7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Audronis Liuga

Audronis Liuga

Sudie, Mode…

In memoriam Nijolei Gelžinytei

Aktorės Nijolės Gelžinytės asmeniškai nepažinojau. Bet jai turiu būti dėkingas už pirmą žingsnelį savo profesiniame kelyje. Dar sėdėdamas mokyklos suole parašiau pirmąjį rašinėlį apie teatrą, išspausdintą žurnale „Moksleivis“. Jis buvo skirtas spektakliui „Haroldas ir Modė“ ir vadinosi „Labas, Mode...“. Buvau tarp tų moksleivių, kurie tapatinosi su jaunojo Sauliaus Bareikio Haroldu ir žavėjosi Gelžinytės Mode. Ką rašiau tame rašinėlyje, nebeprisimenu. Bet tikriausiai tai buvo drovus pirmosios meilės mažam teatro stebuklui prisipažinimas.

 

Nijolės Gelžinytės profesinių pasiekimų sąrašas nedidelis. Bent jau tikrai neadekvatus jos aktoriniam talentui. Ji buvo kažkuo savita ir ypatinga. Išsiskyrė jos veidas. Labiausiai – didelės išraiškingos akys. Tai buvo tuo pat metu paauglės, moters ir senutės veidas. Gal todėl jos Modės, kaip ir Pepės Ilgakojinės, amžius buvo nenusakomas. Gelžinytės personažai buvo tarsi šiek tiek pakilę nuo žemės. Tiek „šiek tiek“, kiek dviem pirštais rodydavo Modės amžininkas, Pirosmanio Sargas. Tie jos personažai anaiptol neskraidžiojo padebesiais, tik dažniau už kitus pakeldavo akis į dangų. Ir mokėdavo nusišypsoti ta paslaptingai švytinčia šypsena, su kuria Modė finale palikdavo Haroldą, savo aštuoniasdešimtajam gimtadieniui sau padovanojusi kelionę anapus, bet dar spėjusi iš Haroldo dovanų gauti meilės prisipažinimą: „Tai nuostabu, Haroldai. Mylėk dar...“

Nijolė Gelžinytė spektaklyje „Haroldas ir Modė“. Valstybinio jaunimo teatro nuotr.
Nijolė Gelžinytė spektaklyje „Haroldas ir Modė“. Valstybinio jaunimo teatro nuotr.
Audronis Liuga

Kas toliau?

54-asis Jaunimo teatro sezonas

Pavasarį Jaunimo teatre surengtoje tarptautinėje konferencijoje „Pasipriešinimo teatras“ vienas žymiausių mūsų laikų teatro režisierių Krystianas Lupa teigė, kad „menininkas visados bus valdžios priešas, ir nuo valdžios protingumo priklauso, kaip ji elgsis su menininku“. Anot Lupos, valdžios protingumą atspindi tai, kiek ji gali menininkui „leisti būti savo paties priešininku“. Tačiau šiandien valdžia dažniau stengiasi menininką paversti savo sąjungininku ir ruporu. Kalbėdamas apie kraštutinių dešiniųjų politinių jėgų valdomą tėvynę Lenkiją, Lupa sako, kad „atsirado valdžia, kuri kreipia dėmesį į kultūrą ir stengiasi ją valdyti. Bet poreikiai ir valdymo būdai panašūs į tuos, kokius turėjo komunistinė valdžia, nors gal labiau čia tiktų nacistinės Vokietijos valdžia su savo lyderiu priešaky... Tokia valdžia kreipia dėmesį į menininkus, nes žino, kad jie gali būti naudingi kaip jos propagandos įrankiai.“ Tai ne vien Lenkijos problema. Europoje augant nacionalistinėms nuotaikoms, politikų dėmesys kultūrai, kaip įrankiui formuoti savo elektoratą, tampa tendencija. Kas toliau?

