Daugiau temų

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Denis Villeneuve’o „Sikarijus: narkotikų karas“ (LRT, 22 d. 23 val.) – šokiruojantis filmas. Jis pasakoja dvi susijusias istorijas, kurių fone – amerikiečių specialiųjų tarnybų karas su meksikiečių narkotikų karteliais. Pirmąją istoriją matome iš FTB agentės Keit (Emily Blunt) perspektyvos. Ji vadovauja greitojo reagavimo būriui. Filmo pradžioje šiai grupei teks vaduoti įkaitus Arizonoje. Kai paaiškėja, kad įkaitų nėra, padėtis tampa dar sudėtingesnė, o Keit atsiduria prie Meksikos sienos. Merginos būrio vadas (Josh Brolin) akivaizdžiai kažką nutyli. Vadą lydi mažakalbis vietinis konsultantas Alechandras (Benicio Del Toro). Tai žmogus be praeities. Gal jis ir yra Sikarijus – samdomas žudikas? Apie tai, koks Alechandro vaidmuo visame šiame galvosūkyje, bus antroji filmo pusė.

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Lenkų kino akademija paskelbė apdovanojimų „Auksiniai ereliai“ nominantus. Šiemet jie bus teikiami dvidešimtą kartą. Daugiausia nominacijų – net vienuolika – pelnė pernai Gdynės „Auksiniais liūtais“ apdovanotas debiutanto Piotro Domalewskio filmas „Tyli naktis“ („Cicha noc“). Agnieszkos Holland „Pėdsakas“ sulaukė šešių nominacijų, Dorotos Kobielos ir Hugh Welchmano „Tavo Vincentas“ – penkių. Šie trys kūriniai varžysis ir dėl geriausio metų filmo apdovanojimo.

Į „Auksinį erelį“ už geriausią vyro vaidmenį pretenduoja Dawidas Ogrodnikas („Tyli naktis“), Jakubas Gierszałas („Geriausias“, „Najlepszy“, rež. Lukasz Pałkowski) ir Bogusławas Linda („Povaizdis“, rež. Andrzej Wajda). Už geriausią moters vaidmenį nominuotos Karolina Gruszka („Marija Kiuri“, rež. Marie Noelle), Agnieszka Mandat („Pėdsakas“) ir Magdalena Boczarska („Meilės menas“, rež. Maria Sadowska).

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Aldouso Huxley’io romanas „Puikus naujas pasaulis“ pasirodė 1932 m., ir tai ne pirmoji antiutopija. Tačiau rašytojas bene pirmasis jame satyriškai aprašė vartotojų visuomenę. Knygos veiksmas nukelia į 2541-ųjų Londoną. Visi pasaulio žmonės gyvena vienoje valstybėje. Vartojimas čia tapo kultu, o vartojimo dievu laikomas Henry Fordas. Žmonės gimsta ne natūraliai, o auginami specialiuose fabrikuose. Jau embriono stadijos jie padalijami į penkias kastas, vaikai nuo mažens rengiami tiems darbams, kuriuos atlieka jų kastos. Tačiau didžiąją visų darbų dalį daro mašinos, todėl laisvalaikio sukeltas problemas dažniausiai sprendžia narkotikai. Jie trumpina gyvenimą ir žmonės miršta nespėję pasenti, jauni ir gražūs. Šioje visuomenėje sunaikinti visi kilnūs ir stiprūs jausmai, religija, menas ir fundamentalus mokslas. Užtat klesti įvairūs pakaitalai, pavyzdžiui, masinių pramogų industrija. Beveik visi žmonės laimingi, bet knygoje aprašomas gyvenimas tų, kurie negali pritapti prie visuomenės. Jie nesugebėjo „įsisavinti“ visuotinio kolektyvizmo, yra individualybės. Nežinau, kaip tai skamba visuotinio ir kolektyvinio FB laikais, bet Leslie Libmano ir Larry Williamso televizijai sukurtą „Naujo puikaus pasaulio“ ekranizaciją (LRT, 9 d., šįvakar, 23 val.), manau, neprošal pasižiūrėti.

