7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Mokytojo atmintis

In memoriam Jurijui Barbojui (1938–2017)

Audronis Liuga
Nr. 2 (1239), 2018-01-12
Teatras In memoriam
Jurijus Barbojus. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Jurijus Barbojus. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Paskutinę 2017-ųjų dieną mirė teatrologijos profesorius, ilgametis Sankt Peterburgo Teatro, muzikos ir kinematografijos akademijos Teatro teorijos katedros vadovas Jurijus Michailovičius Barbojus. Mums, lietuvių teatrologams, įgijusiems profesines žinias mieste prie Nevos, Barbojus buvo pirmasis ir svarbiausias Mokytojas. Man jis toks liko iki šiol.

 

1985-aisiais atvykau į tuometinį Leningradą gerai nežinodamas, ką čia veiksiu. Įstojau į teatrologijos specialybę ir iškart patekau pas Barbojų. Jo įvado į teatrologiją paskaitos „nunešė stogą“. Stulbino ne specialybės dėstytojo žinios ir erudicija. Prieš mus, pasirėmęs alkūnėmis į tuščią stalą, sėdėjo nedidelio ūgio pliktelėjęs žmogus ir retkarčiais nusišypsodamas, žaisdamas pirštais it fortepijono klavišais, gerą valandą pasakojo apie teatrą taip, tarsi lenkdamas pirštus paaiškintų visatos sandarą nuo Didžiojo sprogimo iki pat mūsų dienų.

 

Jis ne dėstė, bet mąstė. Žongliravo epochomis, stiliais, nuo ikiteatrinių formų iki režisūrinio teatro suklestėjimo, nuosekliai judėdamas viena kryptim. Įnirtingai, it šachtininkas, gręžėsi į dėstomo dalyko šerdį.

 

Šis žmogus, daugiausia dėl kurio paskaitų ir praleidau penkerius nepakartojamus studijų metus Peterburge, buvo kažkoks spartietiškai santūrus, kuklus, o kartu pasižymėjo profesine aistra analizuoti, suvokti ir apibrėžti tai, kas sunkiai apčiuopiama. Anksčiau už kitus kolegas tuometinėje Sovietų Sąjungoje pradėjęs taikyti struktūralizmo metodą teatro analizei, Barbojus savo mokslinio tyrimo centre iškėlė klausimą – kas yra teatras? Ieškodamas atsakymo, jis gilinosi į teatro struktūrų evoliuciją nuo priešistorinių laikų iki mūsų dienų, stebėdamas, kaip ji kadaise atsiribojo nuo dramaturgijos, ir aiškindamasis, kaip teatras šiandien atsiriboja nuo teatralizuotų kitokių kultūros formų. Barbojaus mėgstama frazė „apibūdinti reiškia apibrėžti“ (rus. определить – значит опредéлить) – demonstruoja, kaip pati žodžio etimologija gali sankcionuoti tyrinėtojo veiksmus: atrasti, nušlifuoti ir stebėti apibrėžtą pirmapradį teatro kristalą – įvairialypius aktoriaus santykius su vaidmeniu ir per juos su žiūrovu. Šis kristalas, formavęsis du tūkstantmečius ir besiformuojantis toliau, Barbojui buvo neįkainojamas jo mokslinės aistros objektas. Per jį Barbojus siekė pagrįsti mokslinę pačios teatrologijos reputaciją. Ir visa savo veikla įrodinėjo, kad teatrologija yra ne kažkoks teatrinės veiklos priedėlis, o savarankiška mokslo sritis. Ji neturi nieko bendra nei su teatrinio proceso aptarnavimu, nei su atskirų menininkų kūrybos įamžinimu.

 

Teatro mokslas prasideda nuo pastangų suprasti spektaklį kaip reiškinį ir per jį gilintis į dėsningumus, istoriškai būdingus šiai meno sričiai. Suprasti neįmanoma be paties reiškinio rekonstrukcijos, vadinamos aprašymu. Joks vaizdo įrašas negali įamžinti spektaklio taip, kaip profesinė atmintis. Ir todėl pirminė teatrologo užduotis – išsaugoti teatrą, patį laikiniausią iš menų. Kiekvienas teatrologas šią užduotį turi prisiimti laisva valia, kaip pasirinko ir pačią profesiją. Šią Barbojaus pamoką žinojome kaip aksiomą. Ar šiandien rašantiems apie teatrą ji dar ką nors reiškia? Juk daugelis užsiima saviraiška, užuot analizavę spektaklį reiškia savo simpatijas ir nuomones. Žinoma, nuo savo skonio ir nuomonės nepabėgsi, tačiau ar save afišuoti – to paties skonio ir profesinės kultūros klausimas.