  

Savo svarstymuose Lupa kelia radikalų klausimą: „Demokratijos prielaida tokia, kad dauguma žmonių yra teisūs. Bet ką daryti, jei šalyje dauguma yra neteisūs? Ką daryti, jei dauguma šalies gyventojų neturi valios pokyčiams ir jaučia tik sentimentus praeičiai?“ Tokioje šalyje savo autonomiją ginantis menininkas ar kūrybinė organizacija visada liks mažuma. Bet ar tariama daugumos mokesčių mokėtojų valia turėtų tapti iš valstybės biudžeto remiamos kultūros vertinimo kriterijumi? Šis klausimas galėtų būti vienas iš demokratinės savimonės išbandymų. Jei didžioji visuomenės dalis mano, kad iš jos mokesčių remiama kultūra turėtų jai tarnauti, vargas tokiai demokratijai. 

Audronis Liuga

Lenkija. Lupa. Procesas

Režisierius Krystianas Lupa spektaklio pagal Kafkos „Procesą“ pastatymui ruošėsi kelerius metus. Repetuoti „Procesą“ jis pradėjo Vroclavo „Teatr Polski“. Bet dėl teatro vadovų kaitos, kurią lėmė politinė konjunktūra, repeticijas nutraukė. Tuo metu Lenkijoje jau sparčiai keitėsi politinis klimatas. Valdančioji „Teisės ir teisingumo“ partija pradėjo beprecedentę teismų reformą.

Scena iš spektaklio „Procesas“. A. Kozako nuotr.
Scena iš spektaklio „Procesas“. A. Kozako nuotr.
Audronis Liuga

Mokytojo atmintis

In memoriam Jurijui Barbojui (1938–2017)

Paskutinę 2017-ųjų dieną mirė teatrologijos profesorius, ilgametis Sankt Peterburgo Teatro, muzikos ir kinematografijos akademijos Teatro teorijos katedros vadovas Jurijus Michailovičius Barbojus. Mums, lietuvių teatrologams, įgijusiems profesines žinias mieste prie Nevos, Barbojus buvo pirmasis ir svarbiausias Mokytojas. Man jis toks liko iki šiol.

Jurijus Barbojus. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Jurijus Barbojus. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Audronis Liuga

Tiesos monopolis?

 

Nustebino ir suglumino kino kritiko Lino Vildžiūno replika „Grafomanijos legitimacija“ apie spektaklį „Mūsų klasė“, publikuota „7 meno dienose“, ir vėlesnis jo interviu, paskelbtas „Lietuvos ryte“. Nustebino ne kritiko nuomonė apie spektaklį – ją gerbiu kaip vieną iš skirtingų nuomonių, lydėjusių lietuviškąją „Mūsų klasės“ premjerą, – bet pateikti argumentai. Ir nors replika buvo adresuota spektaklio režisierei Yanai Ross bei jos darbą įvertinusiai „Auksinių scenos kryžių“ komisijai, ją suprantu ir kaip iššūkį Nacionaliniam dramos teatrui, išleidusiam ir rodančiam, kritiko nuomone, vertybiniu požiūriu ne tik abejotiną, bet net reakcingą spektaklį. Formuodamas šio teatro meninę programą, pasiūliau Y. Ross statyti „Mūsų klasę“. Todėl dabar, prisiimdamas atsakomybę už rezultatą, noriu pateikti savo nuomonę.

