Apie mitus ir tikrovę

1965 m. mums buvo paskirtos dirbtuvės, kuriose, neturėdami buto, ne vienus metus ir gyvenome. Jose sukurti darbai iškeliavo į parodas tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, tiek mano, tiek Vinco. Ten gimė ir mūsų vaikai. Nuo 1990 m. tos dirbtuvės teisiškai įregistruotos mano vardu, jos tapo ir mano namais, nes butas Savanorių prospekte liko Aistei, kai ji pagimdė Augustiną. Tose dirbtuvėse-namuose 2009 m. mirė ir sūnus Danielius. Čia 2014–2015 m. gyveno ir kūrė Aistė, kol įsikūrė naujuose namuose su mažąja Faustina. Čia glaudžiasi ir jos tapyba, fotografijos, piešiniai ir kt. Namai per beveik 30 metų po Vinco mirties prisipildė tiek skaudžių, tiek gražių atspindžių.

Šiandien Vidas Poškus knygoje „Menininko dirbtuvė: 42 istorijos“ jas pavadina tik Vinco Kisarausko kūrybinėmis dirbtuvėmis, studija. Nors tekste minima ir Saulė Kisarauskienė, tiek turinyje, sudarytame iš menininkų pavardžių, tiek pavadinime lieka tik Vinco Kisarausko pavardė, nors analogišku atveju Nomedos ir Šarūno Saukų ar Mikalojaus Povilo ir Nijolės Vilučių studija priskirta jau dviem menininkams.

Besisvečiuojant išsifotografuota Vinco kūryba ir esama aplinka publikuojama be mano sutikimo.

Knygoje matome studijos lentynas, kuriose tik dalis Vinco kūrybos, kita dalis mano, ant grafikos stalčių – Aistės fotografijos, litografijos, piešiniai ir kt. Šalia jų ant žemės – mano tapyba, prie tapybos lentynų – dalis Aistės tapybos.Ant sienų prie stalo sukabintos fotografijos ir piešiniai, sveikinimai ir kt. Smulkmenos, jau niekaip nesusijusios nei su Vinco kūryba, nei su jo gyvenimu.

Žinoma, kartais žmonių sprendimai lemia mūsų likimus, gyvenimą ir kūrybą, tačiau ar menininkė moteris vis dar turi būti mažomis raidėmis vos paminėta po vyro pavarde, net jei jis iš tiesų ryškus menininkas, neatsižvelgiant į situaciją ir faktines aplinkybes?