7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Audronis Liuga

Audronis Liuga

Marinos Rusija

Berlyno teatro HAU gastrolės

Devintojo dešimtmečio viduryje pradėjau mokslus Sankt Peterburge, tuometiniame Leningrade, ir spėjau pažinti Rusiją, kurioje dar skambėjo šūkis „Lenino kapas – žmonijos lopšys“. Bet laikai sparčiai keitėsi. Mūsų akademijos dėstytojai ne tik laisvai pasakojo apie XX a. pradžios Rusijos avangardą, bet ir dalinosi savo prisiminimais. Tarp jų buvo tokių, kurie Stalino laikais slėpė sušaudyto Vsevolodo Mejerholdo archyvus. Namo, kuriame užaugo Josifas Brodskis, pašonėje veikusiame „Spartako“ kino teatre žiūrėjome XX a. pirmos pusės rusų, prancūzų, vokiečių kino avangardo filmus, atvežtus iš Belyje Stolbų archyvų Maskvoje. Ten rodė tokias programas, kokias kažin ar išvystum kurioje nors pasaulio sostinėje. Peterburgo ir Maskvos scenos atsivėrė pasaulio teatrui. Pūtė wind of change...

„Amžinoji Rusija“. D. Matvejevo nuotr.
„Amžinoji Rusija“. D. Matvejevo nuotr.
„Amžinoji Rusija“. D. Matvejevo nuotr.
„Amžinoji Rusija“. D. Matvejevo nuotr.
„Amžinoji Rusija“. D. Matvejevo nuotr.
„Amžinoji Rusija“. D. Matvejevo nuotr.
„Amžinoji Rusija“. D. Matvejevo nuotr.
„Amžinoji Rusija“. D. Matvejevo nuotr.
„Amžinoji Rusija“. D. Matvejevo nuotr.
„Amžinoji Rusija“. D. Matvejevo nuotr.
„Amžinoji Rusija“. D. Matvejevo nuotr.
„Amžinoji Rusija“. D. Matvejevo nuotr.
„Amžinoji Rusija“. D. Matvejevo nuotr.
„Amžinoji Rusija“. D. Matvejevo nuotr.
„Amžinoji Rusija“. D. Matvejevo nuotr.
„Amžinoji Rusija“. D. Matvejevo nuotr.
Audronis Liuga

Kodėl negersiu už žmogų

Kritinės pastabos apie „Kultūrą 2030“

Oskaro Koršunovo spektaklyje „Dugne“ yra scena, kai Satiną vaidinantis aktorius Dainius Gavenonis prieina prie vieno kurio nors žiūrovo su taurele rankoje ir pasiūlo išgerti už žmogų. Tai daro taip įtaigiai, kad sunku atsisakyti. Ir žiūrovas išgeria. Už žmogų, kuris, nors ir sėdi dugne, bet „skamba išdidžiai“...

 

Šią scenelę prisiminiau klausydamasis buvusios kultūros ministrės Lianos Ruokytės-Jonsson pagrindinio jos darbo ministerijoje palikimo – kultūros strategijos „Kultūra 2030“ – pristatymo: „Strategijos centre yra žmogus. Tai kūrėjas, menininkas, kultūros darbuotojas, ugdantis Lietuvos visuomenę, ir bet kuris mūsų visuomenės grupės atstovas.“ Baigdama darbą ministrė nesikuklindama pareiškė, kad ši strategija – „tai savotiškas kompasas būsimoms pertvarkoms, kurių strateginis tikslas – įtrauki kultūra atvirai visuomenei ir gyventojų gerovei“.

