Plepaus erudito keliai ir klystkeliai

Iš pirmo žvilgsnio supratau, kad knyga yra ne visai man. Nors labai mėgstu ir pašėlusią Vido Poškaus tapybą (kur išsitrina ir lyčių, ir žanrų problematika, lieka būtybės ir patirtys, tarsi grįžus į kažką pirmykščio), pavydžiai vertinu jo erudiciją (Vidas gali žongliruoti įvairiomis datomis ir žino daug visokių paslapčių bei specifinių smulkmenų beveik apie viską istorijoje), vis noriu sužinoti jo nuomonę apie parodas, ypač kai kurias, nes visada smalsu, kokia konfigūracija atsivers jo žinios. Tačiau šios knygos auditorija, man regis, yra plačioji publika, kurią reikia imti už rankos ir vestis į parodas arba tiesiai į dailininkų studijas. Pasakoti jiems įvairiausius įdomius nutikimus, pirštu rodyti įdomybes, juoktis kartu. Kitaip tariant, dominti.

Knyga dominimo misiją atlieka, ir daro tai pačiu seniausiu būdu – intriguodama menininko asmenybės išskirtinumu, jo aplinkos ypatingumu. Kaip tai darė Giorgio Vasari, aprašęs „Žymiausių tapytojų, skulptorių ir architektų gyvenimus“ per XV a. Italijos menų renesansą. Šia prasme, man knyga yra automatiškai pasenusi, dar prieš išleidžiama. Tačiau, paskaičius tekstą, atrodo, kad tai tik maskuotė, atitinkanti bendrą šalies kultūrinio išsilavinimo lygį (pagal skulptūrų viešus diskursus mes tik artėjame prie modernizmo epochos). Vidas plepa, plepa, daug kur suvirpa mano, kaip redaktorės, pirštas, tačiau vis primenu sau, kad čia greičiau jau pašnekesys, o jame pasikartojimai labiau atleistini ir gal net reikalingi užtvirtinimui. Taigi, jis plepa sau: fantazuoja, kokia turėtų būti studija pagal paveikslus, kas ten su kuo asocijuojasi, ką kas pagalvojo ir ko ne, o pakeliui „prifarširuoja“ skaitantįjį žinių. Taikliai, tiksliai, taupiai. Tenka konstatuoti, kad tai užmaskuotas vadovėlis.

Vadovėliuose visada būna klaidų. Kokia gali būti tiesa apie tokius subjektyvius dalykus kaip kas, ką ir kaip pamatė? Tuomet, šiuo požiūriu, Poškaus knyga yra meno kūrinys ir į jo turinį reikia žiūrėti atlaidžiai. Koks daugiabriaunis autorius, tokia daugiažanrė ir knyga. O kad menininkai ne visuomet būna patenkinti tuo, kaip yra aprašomi, nei man, nei Vidui nėra naujiena. Kita vertus, suprantu Saulės Kisarauskienės pastabą, jog studija ne tik Vinco Kisarausko, bet ir jos, o tai turi atsispindėti ir formaliai – turinyje (nes knygos, sutikite, pastaruoju metu dažniau tik vartomos). Nors šiame skyrelyje Poškus rašo: „Šią studiją vadinti Kisarausko studija nėra tikslu, kadangi menininkas erdve dalinasi su savo žmona Saule. Esamasis laikas pavartotas neatsitiktinai – pora iš tiesų dalijasi bendra kūrybine laboratorija. Nebūsiu labai patetiškas, būsiu labai tikslus, pabrėždamas, jog čia iki šiol vyksta kuo tikriausi kūrybiniai dviejų menininkų dialogai (dukters Aistės buvimas čia taip pat nėra nereikšmingas).“ Reveransas tarsi padarytas, noras daugiau papasakoti apie Vincą Kisarauską, nes tuo vizitu nagrinėtas būtent jis, ir tai yra pasakojimo tiesa, suprantamas, tačiau pavadinimo netikslumas visgi gali būti labai skausmingas. Tą savaip gali paaiškinti dar garuojanti, tiesiai iš spaustuvės Erikos Grigoravičienės knyga „Ar tai menas, arba paveikslo (ne)laisvė“ (Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, Inter se, 2017). Joje analizuojama vėlyvojo sovietmečio tapybos recepcija ir kaip sykis Saulei Kisarauskienei skiriamas visas visutėlis atskiras skyrius. (Laikykime tai revanšu). Jame ne tik naujais kampais (feministinio akcionizmo, siurrealizmo ir kt.) išsamiai išanalizuotos Kisarauskienės kūrybos formos, motyvai ir jos stigmos (traumuojanti istorija su išjuoktomis iliustracijomis, našlės pareigų našta ir kt.), bet ir susidaro gan aiškus vaizdas, kodėl tokia „smulkmena“ kaip netolygus įvardijimas gali būti toks žeidžiantis. Šiame kontekste yra visiškai aišku, kad reakcija į „mažesnes raides“ yra ne vien Poškaus „nuopelnas“, o per ilgą nesėkmių ruožą išsivysčiusi alergija moraliniams niuansams, kurių sovietmetį išgyvenusieji (ypač be tų svaigių patogumų) vis tikisi nebepatirti.

