Autorius: Audronis Liuga
Audronis Liuga
Coetzee ir jo žmogus
Spektaklio „Barbarai“ premjeros belaukiant
Jaunimo teatre vasario 25, 26 d. vyks spektaklio pagal vieno iškiliausių mūsų laikų rašytojų Nobelio premijos laureato Johno Maxwello Coetzee romaną „Barbarų belaukiant“ premjera. Spektaklio režisierius ir inscenizacijos autorius – lietuvių teatralams gerai pažįstamas vengras Árpádas Schillingas. Spektaklyje „Barbarai“ vaidmenis kuria didžioji dalis Jaunimo teatro aktorių. Pagrindinį Teisėjo vaidmenį atlieka Valentinas Masalskis.
Audronis Liuga
(Ne)tuščias lapas
Kaip dabar kalbėti menui?
Thomo Manno literatūrinis šedevras „Daktaras Faustas“, kurį jis pradėjo rašyti tremtyje Amerikoje įpusėjus Antrajam pasauliniam karui, baigiasi žodžiais apie Vokietiją: „Šiandien jinai, pastverta demonų, vieną akį prisidengus ranka, o kitą įsmeigus į šiurpą, desperatiškai krinta žemyn, vis žemyn. Kada ji pasieks pragarmės dugną? Kada įvyks stebuklas, kuriuo neįmanoma patikėti, kada iš didžiosios nevilties patekės vilties žiburėlis?“
Audronis Liuga
Kodėl Sebaldas?
Krystianas Lupa stato „Austerlicą“ Jaunimo teatre
Lenkų režisierius Krystianas Lupa Jaunimo teatre repetuoja spektaklį pagal W.G. Sebaldo romaną „Austerlicas“ (2001). Knygos lietuvišką leidimą rengia leidykla „Baltos lankos“ (vertėja Rūta Jonynaitė). Spektaklyje „Austerlicas“ vaidmenis kuria aktoriai Sergejus Ivanovas, Valentinas Masalskis, Viktorija Kuodytė, Danutė Kuodytė, Jovita Jankelaitytė, Matas Dirginčius. „Austerlico“ premjera numatoma gegužės 1 dieną.
Audronis Liuga
Marinos Rusija
Berlyno teatro HAU gastrolės
Devintojo dešimtmečio viduryje pradėjau mokslus Sankt Peterburge, tuometiniame Leningrade, ir spėjau pažinti Rusiją, kurioje dar skambėjo šūkis „Lenino kapas – žmonijos lopšys“. Bet laikai sparčiai keitėsi. Mūsų akademijos dėstytojai ne tik laisvai pasakojo apie XX a. pradžios Rusijos avangardą, bet ir dalinosi savo prisiminimais. Tarp jų buvo tokių, kurie Stalino laikais slėpė sušaudyto Vsevolodo Mejerholdo archyvus. Namo, kuriame užaugo Josifas Brodskis, pašonėje veikusiame „Spartako“ kino teatre žiūrėjome XX a. pirmos pusės rusų, prancūzų, vokiečių kino avangardo filmus, atvežtus iš Belyje Stolbų archyvų Maskvoje. Ten rodė tokias programas, kokias kažin ar išvystum kurioje nors pasaulio sostinėje. Peterburgo ir Maskvos scenos atsivėrė pasaulio teatrui. Pūtė wind of change...
Audronis Liuga
Kodėl negersiu už žmogų
Kritinės pastabos apie „Kultūrą 2030“
Oskaro Koršunovo spektaklyje „Dugne“ yra scena, kai Satiną vaidinantis aktorius Dainius Gavenonis prieina prie vieno kurio nors žiūrovo su taurele rankoje ir pasiūlo išgerti už žmogų. Tai daro taip įtaigiai, kad sunku atsisakyti. Ir žiūrovas išgeria. Už žmogų, kuris, nors ir sėdi dugne, bet „skamba išdidžiai“...
