir siekdamas nukreipti visuomenės dėmesį nuo normalios politikos link sąmokslo teorijų. Viduramžiais tokios teorijos visada klesti.
Pagal užsienio žiniasklaidą
Praėjusią savaitę skelbėme „Cahiers du cinema“ ir „Sight and Sound“ geriausių 2017 m. filmų sąrašus. Paskutiniais metais juos sudarinėja ir JAV dienraščių bei žurnalų kritikai. Šįkart skelbiame „The New Yorker“ kritiko Richardo Brody ir „The New York Times“ kritikų Manohlos Dargis bei A.O. Scotto geriausių šių metų filmų sąrašų pirmuosius dešimtukus.
Kokie interjerai supa mokinukus. Vilniaus Jono Basanavičiaus gimnazijos atvejis
Ko gero, net ir akylai sekdami lietuviško interjero dizaino naujienas, tarp visuomeninių pastatų erdvių niekada neaptiktume originaliai suprojektuotos paprasčiausios bendrojo lavinimo mokyklos patalpų. Tai apie mūsų visuomenę ir jos būvį šį tą pasako, tiesa?



Krėsle prie televizoriaus
Dono McKellaro filmo „Didžioji afera“ (LRT, 16 d. 23.20) moto skamba visai aktualiai: „120 prisiekusių melagių reikia gero daktaro“. Filmas perkels į Kanados pajūrio užkampį. Mažam miesteliui būtinai reikia gydytojo, antraip čia nebus leista atidaryti naftos atliekų perdirbimo fabriko. O jei nebus fabriko, gyvenimas buvusiame žvejų miestelyje, kur uždrausta žūklė, visai sustos. Jau ir dabar čia driekiasi eilės prie pašalpų, gyventojai vagia elektrą, dūsta nuo tinginiavimo. Todėl Miurėjus Frenčas (Brendan Gleeson) darys viską, kad miestelį pamiltų mėnesiui čia „ištremtas“ gražuoliukas gydytojas Polas (Taylor Kitsch). Šūkis „Suviliok daktarą!“ paskatins ne tik rengti jam fantastiškai sėkmingą žvejybą, bet ir apvalyti miestą, perdažyti namus, uždegti lemputes prieplaukoje... Be abejo, „Didžioji afera“ – socialinė komedija, tai tas žanras, kurio niekad nesiima nei lietuvių režisieriai, nei lietuvių politikai, ypač Vilniaus meras.
Pagal užsienio žiniasklaidą
Šeštadienį Berlyne įvyko iškilminga Europos kino akademijos apdovanojimų ceremonija. Ji vyko jau trisdešimtą kartą. Daugiausia apdovanojimų šiemet pelnė Rubeno Östlundo filmas „Kvadratas“. Jam atiteko net šeši apdovanojimai: už geriausią 2017 m. Europos filmą, geriausią 2017 m. Europos komediją, Rubenui Östlundui – geriausio režisieriaus ir geriausio scenarijaus autoriaus, Claesui Bangui – geriausio aktoriaus, Josefin Åsberg – geriausios dailininkės apdovanojimai.
Krėsle prie televizoriaus
Damienas Chazelle’as išgarsėjo filmu „Atkirtis“ (TV 3, 9 d. 21.35) – pasakojimu apie jauną būgnininką, svajojantį tapti didžiu muzikantu. Troškimas tampa jo apsėdimu, kuriuo pasinaudoja sadistiškas mokytojas. Režisierius sakė: „Iš pat pradžių norėjau sukurti muzikinį filmą, kuris veiktų kaip trileris. Kad jis būtų žiaurus, bet tiesiogiai nerodytų prievartos. Kad visąlaik balansuotų ties riba kaip veiksmo filmuose, kai niekad nežinai, kas tuoj pat iššaus ir į ką. Jei ieškočiau įkvėpimo, tai greičiausiai Peckinpah, Scorsese’s, Leone’s filmuose. Ir šiek tiek filme „Rokis“, nes tai tobulas kino pavyzdys apie žmogų iš niekur, kuriam sportas padeda tapti įžymybe. Tačiau „Atkirtis“ – tai ne „Rokis“, dar ir todėl, kad ieškojau kitokio nei tradicinė laiminga pabaiga finalo.“
Pagal užsienio žiniasklaidą
Paskelbti pretendentai į Rusijos nacionalinės kino kritikų ir kino spaudos apdovanojimus „Baltasis dramblys“. Daugiausia nominacijų gavo du filmai – Andrejaus Zviagincevo „Nemeilė“ ir Boriso Chlebnikovo „Aritmija“. Jie abu pristatyti šešiems apdovanojimams, tarp jų ir geriausio filmo kategorijoje. Į geriausio filmo apdovanojimą taip pat pretenduoja Rustamo Chamdamovo filmas „Maišas be dugno“ („Mešok bez dna“).
Krėsle prie televizoriaus
Užmetus akį į televizijos programas, apėmė nostalgiškas jausmas: supratau, kad pasiilgau Wong Kar-wai filmų. Visai neseniai, Lione atsiimdamas prestižinę Lumiere’ų kino premiją, režisierius sakė: „Mano kartos vaikai neturėjo televizorių, videožaidimų, mūsų langas į pasaulį buvo radijas ir kinas. Vis labiau pasinerdamas į filmus supratau, kad norėčiau gyventi jų pasaulyje.“ Tas pats jausmas apima ir žiūrint Wong kar-wai filmus, nors jie gali pasirodyti liūdni, tamsūs. TV1 (3 d. 21 val.) primins pirmąjį amerikietišką režisieriaus debiutą „Mano vaivorų naktys“ (2007). Jis tinka vis trumpėjančioms dienoms. Filmo herojė Elizabet ieško savęs ir bando gydyti sielos žaizdas. Trumpi susitikimai su nepažįstamais žmonėmis padeda jai išsivaduoti nuo praeities.
Pagal užsienio žiniasklaidą
Ateinančių metų vasarį 68-asis tarptautinis Berlyno kino festivalis tradicinę retrospektyvą skirs Veimaro Respublikos kinui. Ji vadinsis „Weimar Cinema Revisited“. Veimaro Respublikos laikotarpis – vienas svarbiausių, įtakingiausių ir produktyviausių vokiečių kino istorijoje. Plačioji publika dažniausiai jį sieja su vokiečių kino ekspresionizmu, klasikų Fritzo Lango, W.F. Murnau, Ernsto Lubitcho ar Walterio Ruttmanno kūryba. Festivalio rengėjai pateiks milžinišką šio laikotarpio vokiečių kino įvairovę – iš viso bus parodytos dvidešimt aštuonios 1918–1933 m. sukurtų vaidybinių, dokumentinių, trumpo metražų filmų programos. Sąlygiškai jos padalytos į tris pagrindines temas – „Egzotika“, „Kasdienybė“ ir „Istorija“.