Audronis Liuga

Pirmas ir paskutinis viršelis

In memoriam Eimuntui Nekrošiui (1952–2018)

Jis buvo sunkus, kampuotas žmogus. Turėjo tvirtą ir nepajudinamą savo poziciją, kaip pats sakė, „į sielą, į kūną ir į Dievą“. Visos Jo kūrybos temos kilo iš šitos pozicijos, kuri niekada nesikeitė, tik su amžiumi ir patirtimi įgavo daugiau žmogiškos išminties ir profesinio kategoriškumo. Šis Jo kategoriškumas paskutiniais gyvenimo metais pasižymėjo kažkokiu archajiškumu, kaip biblinio Tėvo, bet buvo nušviestas kuklumo ir savito humoro, būdingo tik Jam vienam. Tiek kūryboje, tiek ir gyvenime Jis sugebėdavo pasakyti kažkokias esmines tiesas paprastai ir tiksliai. Bet ilgai laužydavo galvą, ieškodamas tiksliausių ir paprasčiausių būdų joms išreikšti. Sakė, kad kūryboje vienintelis vertingas dalykas yra idėja ir sava galva. Visa kita – ne taip svarbu. Gal todėl iš kūrybinių profesijų labiausiai žavėjosi rašytojo darbu. Ir ypatingai vertino gerą literatūrą. Nuoširdžiai manė, kad teatras jai negali prilygti. Tai atrodo paradoksalu prisiminus, kaip Jis visą gyvenimą elgėsi su literatūros kūriniais. Tačiau visos Jo spektaklių idėjos kildavo iš gilaus įsiskaitymo į literatūrą ir ieškojimo savito kelio jai perteikti. Jo žmogiškos savybės prilygo Jo talentui. Tai reta tokio kūrybinio masto asmenybei. Visa Jo kūryba paženklinta bandymo prisiliesti prie to, apie ką mes nieko nežinome. Galbūt niekas teatre prie to nėra prisilietęs taip, kaip Jis. Ankstyvuosiuose Jo spektakliuose tie prisilietimai keldavo šiurpią baimę. Vėlyvojoje kūryboje – susitaikymo jausmą ir žmogiškos šilumos ilgesį. Ir kvietė skubėti išgyventi tuos paprastus žmogiškus jausmus ir pojūčius, kurių pasiilgsime atsidūrę tenai.

Eimuntas Nekrošius prie Šiluvos bažnyčios. A. Liugos nuotr.
Eimuntas Nekrošius prie Šiluvos bažnyčios. A. Liugos nuotr.
Eimuntas Nekrošius tėvų namuose Šiluvoje. A. Liugos nuotr.
Eimuntas Nekrošius tėvų namuose Šiluvoje. A. Liugos nuotr.
Audronis Liuga

Sudie, Mode…

In memoriam Nijolei Gelžinytei

Aktorės Nijolės Gelžinytės asmeniškai nepažinojau. Bet jai turiu būti dėkingas už pirmą žingsnelį savo profesiniame kelyje. Dar sėdėdamas mokyklos suole parašiau pirmąjį rašinėlį apie teatrą, išspausdintą žurnale „Moksleivis“. Jis buvo skirtas spektakliui „Haroldas ir Modė“ ir vadinosi „Labas, Mode...“. Buvau tarp tų moksleivių, kurie tapatinosi su jaunojo Sauliaus Bareikio Haroldu ir žavėjosi Gelžinytės Mode. Ką rašiau tame rašinėlyje, nebeprisimenu. Bet tikriausiai tai buvo drovus pirmosios meilės mažam teatro stebuklui prisipažinimas.

 

Nijolės Gelžinytės profesinių pasiekimų sąrašas nedidelis. Bent jau tikrai neadekvatus jos aktoriniam talentui. Ji buvo kažkuo savita ir ypatinga. Išsiskyrė jos veidas. Labiausiai – didelės išraiškingos akys. Tai buvo tuo pat metu paauglės, moters ir senutės veidas. Gal todėl jos Modės, kaip ir Pepės Ilgakojinės, amžius buvo nenusakomas. Gelžinytės personažai buvo tarsi šiek tiek pakilę nuo žemės. Tiek „šiek tiek“, kiek dviem pirštais rodydavo Modės amžininkas, Pirosmanio Sargas. Tie jos personažai anaiptol neskraidžiojo padebesiais, tik dažniau už kitus pakeldavo akis į dangų. Ir mokėdavo nusišypsoti ta paslaptingai švytinčia šypsena, su kuria Modė finale palikdavo Haroldą, savo aštuoniasdešimtajam gimtadieniui sau padovanojusi kelionę anapus, bet dar spėjusi iš Haroldo dovanų gauti meilės prisipažinimą: „Tai nuostabu, Haroldai. Mylėk dar...“

Nijolė Gelžinytė spektaklyje „Haroldas ir Modė“. Valstybinio jaunimo teatro nuotr.
Nijolė Gelžinytė spektaklyje „Haroldas ir Modė“. Valstybinio jaunimo teatro nuotr.
Audronis Liuga

Kas toliau?

