Daugiau temų
Aistė Kisarauskaitė
Niujorkas yra gražus
Punktyrai tarp ten ir čia
Kelionės beveik niekada nebūna vientisos, kaip ir visa kasdienybė, nebent sėdėtum kiauras dienas įkalintas į tekstų rašymą, lipdymą, metalo virinimą ar tapymą, bet ir tuomet praskrieja artimo žmogaus šypsena, iš toli aidi pavasarinių tuopų kvapas po lietaus, visada yra kokių nors vidinių sluoksnių, kur eismas vyksta net tada, kai galvoje nėra kitos minties, nes viską užima sakiniai ir žodžiai. Kelionių įspūdžiai taip pat nevienalyčiai, gula sluoksniais persišviesdami ir uždengdami.
Jonas Ūbis
Būk kaip Loganas
Krėsle prie televizoriaus
Visada pavydžiu Stevenui Soderberghui, kuris kasmet įdeda į internetą kilometrinius per metus perskaitytų knygų ir pamatytų filmų sąrašus. Skaitantis ir svetimus filmus žiūrintis režisierius intelektualas jau savaime įdomus ir net keistas. Soderberghas mėgsta prisidengti įvairiais slapyvardžiais, todėl niekad nežinai, ar jis pats nebuvo ir filmo operatorius ar scenarijaus autorius. Tačiau Soderberghas iš pat pradžių nesistengė sekti holivudiniais sėkmės pavyzdžiais.
Agnė Narušytė
Apie aštuonkojį, koralus ir liūtą
58-oji Venecijos bienalė atidaryta
Pradėkime nuo dramblio kambaryje, t.y. „Auksinio liūto“. Maniau, kad ieškodamos Lietuvos paviljono mudvi su Skaidra Trilupaityte paklaidžiosime Venecijos gatvelėmis. Bet ta kryptimi jau skubėjo žmonės – nepažįstami. Galiausiai atsitrenkėme į pačią ilgiausią eilę, kuri vos judėjo. Pasinaudojome šeimininko teise, kitaip nebūtume spėjusios pamatyti, ką sukūrė kompozitorė Lina Lapelytė, scenarijaus autorė Vaiva Grainytė ir režisierė Rugilė Barzdžiukaitė (kuratorė Lucia Pietroiusti, komisarė Rasa Antanavičiūtė). Taip būna itin retai – „Saulė ir jūra (Marina)“ pranoko lūkesčius.
Monika Krikštopaitytė
Draugai, banano ar vaivorykštės?
Adamo Mazuro komentaras apie kultūros karus Lenkijoje
Su Adamu Mazuru kartu dalyvavome tarptautinėje konferencijoje „Fast Forward“ (2017), skirtoje fotografių kūrybos analizei, vykusioje Nacionalinėje dailės galerijoje. Šalia kitų autorių jis pristatė ir prieštaringą bei prieštaringai vertinamą Natalia LL kūrybą. Kaip tik šios menininkės videodarbas „Vartotojiškas menas“ („Consumer Art“, 1973), Lenkijos kultūros ministrui reikalaujant, balandžio pabaigoje buvo išimtas iš nuolatinės ekspozicijos Nacionaliniame Varšuvos muziejuje. Kūrinys kritikuotas kaip nepadorus ir trikdantis jaunimą.
Daugiau nei tūkstantis protestuotojų susirinko prie muziejaus valgyti bananų. Socialiniai tinklai buvo užtvindyti bananų valgymu, dalis rinkosi obuolius dėl įvairovės ir įvairesnio lyčių atspindėjimo. Protestuotojai norėjo priminti, kad Natalijos LL kūrinys ne tik pasakoja apie seksualinę revoliuciją, bet ir kritikuoja vartotojiškumą bei sovietmečio deficito kultūrą, kai gauti bananą reiškė nepaprastą sėkmę. Kūrinys buvo grąžintas, nors vėliau nuspręsta keisti visą ekspoziciją iš esmės. Apie šį įvykį ir kultūrinę atmosferą Lenkijoje paprašiau pasidalinti mintimis Mazurą, kuris yra meno kritikas ir istorikas, kuratorius, dėsto Poznanės menų universitete, taip pat kartu su Karolina Plinta ir Piotru Polichtu yra įkūręs BLOK (https://blokmagazine.com/about-us/) žurnalą, skirtą Vidurio Europos kultūros reiškiniams.
Rengėjų inf.
Triumfas Venecijos bienalėje – pirmą kartą Lietuva įvertinta „Auksiniu liūtu“
Prestižiškiausiame šiuolaikinio meno renginyje 58-ojoje Venecijos bienalėje pagrindinis prizas skirtas Lietuvai. Venecijos simboliu laikomas „Auksinis liūtas“ šaliai įteiktas už menininkių Rugilės Barzdžiukaitės, Vaivos Grainytės ir Linos Lapelytės operą-performansą „Saulė ir jūra (Marina)“.
Bienalės komisija Lietuvą apdovanojo už eksperimentinę paviljono dvasią, netikėtą požiūrį į šalies pristatymą ir kūrybingą erdvės pritaikymą brechtiškai operai, taip pat už išradingą sąveiką su Venecijos miestu ir jos gyventojais. „Saulė ir jūra (Marina)“ yra poilsio ir šiuolaikinio gyvenimo kritika, sudainuota eilinius žmones įkūnijančių atlikėjų ir savanorių lūpomis.