Kitas nemažiau edukuojantis knygos aspektas galėtų būti socialinis. Sudėjus visų studijų vaizdus, gal ir dėl maketo tirštumo, apšvietimo nuotraukose geltonumų, lieka įspūdis, kad dailininkų studijos, be kelių pavydą keliančių išimčių, daiktų tankiu primena valkatų landynes. Keliose esu apsilankiusi ir žinau, kad įspūdį lemia kvadratų ir funkcijų viename kvadrate skaičius. Tai jau nebe svaigios sovietmečio erdvės su neribotu šildymu... Mat anuomet didesnieji menininkai turėjo būti (iš jų to tikėtasi ir reikalauta) valdžios parankiniais formuojant visuomenę. Jei statysime tokius konjunktūrinius „Vyčius“ ir formuosime visus naujaip, valstybei reikėtų apgalvoti ir dailininkų paklusnumo kurstymo planą. Pagal Poškaus knygos vaizdus, šiai socialinei grupei būtų nesudėtinga suformuluoti grynai buitinį pasiūlymą, bet kita vertus, sprendžiant iš vaizdų, ši kasta ir toliau pilna laisvamaniškų „demoralizuojančių“ pažiūrų...

Visa ta dažais pridrabstyta netvarka, su retomis išimtimis, biuro žmogui gali atrodyti tiek pat egzotiška kiek tolimasis Vietnamas. Knyga egzotizuoja menininkus, palaiko genijaus mitą. Mano įsitikinimai vestų priešinga kryptimi, nors pagaunu save, kad smalsu patyrinėti kai kurias erdves, „apsilankyti“ išvengiant bendravimo su autoriais. Apskritai knygoje grožimasi netvarka ir purvu, taip lyg mėginant praplėsti gėrėjimosi sampratą.

Tvarkos trūksta ir pačiai knygai. Viena seka sudėtos jaunų autorių, meistrų, beveik mėgėjų ir mirusių metrų studijos-muziejai. Objektus sieja ir jungia tik Poškaus „liežuvis“. Vienos studijos laikinos, kitos tik naujai įgytos, visokios. Jos niekaip neskirstomos. Iš to galima spręsti, kad Vidas kliaujasi tekstu, pasakojimu atliekamais sujungimais. O gal jis tik pasiduoda realybei – vadovaujasi nuostata „imk, ką gali, šiandien, nes rytoj bus tik dar daugiau darbų, pareigų“ ir ta studijų lankymo praktika, iš pradžių buvusi gal daugiau profesiniu hobiu, vėliau virto leidiniu, kurį kažkas rimtai nagrinėja. Bet primenu sau, kad čia populiarus žanras, ne analitinis-akademinis.

Mano didžiausias priekaištas knygai – joje esantys bent keli visai netikę menininkai. Turbūt reiktų mąstyti taip: nieko nepadarysi, ir menotyrininkai turi asmeninį / institucinį gyvenimą, o gal ir keistų simpatijų. Kad ir kaip ten būtų, gal vis dėlto turime pasitikėti, kad tie, kuriuos bandome dominti menu, galiausiai atsirinks, o gero ir geresnio meno jėga įsismelks giliau ir išliks.

Knygą matau ir kaip ponams rašytojams bei scenaristams parengtą puikų daugybės galimų veiksmo scenų katalogą. Prustiškos tradicijos paveiktas Vidas Poškus vaizdingai aprašo ir iščiupinėja erdves nuo šiaurinių langų iki voriuko. Leidinys skirtas vaizduotei audrinti. Tai naudinga veikla. Meno žmonės, aišku, šen bei ten įžvelgs ir audrinimo struktūrų, šyptels, gal susirauks, ūktels „oi, tik nereikia...“ Bet antropologinis pjūvis nežinia kada gali praversti ir kultūrininkams.