Monika Krikštopaitytė

Pokalbis su dailėtyrininke Erika Grigoravičiene naujos knygos „Ar tai menas, arba Paveikslo (ne)laisvė“ proga

Klausimas „ar tai menas“ knygos antraštėje, tyčia nusižiūrėtas nuo Modernaus meno muziejaus išleisto vienos modernizmo dailės istorijos vertimo, nekvestionuoja aprašomų paveikslų estetinės vertės, o turi kiek kitokią prasmę. Menas (vienaskaita) – tai suvokėjo būsena, pasiekiama kūrinį suvokiant ir interpretuojant, žiūrovo interpretacija – būtina meno kūrinio sąlyga ir sudedamoji dalis. Dabar sakoma, kad menas yra tai, ką meno sklaidos institucijos pristato kaip meną, bet juk iš pradžių institucijai atstovaujantys subjektai pasirenka menininkų sukurtus dalykus juos interpretuodami kaip žiūrovai, ne kaip bendraautoriai. Neinterpretuojami vaizdai ar kitokie dirbiniai ilgainiui netenka meno statuso, tampa tik praėjusios epochos liekanomis. Šiuolaikiniai muziejai ne tik užsiima interpretacijomis patys ar samdydami kitus dailėtyrininkus, bet stengiasi įtraukti į tai ir lankytojus.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Saviveiklinis politikų teatras vis dėlto įtraukia, nors, atrodytų, viską apie juos ir jų ketinimus suprantu. Bandau sau drausti žiūrėti politines laidas, tenkintis žiniomis ir vis prisimenu vieną amerikiečių rašytoją, kuri „The New York Times“ aprašė savo pažadą metus nepirkti jokių daiktų, tik knygas. Po metų ji jautėsi laiminga. Įdomu, kas būtų, jei metus nežiūrėčiau laidų apie politikus ir politiką?

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Sausio 23 d. Amerikos kino akademija paskelbė „Oskarų“ nominantus. Daugiausia – trylikos nominacijų sulaukė Guillermo del Toro filmas „Vandens forma“. Juosta nominuota geriausio filmo, režisieriaus, geriausios pirmo plano aktorės (Sally Hawkins), antro plano aktorės (Octavia Spencer), antro plano aktoriaus (Richard Jenkins), originalaus scenarijaus (Guillermo del Toro, Vanessa Taylor), operatoriaus (Dan Laustsen), muzikos (Alexandre Desplat), montažo (Sidney Wolinsky), garso (Glen Gauthier, Christian Cooke, Brad Zoern), garso montažo (Nathan Robitaille), scenografijos (Paul D. Austerberry, Jeffrey A. Melvin, Shane Vieau), kostiumų (Luis Sequeira) kategorijose.

Vija Kalvėnaitė

„Indėnukas Džo“ Vilniaus „Lėlės“ teatre

Mamos ir vaikai nėra įprasti žiūrovai. Mamoms labai rūpi, kad atžala, norint ją pakultūrinti, nebūtų bent jau traumuota. Antras, kuriam vienodai įdomios ir Literatų gatvės dedikacijos, ir Pilies gatvės prekeivių „katinėliai“ bei „nuogos tetutės“, gali turėti labai kintančių lūkesčių, kaip pamatyti ką nors blizgančio, stebuklingo, žvėrį. Dvigubų lūkesčių publika daro vaikišką spektaklį labai sudėtinga užduotimi, todėl dažnai ir filmai, ir spektakliai, ir animaciniai filmukai turi dvigubą struktūrą, stengiamasi laimėti ir suaugusiųjų simpatijas.