Audronis Liuga

Apie tapsmą

Mintys Teatro dieną

Nacionalistinės pakraipos Vengrijos politinė valdžia pagaliau pasiekė tai, ko labiausiai geidė kultūros sferoje – paėmė į savo rankas Nacionalinį teatrą. Paprasčiausiai išvarė pastaraisiais metais teatrui vadovavusį charizmatišką liberalų maištininką, aktorių ir režisierių Róbertą Alföldi ir jo vadovu paskyrė ministro pirmininko Viktoro Orbáno asmeninį draugą ir artimiausią patarėją kultūros klausimais Attilą Vidnyánszkį. Visa tai vyko atvirai ir ciniškai, nekreipiant dėmesio į iškiliausių, tarptautinį pripažinimą pelniusių Vengrijos teatralų protestus ir laužant rankas savo vadovą gynusiam Nacionalinio teatro kolektyvui. Naujai paskirtas vadovas pirmoje viešoje kalboje pareiškė, kad sieks atkurti „didį Nacionalinį teatrą, kurio tikroji paskirtis – tapti šventa vieta, gimusia iš tautos sielos. Nacionalinis teatras buvo sukurtas ir gyvavo remdamasis dešiniųjų idėjomis, ir mes visi matėme, ką kitaip galvojantys su juo padarė.“ Be platesnių komentarų aišku, kur glūdi tokios retorikos šaknys. Liūdniausia, kad ji atspindi šiandieninę Vengrijos kultūros politiką, kurios negali įtakoti kultūros bendruomenė. Labiausiai priešinasi

„Katedra“. D. Matvejevo nuotr.
„Katedra“. D. Matvejevo nuotr.
Audronis Liuga

Miego miesto gyventojams

 

Septyniasdešimtmetis Krystianas Lupa yra vienas radikaliausių mūsų dienų teatro menininkų. Jis nesistengia šokiruoti. Nepropaguoja madingų performatyvaus teatro teorijų ir praktikų. Priešingai – iš pažiūros Lupa yra konservatyvus. Jo teatro centre visada buvo ir išliko aktorius bei žmogaus vidinis pasaulis. Tad kas čia radikalaus?
 

Naujausi Lupos spektakliai – 2011-aisiais Vroclavo „Teatr Polski“ sukurtas „Laukiamasis kambarys.0“ ir šį rudenį teatre „TR Warszawa“ pasirodęs „Miego miestas“ Lenkijoje buvo sutikti taip prieštaringai, kaip jokio kito režisieriaus darbai (net „Dialogo“ festivalyje parodytas skandalingasis Romeo Castellucci opusas „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją“ nesukėlė tiek ginčų). Beje, „Laukiamojo kambario.0“ į „Dialogą“ neįtraukė ilgametė Lupos gerbėja Krystina Meisner, ir tai bene

„Miego miestas“ K. Bielinskio nuotr.
„Miego miestas“ K. Bielinskio nuotr.
Audronis Liuga

Kūrėjas visuomet lieka vienas

Pokalbis su Oskaru Koršunovu

Nacionalinis dramos teatras netrukus pakvies į vieną svarbiausių sezono įvykių – Oskaro Koršunovo režisuotą Justino Marcinkevičiaus „Katedrą“, jau tapusią chrestomatiniu lietuvių dramaturgijos tekstu. Premjeros išvakarėse su režisieriumi kalbasi teatro meno vadovas Audronis Liuga.
 
Tau visada buvo svarbi kūrybos tema. Kodėl?

Man apskritai yra įdomiausias kuriantis žmogus. Tai yra gražiausia, ką jis gali daryti. Kūryba yra dieviškoji ir kartu demoniškoji žmogaus savybė. Per ją žmogus įprasmina savo būtį. Bent jau aš asmeniškai per kūrybą įprasminu savo būtį. Todėl man tai – viena svarbiausių temų. Kurdamas esi gyvas ir imlus pasauliui, bet ir degini save. Talentas yra ne tik dovana, bet ir kryžius. Per šią temą šiandien atrandu ir Justiną Marcinkevičių – jo Laurynas savo talentą neša kaip kryžių. Anksčiau galbūt ryškiausiai ši tema atsiskleidė mano spektaklyje „Kelias į Damaską“. Ten parodyta kūrybos kančia, kaip aš ją suprantu. Kūryba man yra neatsiejama nuo tikėjimo. Tai – pamatinės temos. Jos įvairiai atsiskleidžia mano

Oskaras Koršunovas ir Vytautas Anužis „Katedros“ repeticijoje. T. Ivanausko nuotr.
Oskaras Koršunovas ir Vytautas Anužis „Katedros“ repeticijoje. T. Ivanausko nuotr.