7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Dar neatversti puslapiai

Mintys perskaičius Arvydo Malcio kūrybai skirtą knygą

Andrius Maslekovas
Nr. 1 (1238), 2018-01-05
Muzika Knygos
Arvydas Malcys. L. Malcio nuotr.
Arvydas Malcys. L. Malcio nuotr.

Vienas iš 2017-aisiais savo sukaktį minėjusių menininkų – kompozitorius ir violončelininkas Arvydas Malcys. Šis kūrėjas tikrai negali skųstis savo šešiasdešimtmečiui skirtų renginių trūkumu. Jo kūryba per metus skambėjo net 22 skirtinguose koncertuose. Net keturi iš jų buvo autoriniai: du Vilniuje bei po vieną Kijeve ir Maskvoje. A. Malcio muzika yra išties unikalus reiškinys Lietuvos šiuolaikinės muzikos pasaulyje. Ją dažnai atlieka žymūs atlikėjai bei kolektyvai, tokie kaip Camila Hoitenga, David Geringas, Sergejus Krylovas, Jurijus Bašmetas, „Maskvos virtuozai“, „Maskvos solistai“, Lietuvos kamerinis, Nacionalinis simfoninis orkestrai ir daugelis kitų. Jų atliekama A. Malcio muzika skamba prestižinėse scenose kartu su tos pačios kartos kompozitorių bei klasikų kūriniais. Stilistiškai ji puikiai tinka tokiame kontekste. Kita vertus, šio kompozitoriaus kūrybą groja ir jauni, iššūkių ieškantys atlikėjai (Vytautas Giedraitis, Giedrius Gelgotas, Domas Jakštas, Ignė Pikalavičiūtė, trio „Claviola“, VDU kamerinis orkestras ir kt.), o tie patys opusai suskamba ir kiek netikėtuose kontekstuose. 2017 m. maestro Donato Katkaus diriguojamas Šv. Kristoforo orkestras A. Malcio „Perskeltą tylą“ atliko „Druskomanijos“ festivalyje greta kompozicijos bakalauro studijas baigiančių studentų darbų. Ir šis kūrinys ne tik neiškrito iš bendro stilistinio konteksto, bet ir pelnė didžiules jaunosios kartos kompozitorių ir šiuolaikinės muzikos gerbėjų ovacijas.

 

Tokiu populiarumu tarp skirtingų kartų pasigirti gali išties retas. Turiu prisipažinti, jog prieš trylika ar daugiau metų, pradėjus domėtis šiuolaikine kūryba, iš visų man tuomet žinomų lietuvių kompozitorių labiausiai sužavėjo būtent A. Malcio muzikos skambesys. Šio kompozitoriaus kūryba įveikia ne tik kartų, bet ir politinius barjerus. Jau pats faktas, kad jo autoriniai koncertai vyko ne tik Lietuvos, bet ir Ukrainos bei Rusijos sostinėse, yra labai įdomus. Negana to, žymioji Maskvos leidykla „Kompozitor“ autoriaus jubiliejaus proga dar 2016-aisiais išleido prof. Michailo Kokžajevo parašytą kompozitoriaus monografiją pavadinimu „Dešimt Arvydo Malcio kūrybinių žingsnių“ (rus. «Десять творческих ступеней Арвидаса Мальциса»). Būtent šis leidinys ir paskatino šią nedidelę refleksiją.

 

Knyga išties ambicinga. Joje analizuojama net dešimt A. Malcio kūrinių, pateikiami natų pavyzdžiai, su jų atlikimu susijusios nuotraukos ir net dvi kompaktinės plokštelės, kuriose įrašyti visi aptariami kūriniai. Į šį sąrašą pateko: „Pasiklydęs dykumoje“ fleitai solo (2006); „Horizontas vertikalėje“ klarnetui ir violončelei (2004); „Šešėliai“ trombonui, violončelei ir paruoštam fortepijonui (2002); „Erškėčių akys“ fortepijoniniam kvintetui (2009); „Paukščių takas“ fleitai, klarnetui, smuikui, altui, violončelei, kontrabosui ir fortepijonui (2004); „Perskelta tyla“ styginių orkestrui (2004); Koncertas klarnetui (2007); „Ekscentriškas bolero“ simfoniniam orkestrui (2006); Koncertas violončelei (2009); „Išlaisvinti daiktai“ (Simfonija Nr. 2) (2005).