 

Teatre Barbojų domino būtent tai, kas dar nežinoma, nesuvokta, nauja: „Jeigu nežinau, kas tai buvo, ir bandau suprasti, o suprasti bandau tam, kad ateityje aš, aktoriai, būsimi istorikai ir žmonija geriau negu šiandien suvoktų teatrą, mano santykį su spektakliu veikiausiai teks vadinti mokslu.“ Toks požiūris iš esmės priešingas mokslo, kaip kažko uždaro, hermetiško, atitrūkusio nuo gyvos teatro praktikos, įsivaizdavimui. Barbojų ypač traukė teatro paribiai, juose vykstantys ieškojimai. Puikiai išmanydamas istoriškai apibrėžtas ir su režisūros atsiradimu susiformavusias teatro struktūras, jis domėjosi avangardinėmis praktikomis ir teorijomis. Ne todėl, kad buvo jų gerbėjas, bet čiupinėdamas teatro meno paribius jis tyrinėjo jo pagrindus.

 

Apibrėžti Barbojus siekė ir savo profesinį daržą. Juk pasitaiko, kad įamžindamas mėgstamų menininkų kūrybą teatro teoretikas ar kritikas nejučia pats įsiamžina – prikuria apimtas įkvėpimo. Tokius atvejus Barbojus atribodavo nuo profesijos griežtai, bet su jam būdinga elegancija: „Pakalbėkim apie meilės keistumus. Mes tikinami, kad be jos liestis prie teatro nemoralu, o su meile – prašau, čiupinėk nors visas vietas. (...) Mūsų profesijoje tai verčiama paprastai: užsiimk ne savimi, bet teatru. (Tiesa, žinau vieną kliuvinį: tarp tų, kuriems teatras yra būdas išreikšti save, pasitaiko talentingų žmonių. Kai jie, pavyzdžiui, vietoj realių sukuria savo pačių spektaklius, aš jiems dėkingas, ne už išmonę, bet už dvasinę energiją. Maitinuosi jų talentu, bet tai ne mano profesijos talentas.) Norėjau kalbėti apie meilę, o išėjo apie moralę: kai aš stengiuosi pažinti teatrą, manęs neturi valdyti nei meilė, nei moralė, vien tik tiesos siekis.“ Būtent toks tiesos, kuri „brangesnė už draugą“, siekis Barbojų kažkaip siejo su jo pirmtakais, gyvenusiais antikos laikais.

 

Bandydamas apibrėžti patį Barbojų, prisimenu Josifo Brodskio cituotą mažai žinomą antikinį poetą: „Per savo gyvenimą stenkis imituoti laiką. Nekelk balso, neprarask savitvardos. Bet jeigu tau nepavyks įvykdyti šio reikalavimo, nesijaudink, nes kai atsidursi po žeme ir nutilsi, tapsi panašus į laiką.“ Kažkodėl man atrodo, kad gyvenime Barbojui, kokį jį matydavau studijų laikais ir vėliau, pavyko imituoti laiką. Ne vien savo dėstymo stiliumi ir gebėjimu bendrauti. Pateikdamas minėtą citatą, Brodskis, be kita ko, mini poetinės kalbos rimą, kurio monotonijoje glūdi įtampa. Barbojus mąstė monotoniškai rimuotai, ir toks mąstymas pasižymėjo įtaiga, ne mažiau svarbia už patį turinį. Mąstymo monotonija laikui bėgant įprasmina pačią teatrologo profesiją, kurios vertė išryškėja istorinėje perspektyvoje. Barbojus man yra vienas geriausių to pavyzdžių. Šitai supratau daug vėliau, baigęs mokslus, ir pavydėjau savo Mokytojui. Niekada nesugebėsiu taip mąstyti. Ne vien todėl, kad nutolau nuo akademinio mokslo. Tiesiog sunkiai sekasi imituoti laiką.

 

Trejus metus sunkiai sirgdamas, Jurijus Barbojus atsisakė važiuoti ilgiau gydytis į užsienį, nors turėjo tokią galimybę. Sakė, kad ten gyventi ir tapti pacientu nenori, o baigs gyvenimą savo mieste, skaitydamas studentams paskaitas. Kaip pavyzdį prisiminė akademiką Pavlovą, sakiusį: „Pavlovas užsiėmęs, jis miršta.“ Paskaitas skaitė po 20 valandų per savaitę gimtojoje Sankt Peterburgo teatro akademijoje. Iki pat semestro pabaigos, sutapusios su Kalėdomis. Pasirašė įskaitas, sutvarkė visus dokumentus ir išėjo...

 

Dovanodamas savo paskutinę knygą „Teatro teorijos link“, Barbojus joje trumpai užrašė: „Atminčiai. Ji yra.“ Manau, kad suprantu šio užrašo prasmę. Mokytojo atmintis egzistuoja pasąmonėje ir nejučia pasireiškia kasdienėje veikloje. Apie tokią atmintį nereikia galvoti. Ji tiesiog yra su tavimi.

Jurijus Barbojus. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Jurijus Barbojus. Nuotrauka iš asmeninio archyvo