Šią scenelę prisiminiau klausydamasis buvusios kultūros ministrės Lianos Ruokytės-Jonsson pagrindinio jos darbo ministerijoje palikimo – kultūros strategijos „Kultūra 2030“ – pristatymo: „Strategijos centre yra žmogus. Tai kūrėjas, menininkas, kultūros darbuotojas, ugdantis Lietuvos visuomenę, ir bet kuris mūsų visuomenės grupės atstovas.“ Baigdama darbą ministrė nesikuklindama pareiškė, kad ši strategija – „tai savotiškas kompasas būsimoms pertvarkoms, kurių strateginis tikslas – įtrauki kultūra atvirai visuomenei ir gyventojų gerovei“.
Audronis Liuga
Pirmas ir paskutinis viršelis
In memoriam Eimuntui Nekrošiui (1952–2018)
Jis buvo sunkus, kampuotas žmogus. Turėjo tvirtą ir nepajudinamą savo poziciją, kaip pats sakė, „į sielą, į kūną ir į Dievą“. Visos Jo kūrybos temos kilo iš šitos pozicijos, kuri niekada nesikeitė, tik su amžiumi ir patirtimi įgavo daugiau žmogiškos išminties ir profesinio kategoriškumo. Šis Jo kategoriškumas paskutiniais gyvenimo metais pasižymėjo kažkokiu archajiškumu, kaip biblinio Tėvo, bet buvo nušviestas kuklumo ir savito humoro, būdingo tik Jam vienam. Tiek kūryboje, tiek ir gyvenime Jis sugebėdavo pasakyti kažkokias esmines tiesas paprastai ir tiksliai. Bet ilgai laužydavo galvą, ieškodamas tiksliausių ir paprasčiausių būdų joms išreikšti. Sakė, kad kūryboje vienintelis vertingas dalykas yra idėja ir sava galva. Visa kita – ne taip svarbu. Gal todėl iš kūrybinių profesijų labiausiai žavėjosi rašytojo darbu. Ir ypatingai vertino gerą literatūrą. Nuoširdžiai manė, kad teatras jai negali prilygti. Tai atrodo paradoksalu prisiminus, kaip Jis visą gyvenimą elgėsi su literatūros kūriniais. Tačiau visos Jo spektaklių idėjos kildavo iš gilaus įsiskaitymo į literatūrą ir ieškojimo savito kelio jai perteikti. Jo žmogiškos savybės prilygo Jo talentui. Tai reta tokio kūrybinio masto asmenybei. Visa Jo kūryba paženklinta bandymo prisiliesti prie to, apie ką mes nieko nežinome. Galbūt niekas teatre prie to nėra prisilietęs taip, kaip Jis. Ankstyvuosiuose Jo spektakliuose tie prisilietimai keldavo šiurpią baimę. Vėlyvojoje kūryboje – susitaikymo jausmą ir žmogiškos šilumos ilgesį. Ir kvietė skubėti išgyventi tuos paprastus žmogiškus jausmus ir pojūčius, kurių pasiilgsime atsidūrę tenai.
Audronis Liuga
Sudie, Mode…
In memoriam Nijolei Gelžinytei
Aktorės Nijolės Gelžinytės asmeniškai nepažinojau. Bet jai turiu būti dėkingas už pirmą žingsnelį savo profesiniame kelyje. Dar sėdėdamas mokyklos suole parašiau pirmąjį rašinėlį apie teatrą, išspausdintą žurnale „Moksleivis“. Jis buvo skirtas spektakliui „Haroldas ir Modė“ ir vadinosi „Labas, Mode...“. Buvau tarp tų moksleivių, kurie tapatinosi su jaunojo Sauliaus Bareikio Haroldu ir žavėjosi Gelžinytės Mode. Ką rašiau tame rašinėlyje, nebeprisimenu. Bet tikriausiai tai buvo drovus pirmosios meilės mažam teatro stebuklui prisipažinimas.