 

Nagrinėjamų kūrinių atranka paprasta – nuo pjesės vienam instrumentui po truputį pereinama iki simfoninių sudėčių. Akivaizdu, kad aptariant tokius skirtingus kad ir to paties kompozitoriaus kūrinius reikia taikyti tam tikrą metodiką. M. Kokžajevas teigia, kad pagrindinis nagrinėjimo tikslas – ne išryškinti formalius techninius kūrinių aspektus, o įžvelgti meninės minties įkūnijimą per kūrybos technikos būdus (tam autorius naudoja savo paties sukurtą metodiką, kurią yra aprašęs kitoje knygoje „Muzikinės erdvės topologija“). Anot M. Kokžajevo, kompozitoriaus stiliaus unikalumas yra svarbiausias jo individualumo aspektas, susidedantis iš trijų komponentų: muzikos išraiškos priemonių pasirinkimo, procesualaus jų organizavimo ir hierarchinių santykių kūrimo.

 

M. Kokžajevo metodika išties įdomi. Profesorius analizuoja ir kompozicinį kūrinių aspektą, ir perteikiamas nemuzikines reikšmes. Taip šis analizės metodas įgyja ryškų semiotinį atspalvį. Daug dėmesio skiriama smulkiems kūrinių epizodams. Nagrinėdamas jų sandarą (intervalus, dinamiką, tembrines išraiškos priemones ir t.t.) tyrėjas atranda sąsajų su programinėmis kūrinių idėjomis, kurias įvardija kaip emocinius muzikinius simbolius. Iš šių simbolių jis „sudėlioja“ ištisą literatūrinį kūrinio naratyvą, kurį atspindi aukštesnio (formos) lygmens procesai ir muzikinės struktūros.

 

Pirmiausia skaitant šią knygą ateina mintis, kad tokio tipo analizė yra kūrybiškas procesas, kuriame pristatomi vaizdiniai labiau priklauso nuo tyrėjo, o ne nuo kompozitoriaus. Tačiau įsigilinus į autoriaus pateikiamus vaizdinius ir jų struktūrinės organizacijos modelius galima įsitikinti, jog ji padeda išnarplioti tam tikrus komponavimo principus. Norint atsakyti į klausimą „kodėl tai vis dėlto veikia?“, reikėtų pažvelgti į kiek giliau glūdinčius šios metodikos veikimo principus ar, veikiau, prielaidas. Šiuolaikinės muzikos, kuri nėra paremta matematinėmis ir (ar) struktūrinėmis formulėmis, analizė yra labai komplikuota. Taip yra dėl to, jog čia neegzistuoja jokios universalios taisyklės. Yra tik muzikiniai elementai ir jų struktūrinis potencialas – archetipinių plėtojimo modelių raiška. Archetipai – tai pirmapradžiai provaizdžiai, turintys tiek simbolinius (transcendentinius), tiek struktūrinius pavidalus. Kiekvienas struktūrinis kūrinio pavidalas gali sukurti kokį nors su juo besisiejantį subjektyvų vaizdinį, o kiekvienas subjektyvus vaizdinys „atsineša“ savo archetipui būdingą struktūrinį potencialą. Tokiu būdu vaizdiniais paremta kūrinio analizė yra pajėgi atskleisti sunkiai verbalizuojamus ir dar sunkiau algoritmizuojamus komponavimo principus.

 

Šis analizės metodas itin efektyvus siekiant atskleisti daugybę techninių ir semiotinių sluoksnių apimančios A. Malcio kūrybos semantinį gylį. Jo muzikoje yra ir neoromantizmo apraiškų, aiškių naratyvių simbolių, yra ir tikslingai naudojamų sonorinių priemonių, subtilių faktūrinių ir tembrinių niuansų. Šioje muzikoje susipina įvairūs turtingos autoriaus patirties atspindžiai. Tai puikus pavyzdys tos šiuolaikinės muzikos, apie kurios komponavimą pasakyti galime nebent tiek, iš kokių techninių ar stilistinių elementų ji susideda, tačiau mums trūksta įrankių paaiškinti, kokiu būdu tie elementai sukuria tarpusavio komunikaciją ir funkcionuoja kaip vienas mechanizmas. Tai ypač aktualu dar tik bandantiems įvaldyti kompozicijos amatą, tiems, kurie nėra linkę savo kūrybos sieti su griežtomis schemomis ir kalkuliacijomis.