54-asis Jaunimo teatro sezonas

Pavasarį Jaunimo teatre surengtoje tarptautinėje konferencijoje „Pasipriešinimo teatras“ vienas žymiausių mūsų laikų teatro režisierių Krystianas Lupa teigė, kad „menininkas visados bus valdžios priešas, ir nuo valdžios protingumo priklauso, kaip ji elgsis su menininku“. Anot Lupos, valdžios protingumą atspindi tai, kiek ji gali menininkui „leisti būti savo paties priešininku“. Tačiau šiandien valdžia dažniau stengiasi menininką paversti savo sąjungininku ir ruporu. Kalbėdamas apie kraštutinių dešiniųjų politinių jėgų valdomą tėvynę Lenkiją, Lupa sako, kad „atsirado valdžia, kuri kreipia dėmesį į kultūrą ir stengiasi ją valdyti. Bet poreikiai ir valdymo būdai panašūs į tuos, kokius turėjo komunistinė valdžia, nors gal labiau čia tiktų nacistinės Vokietijos valdžia su savo lyderiu priešaky... Tokia valdžia kreipia dėmesį į menininkus, nes žino, kad jie gali būti naudingi kaip jos propagandos įrankiai.“ Tai ne vien Lenkijos problema. Europoje augant nacionalistinėms nuotaikoms, politikų dėmesys kultūrai, kaip įrankiui formuoti savo elektoratą, tampa tendencija. Kas toliau?

  

Savo svarstymuose Lupa kelia radikalų klausimą: „Demokratijos prielaida tokia, kad dauguma žmonių yra teisūs. Bet ką daryti, jei šalyje dauguma yra neteisūs? Ką daryti, jei dauguma šalies gyventojų neturi valios pokyčiams ir jaučia tik sentimentus praeičiai?“ Tokioje šalyje savo autonomiją ginantis menininkas ar kūrybinė organizacija visada liks mažuma. Bet ar tariama daugumos mokesčių mokėtojų valia turėtų tapti iš valstybės biudžeto remiamos kultūros vertinimo kriterijumi? Šis klausimas galėtų būti vienas iš demokratinės savimonės išbandymų. Jei didžioji visuomenės dalis mano, kad iš jos mokesčių remiama kultūra turėtų jai tarnauti, vargas tokiai demokratijai. 

Audronis Liuga

Lenkija. Lupa. Procesas

Režisierius Krystianas Lupa spektaklio pagal Kafkos „Procesą“ pastatymui ruošėsi kelerius metus. Repetuoti „Procesą“ jis pradėjo Vroclavo „Teatr Polski“. Bet dėl teatro vadovų kaitos, kurią lėmė politinė konjunktūra, repeticijas nutraukė. Tuo metu Lenkijoje jau sparčiai keitėsi politinis klimatas. Valdančioji „Teisės ir teisingumo“ partija pradėjo beprecedentę teismų reformą.

Scena iš spektaklio „Procesas“. A. Kozako nuotr.
Scena iš spektaklio „Procesas“. A. Kozako nuotr.
Audronis Liuga

Mokytojo atmintis

In memoriam Jurijui Barbojui (1938–2017)

Paskutinę 2017-ųjų dieną mirė teatrologijos profesorius, ilgametis Sankt Peterburgo Teatro, muzikos ir kinematografijos akademijos Teatro teorijos katedros vadovas Jurijus Michailovičius Barbojus. Mums, lietuvių teatrologams, įgijusiems profesines žinias mieste prie Nevos, Barbojus buvo pirmasis ir svarbiausias Mokytojas. Man jis toks liko iki šiol.

Jurijus Barbojus. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Jurijus Barbojus. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Audronis Liuga

Tiesos monopolis?