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Serialo „Blakė“ („The Wire“) režisierius Davidas Simonas rengiasi ekranizuoti vieno didžiausių šių dienų JAV rašytojo Philipo Rotho romaną „Sąmokslas prieš Ameriką“ („The Plot Against America“). Tai bus šešių serijų miniserialas. 2004 m. pasirodžiusiame romane pasakojama alternatyvi JAV istorija: 1940 m. prezidento rinkimuose nugali garsusis lakūnas ir izoliacionizmo šalininkas Charlesas Lindberghas. Jam atėjus į valdžią šalyje suklesti antisemitizmas – prezidentas viešai kaltina žydus, esą šie nori įtraukti Ameriką į karą, ir sudaro taikos sutartį su Hitleriu. Filmo veikėjai – žydų šeima stebi, kaip naujojo prezidento ideologija pradeda griauti jų gyvenimą.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Šeštadienį įsijungęs televizorių iškart pamačiau Seimo tribūnoje stovinčią Nijolę Sadūnaitę, kuriai ką tik buvo įteikta Laisvės premija. Be reikalo Indrė Makaraitytė ir jos pirmadienio pašnekovas seimūnas Andrius Navickas aiškina, kad atsiimant Laisvės premiją Seime pasakyta Sadūnaitės kalba neįeis į istoriją. Tai, ką kalbėjo nusipelniusi sovietmečio disidentė ir vienuolė – vienas ryškiausių liudijimų, kad pas mus įsigali naujieji viduramžiai ir pagrindinis jų ženklas posttiesa. 2016 m. Oksfordo žodynas išrinko post-truth metų žodžiu. Šis terminas, pasak žodyno, susijęs arba apibūdina aplinkybes, kai objektyvūs faktai daro mažesnę įtaką viešosios nuomonės formavimui nei jausmai ar asmeniniai įsitikinimai. Iki šeštadienio ryto dar galvojau, kad posttiesa – privalomas JAV prezidento ar įvairių, ypač jaunų, interneto bendrijų atributas. Pasirodo, klydau. Ji pasiekė konservatyviausius Lietuvos sluoksnius, nes padėkos kalbą Garliavos skandalui skyrusi Sadūnaitė kaip objektyvius faktus pateikė būtent savo jausmus, įtarimus ar spėliones, o sausio 13-ąją prilygino Pakaunės patriotų „žygiams“. Prisidengdama Evangelijos citatomis ji aiškino apie skriaudą mergaitei, kurios esą gal net nėra tarp gyvųjų, ir kaip tikra klerikalų tradicijų tęsėja pamiršo užsiminti, kad kankine jos pavadinta mergaitė turėjo tėvą, nužudžiusį kelis žmones ir patį nužudytą, kad mergaitės teta iki šiol slapstosi Amerikoje.

Algis Lankelis

Apie švietimą, pažangą ir krištolinius viešbučius ant Trijų Kryžių kalno

Spaudoje daug rašoma apie prastą švietimo padėtį Lietuvoje. Ieškant problemos sprendimo dėmesys krypsta į švietimo ministrę, politikus, mokytojus, mokyklų vadovus... Mano giliu įsitikinimu, ne mokykla, o tėvai yra pagrindiniai vaiko švietimo vadybininkai: juk vaikai mokosi ne tik mokykloje, bet ir muziejuje, būreliuose, teatre, kine, skaitydami knygas, keliaudami su tėvais ir t.t. Amerikoje buvo atliktas tyrimas – kiek vaikai išmoksta per atostogas. Paaiškėjo, kad vidurinės socialinės klasės amerikiečių vaikai per atostogas išmoksta daugiau nei mokykloje, o žemesnės klasės tėvų vaikai – mažiau. Man nesuprantamas ir draudimas vaikus mokyti namuose. Jei būtų tokia galimybė, spontaniškai atsirastų tėvų, savarankiškai mokančių vaikus, bendradarbiavimo tinklai, aktyvios švietimo institucijos imtųsi iniciatyvos šviesti tėvus, kaip savarankiškai mokyti savo atžalas. Atsirastų nauji „žaidėjai“ švietimo lauke, kurie, neabejoju, padarytų teigiamą poveikį šalies švietimo sistemai.