Jonas Ūbis
Niekas nepasikeis
Krėsle prie televizoriaus
Šį savaitgalį ir ateinančią savaitę televizorių ir kompiuterių ekranuose dominuos „Eurovizija“ ir prezidento rinkimai. Abu reginiai žadina viltis, bet aš tokiais atvejais vis prisimenu parabolę iš Raimondo Vabalo filmo „Birželis, vasaros pradžia“. Ji apie raganą ir mergaitę. Mergaitė ateina pas raganą sužinoti apie ateitį, o ši jai atsako, kad bus labai blogai – niekas nepasikeis.
Parengė M. K.
Savaitės akcentai
Gegužės 3-iosios proga Lenkijos Respublikos ambasadoje Vilniuje buvo pagerbti arti keturiasdešimt asmenų už nuopelnus plėtojant lenkų ir lietuvių kultūrų bendradarbiavimą bei už veiklą Lietuvos lenkų bendruomenės labui. Lenkijos Respublikos ambasadorė Lietuvoje Urszula Doroszewska sveikinimo kalboje pabrėžė, kad šalys yra strateginės partnerės. Už išskirtinius nuopelnus plėtojant lenkų ir lietuvių kultūrinį bendradarbiavimą Komandoro kryžiaus ordinas skirtas dailininkui Stasiui Eidrigevičiui ir Dainiui Junevičiui. Kavalieriaus kryžiaus ordinu pagerbtas Kęstutis Kuizinas. Auksiniu kryžiumi už nuopelnus šalių kultūrai pagerbti: Šviesė Čepliauskaitė, Antanas Ivinskis, Jonas Jučas, Rolandas Kvietkauskas, Kornelijus Platelis, dažnas šio leidinio autorius Helmutas Šabasevičius, Ričardas Sviackevičius, Aleksandra Žvirblytė, Andrzej Łuksza. Sidabriniu kryžiumi pagerbti: Alvidas Bakanauskas, Herkus Kunčius, Virginijus Savukynas.
Helmutas Šabasevičius
Dailė rojaus prieškambaryje
Knyga, skirta Vilniaus piešimo mokyklai
Rojaus prieškambariu Vilnių pavadino visame pasaulyje garsaus tapytojo Chaïmo Soutine’o kūrybos tyrinėtojas Michelis LeBrun-Franzaroli knygoje „Soutine. L’homme et le peintre...“, išleistoje 2015 metais. Dailės istorikės dr. Jolantos Širkaitės monografija „Vilniaus piešimo mokykla 1866–1915“, kurią baigiantis jubiliejiniams Lietuvos valstybės metams išleido Lietuvos kultūros tyrimų institutas, paaiškina šią poetišką frazę ir suteikia progą atidžiai pažvelgti į XIX a. paskutinio trečdalio ir XX a. pirmųjų keliolikos metų Vilniaus meninį gyvenimą, kurio centre buvo Vilniaus piešimo mokykla. Knyga – didelė dovana Vilniaus ir visos Lietuvos dailės ir kultūros istorijos profesionaliems tyrėjams ir mėgėjams entuziastams. Tai iki šiol išsamiausias leidinys, pristatantis svarbiausią visam regionui dailės ugdymo įstaigą, kurios atšakos siekė ne tik gretimas, bet ir gerokai atokesnes šalis.
Jonas Ūbis
Nematomi personažai
Krėsle prie televizoriaus
Senelis Emilis mirė kelios dienos prieš „Charlie Hebdo“ užpuolimą ir praėjus keliolikai metų po teroristų atakos prieš Pasaulio prekybos centrą. Su senelio mirtimi šie įvykiai neturi nieko bendra, bet būtent juos aptarinėja dalis mirusiojo šeimos narių. Kiti dalijasi paskalomis, mintimis apie neištikimybę, politinę transformaciją, padalytą Europą ir šiuolaikinį jaunimą. Viskas kaip visur ir visada esant tokiai situacijai. Tik šventikas vėluoja į šį tradicinį ortodoksų susitikimą, praėjus keturiasdešimčiai dienų po senelio mirties.
Jonas Ūbis
Kelionių filmai
Krėsle prie televizoriaus
Nors Suomiją pasiekia nedaug migrantų, šalies kraštutiniai dešinieji skambina pavojaus varpais, pasitelkdami „islamizavimo“ ir „terorizmo“ sąvokas. Miestų centruose vyksta rasistiniai incidentai, organizuojamos eitynės su fakelais. Liberalioji visuomenės dalis stengiasi priešintis, bet visuomenė skaldosi vis labiau. Didžioji Europos šalių dalis patiria panašią nuomonių poliarizaciją, o ksenofobinės nuotaikos grindžia kelius populistams ateiti į valdžią. Kad jie gali paprastai atsakyti į visus klausimus, jau matome ir Lietuvoje, net per pretendentų į šalies prezidentus debatus. Todėl siūlau atkreipti dėmesį į suomės Elinos Hirvonen dokumentinį filmą „Lūžio taškas“ (LRT Plius, 29 d. 23 val.). Vis dėlto, nepaisant niūraus filmo tono, jame blyksteli viltis: Suomijoje dar yra vietų, kur galima kalbėtis. Lietuvoje, deja, jų vis mažiau.