Nijolės Gelžinytės profesinių pasiekimų sąrašas nedidelis. Bent jau tikrai neadekvatus jos aktoriniam talentui. Ji buvo kažkuo savita ir ypatinga. Išsiskyrė jos veidas. Labiausiai – didelės išraiškingos akys. Tai buvo tuo pat metu paauglės, moters ir senutės veidas. Gal todėl jos Modės, kaip ir Pepės Ilgakojinės, amžius buvo nenusakomas. Gelžinytės personažai buvo tarsi šiek tiek pakilę nuo žemės. Tiek „šiek tiek“, kiek dviem pirštais rodydavo Modės amžininkas, Pirosmanio Sargas. Tie jos personažai anaiptol neskraidžiojo padebesiais, tik dažniau už kitus pakeldavo akis į dangų. Ir mokėdavo nusišypsoti ta paslaptingai švytinčia šypsena, su kuria Modė finale palikdavo Haroldą, savo aštuoniasdešimtajam gimtadieniui sau padovanojusi kelionę anapus, bet dar spėjusi iš Haroldo dovanų gauti meilės prisipažinimą: „Tai nuostabu, Haroldai. Mylėk dar...“
Audronis Liuga
Kas toliau?
54-asis Jaunimo teatro sezonas
Pavasarį Jaunimo teatre surengtoje tarptautinėje konferencijoje „Pasipriešinimo teatras“ vienas žymiausių mūsų laikų teatro režisierių Krystianas Lupa teigė, kad „menininkas visados bus valdžios priešas, ir nuo valdžios protingumo priklauso, kaip ji elgsis su menininku“. Anot Lupos, valdžios protingumą atspindi tai, kiek ji gali menininkui „leisti būti savo paties priešininku“. Tačiau šiandien valdžia dažniau stengiasi menininką paversti savo sąjungininku ir ruporu. Kalbėdamas apie kraštutinių dešiniųjų politinių jėgų valdomą tėvynę Lenkiją, Lupa sako, kad „atsirado valdžia, kuri kreipia dėmesį į kultūrą ir stengiasi ją valdyti. Bet poreikiai ir valdymo būdai panašūs į tuos, kokius turėjo komunistinė valdžia, nors gal labiau čia tiktų nacistinės Vokietijos valdžia su savo lyderiu priešaky... Tokia valdžia kreipia dėmesį į menininkus, nes žino, kad jie gali būti naudingi kaip jos propagandos įrankiai.“ Tai ne vien Lenkijos problema. Europoje augant nacionalistinėms nuotaikoms, politikų dėmesys kultūrai, kaip įrankiui formuoti savo elektoratą, tampa tendencija. Kas toliau?
Savo svarstymuose Lupa kelia radikalų klausimą: „Demokratijos prielaida tokia, kad dauguma žmonių yra teisūs. Bet ką daryti, jei šalyje dauguma yra neteisūs? Ką daryti, jei dauguma šalies gyventojų neturi valios pokyčiams ir jaučia tik sentimentus praeičiai?“ Tokioje šalyje savo autonomiją ginantis menininkas ar kūrybinė organizacija visada liks mažuma. Bet ar tariama daugumos mokesčių mokėtojų valia turėtų tapti iš valstybės biudžeto remiamos kultūros vertinimo kriterijumi? Šis klausimas galėtų būti vienas iš demokratinės savimonės išbandymų. Jei didžioji visuomenės dalis mano, kad iš jos mokesčių remiama kultūra turėtų jai tarnauti, vargas tokiai demokratijai.
Audronis Liuga
Lenkija. Lupa. Procesas
Režisierius Krystianas Lupa spektaklio pagal Kafkos „Procesą“ pastatymui ruošėsi kelerius metus. Repetuoti „Procesą“ jis pradėjo Vroclavo „Teatr Polski“. Bet dėl teatro vadovų kaitos, kurią lėmė politinė konjunktūra, repeticijas nutraukė. Tuo metu Lenkijoje jau sparčiai keitėsi politinis klimatas. Valdančioji „Teisės ir teisingumo“ partija pradėjo beprecedentę teismų reformą.
Audronis Liuga
Mokytojo atmintis
In memoriam Jurijui Barbojui (1938–2017)
Paskutinę 2017-ųjų dieną mirė teatrologijos profesorius, ilgametis Sankt Peterburgo Teatro, muzikos ir kinematografijos akademijos Teatro teorijos katedros vadovas Jurijus Michailovičius Barbojus. Mums, lietuvių teatrologams, įgijusiems profesines žinias mieste prie Nevos, Barbojus buvo pirmasis ir svarbiausias Mokytojas. Man jis toks liko iki šiol.