 

Žinoma, dėl M. Kokžajevo teorijos principų ir jų taikymo galima diskutuoti. Aš pirmiausia polemizuočiau su pernelyg didele šios teorijos pretenzija į fundamentalumą ir su kai kurių muzikinių parametrų struktūrinio potencialo nuvertinimu (pavyzdžiui, tembro ir garsumo aspektai nagrinėjami tik kaip įvaizdinantys elementai, o jų natūralios, iš akustinių ir kognityvinių savybių išplaukiančios struktūrinės galimybės lieka neaptartos). Kad ir kaip būtų, šioje knygoje pateikiama informacija yra išties vertinga. Nors monografijos ir negalima lyginti su teorijos vadovėliu (o tokiam parašyti vieno kompozitoriaus kūrybos tikrai nepakaktų), turint omeny, kad toks reiškinys kaip šiuolaikinės muzikos komponavimo teorijos vadovėliai (su pavienėmis išimtimis) praktiškai neegzistuoja, šis veikalas galėtų tarnauti kaip paranki metodinė medžiaga. Jaunam kūrėjui tai padėtų suprasti ne tik šiuolaikinės muzikos struktūrinių elementų darybos, bet ir jų komunikavimo principus.

 

Visgi šią intenciją nuo realybės skiria tam tikros kliūtys. Bėda ta, jog ši knyga Lietuvoje nėra laisvai pasiekiama, o ir jos turinį nuo tikslinės auditorijos skirtų nemenkas kalbos barjeras. Daugeliui jauniausios kartos muzikų skaityti mokslinę literatūrą rusų kalba yra sunku, jei išvis įmanoma. Todėl būtų puiku, jei šis veikalas, svarbus ir kaip tarptautinis lietuvių kompozitoriaus įvertinimas, būtų išverstas į lietuvių ar į kokią kitą, platesnei šiuolaikinės muzikos bendruomenei suprantamą kalbą. Deja, 2018-aisiais planų tai įgyvendinti kol kas nėra. Be abejo, viskas remiasi į finansus. Kai kultūros finansavimo liūto dalį (kad ir kokia juokinga ši alegorija būtų kalbant apie lėšas kultūrai) suryja tautiniai kostiumai ir kiti planiniai projektai, į šį bendrą katilą nepatenkantiems projektams lėšų dažnai tiesiog nepakanka. Taigi M. Kokžajevo įžvalgų apie A. Malcio kūrybą lietuviškai dar teks palaukti.

 

Kita vertus, į šią problemą galima pažiūrėti kūrybiškai. Knygos autorių galima pasikviesti į kurią nors muzikos teorijos konferenciją, publikuoti atskirus knygos fragmentus mūsų moksliniuose recenzuojamuose žurnaluose ir pan. Tokiu būdu ne tik įgytume geresnę prieigą prie vertingos komponavimo principus analizuojančios literatūros, bet ir skleistume žinią apie lietuvių kompozitoriaus kūrybą kur kas plačiau. Tikiu, kad susidomėjimą sukeltų pati A. Malcio muzika, kuri dėl daugybės joje glūdinčių komunikacinių sluoksnių yra patraukli gana plačiam klausytojų ratui.

Arvydas Malcys. L. Malcio nuotr.
Arvydas Malcys. L. Malcio nuotr.
David Geringas, Rūta Prusevičienė, Arvydas Malcys. 2014 m. D. Matvejevo nuotr.
David Geringas, Rūta Prusevičienė, Arvydas Malcys. 2014 m. D. Matvejevo nuotr.
Maskvos kompozitorių sąjungos pirmininkas Olegas Galachovas, Arvydas Malcys, ambasadorius Remigijus Motuzas Maskvoje po autorinio koncerto
Maskvos kompozitorių sąjungos pirmininkas Olegas Galachovas, Arvydas Malcys, ambasadorius Remigijus Motuzas Maskvoje po autorinio koncerto
Arvydas Malcys po autorinio koncerto filharmonijoje su dirigentu Martynu Stakioniu, saksofonistu Liudu Mockūnu, violončelistu Borisu Andrianovu. 2017 m.
Arvydas Malcys po autorinio koncerto filharmonijoje su dirigentu Martynu Stakioniu, saksofonistu Liudu Mockūnu, violončelistu Borisu Andrianovu. 2017 m.