 

Nustebino ir suglumino kino kritiko Lino Vildžiūno replika „Grafomanijos legitimacija“ apie spektaklį „Mūsų klasė“, publikuota „7 meno dienose“, ir vėlesnis jo interviu, paskelbtas „Lietuvos ryte“. Nustebino ne kritiko nuomonė apie spektaklį – ją gerbiu kaip vieną iš skirtingų nuomonių, lydėjusių lietuviškąją „Mūsų klasės“ premjerą, – bet pateikti argumentai. Ir nors replika buvo adresuota spektaklio režisierei Yanai Ross bei jos darbą įvertinusiai „Auksinių scenos kryžių“ komisijai, ją suprantu ir kaip iššūkį Nacionaliniam dramos teatrui, išleidusiam ir rodančiam, kritiko nuomone, vertybiniu požiūriu ne tik abejotiną, bet net reakcingą spektaklį. Formuodamas šio teatro meninę programą, pasiūliau Y. Ross statyti „Mūsų klasę“. Todėl dabar, prisiimdamas atsakomybę už rezultatą, noriu pateikti savo nuomonę.

Audronis Liuga

Apie tapsmą

Mintys Teatro dieną

Nacionalistinės pakraipos Vengrijos politinė valdžia pagaliau pasiekė tai, ko labiausiai geidė kultūros sferoje – paėmė į savo rankas Nacionalinį teatrą. Paprasčiausiai išvarė pastaraisiais metais teatrui vadovavusį charizmatišką liberalų maištininką, aktorių ir režisierių Róbertą Alföldi ir jo vadovu paskyrė ministro pirmininko Viktoro Orbáno asmeninį draugą ir artimiausią patarėją kultūros klausimais Attilą Vidnyánszkį. Visa tai vyko atvirai ir ciniškai, nekreipiant dėmesio į iškiliausių, tarptautinį pripažinimą pelniusių Vengrijos teatralų protestus ir laužant rankas savo vadovą gynusiam Nacionalinio teatro kolektyvui. Naujai paskirtas vadovas pirmoje viešoje kalboje pareiškė, kad sieks atkurti „didį Nacionalinį teatrą, kurio tikroji paskirtis – tapti šventa vieta, gimusia iš tautos sielos. Nacionalinis teatras buvo sukurtas ir gyvavo remdamasis dešiniųjų idėjomis, ir mes visi matėme, ką kitaip galvojantys su juo padarė.“ Be platesnių komentarų aišku, kur glūdi tokios retorikos šaknys. Liūdniausia, kad ji atspindi šiandieninę Vengrijos kultūros politiką, kurios negali įtakoti kultūros bendruomenė. Labiausiai priešinasi

„Katedra“. D. Matvejevo nuotr.
„Katedra“. D. Matvejevo nuotr.
Audronis Liuga

Miego miesto gyventojams

 

Septyniasdešimtmetis Krystianas Lupa yra vienas radikaliausių mūsų dienų teatro menininkų. Jis nesistengia šokiruoti. Nepropaguoja madingų performatyvaus teatro teorijų ir praktikų. Priešingai – iš pažiūros Lupa yra konservatyvus. Jo teatro centre visada buvo ir išliko aktorius bei žmogaus vidinis pasaulis. Tad kas čia radikalaus?
 

Naujausi Lupos spektakliai – 2011-aisiais Vroclavo „Teatr Polski“ sukurtas „Laukiamasis kambarys.0“ ir šį rudenį teatre „TR Warszawa“ pasirodęs „Miego miestas“ Lenkijoje buvo sutikti taip prieštaringai, kaip jokio kito režisieriaus darbai (net „Dialogo“ festivalyje parodytas skandalingasis Romeo Castellucci opusas „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją“ nesukėlė tiek ginčų). Beje, „Laukiamojo kambario.0“ į „Dialogą“ neįtraukė ilgametė Lupos gerbėja Krystina Meisner, ir tai bene

„Miego miestas“ K. Bielinskio nuotr.
„Miego miestas“ K. Bielinskio nuotr.
  PUSLAPIS IŠ 2  >>> Archyvas