Visada pavydžiu Stevenui Soderberghui, kuris kasmet įdeda į internetą kilometrinius per metus perskaitytų knygų ir pamatytų filmų sąrašus. Skaitantis ir svetimus filmus žiūrintis režisierius intelektualas jau savaime įdomus ir net keistas. Soderberghas mėgsta prisidengti įvairiais slapyvardžiais, todėl niekad nežinai, ar jis pats nebuvo ir filmo operatorius ar scenarijaus autorius. Tačiau Soderberghas iš pat pradžių nesistengė sekti holivudiniais sėkmės pavyzdžiais. Būdamas dvidešimt šešerių 1989 m. Kanuose už debiutinį filmą „Seksas, melas ir vaizdajuostės“ jis buvo apdovanotas „Auksine palmės šakele“, bet sąmoningai atsisakė kurti tą patį filmą visą gyvenimą. Jo filmai visada netikėti: 1991-aisiais pasirodė manieringas ir postmodernistiškas „Kafka“, pernai – telefonu nufilmuota „Nesava“. Sakytum, jokio nuoseklumo, stulbinanti žanrų ir temų įvairovė, bet toje beprotybėje yra metodas. Pastebėjau, kad beveik kiekvienas toks režisieriaus posūkis į lankas anksčiau ar vėliau tampa sektinu pavyzdžiu. Užtenka prisiminti kad ir socialiai angažuotą „Eriną Brokovič“ (2000) ar kičo sirupu užliejantį pašaipų biografinį televizijos filmą apie Las Vegaso pianistą Liberace’ą („Behind the Candelabra“, 2013), kuris taip ir nepasiekė Lietuvos ekranų. Kas suskaičiuos, kiek filmų atsirado kad ir iš „Oušeno vienuoliktuko“?
Pašaipa ir sarkazmas Soderbergho filmuose paskutiniais metais vis akivaizdesni, tad užpernai sukurta „Loganų sėkmė“ (TV3, 21 d. 21 val.) lyg ir neturėtų stebinti. Atleistas iš darbo jo herojus Džimis Loganas iškart surenka komandą ir sugalvoja įžūliausią apiplėšimą istorijoje. Loganų šeimoje visi šaunuoliai: Džimis kadaise buvo mokyklos futbolo komandos žvaigždė, bet taip niekuo ir netapo, jo dukterį – vietinę Mis Laimę – pasiims buvusi žmona. Džimio brolis Klaidas norėjo tapti didvyriu, iškeliavo į Iraką ir iš ten grįžo be vienos rankos, bet tapo vietine įžymybe – vienarankiu barmenu. Jų sesuo svajojo būti stiliste ir dabar prižiūri vietinių ponių nagus. Bet svarbiausia, kad šeimos nariai visada pasirengę palaikyti vienas kitą.
Soderberghas elgiasi įžūliai: „Loganų sėkmėje“ jis sujungia pasakų apie Oušeno draugus baletinį lengvumą su savo socialinių parabolių niūrumu. Filmas iš pirmo žvilgsnio nelygus, bet tai ir sukuria svarbias jo prasmes. „Loganų sėkmė“ kartais primena miuziklą pagal Victoro Hugo „Vargdienius“ – masinės peštynės skamba kaip muzika, automobilių lenktynės primena šokį, o veikėjų žodžių dvikovos – meilės dainą. Tik Soderbergho vargdieniai trokšta ne socialinės revoliucijos, o „nulaužti“ banką. Gal nereikėtų pridurti, kad apiplėšimas vyks skambant himnui, bet atkreipkite į tai dėmesį ir net jei negalite pasigirti kinematografine klausa, manau, neliksite abejingi Channingo Tatumo, Adamo Driverio, Setho McFarlane’o, Katie Holmes, Hilary Swank ir beveik neatpažįstamo – tatuiruotėmis ir netikėta šukuosena – papuošto Danielio Craigo žavesiui. Estetas Soderberghas nuoširdžiai myli savo neelegantiškus herojus, pasišaipo iš „Sostų karų“ ir nesigėdija senamadiško nuoširdumo.
1990-aisiais pasirodžiusios Woody Alleno „Alisos“ (LRT Kultūra, 18 d. 21 val.) intonacija taip pat ironiška, nors ir šilta. Šįkart Allenas stebi moterų pasaulį, pasitelkdamas magiją, religiją, okultizmą. Filmo herojė – niujorkietė Alisa (Mia Farrow). Ji turtinga, mėgsta apsipirkinėti, turi neištikimą vyrą ir svajoja susitikti su Motina Terese. Alisa kenčia nugaros skausmus. Ji kreipiasi pagalbos į kinų kvartalo žolininką, o šis jai duoda magiškų nuovirų – vienas padės Alisai atsisakyti katalikiško auklėjimo, kitas pavers ją nematoma, trečias leis kalbėtis su mirusiaisiais.
Šeimos susitikimuose kartais ir aš noriu pasijusti nematomas, nors prie stalo susėsti kartu su visais malonu. Xavier Dolano filme „Tai tik pasaulio pabaiga“ (LRT Plius, 22 d. 21.30) šeima prie stalo susirenka, kai namo po dvylikos metų sugrįžta sūnus paklydėlis Luji (Gaspard Ulliel). Brolis (Vincent Cassel), motina (Nathalie Bay), sesuo (Lea Seydoux), brolienė (Marion Cotillard) neslepia savo jausmų ir bando suvokti situaciją. Ji sudėtinga – Luji mirtinai serga ir atvyko atsisveikinti, bet dar nežino, kaip ir kam tai pasakyti.
Dolanas visada su baime žiūri į tradicinę šeimą. Ir nors „Tai tik pasaulio pabaiga“ veikėjai dažnai filmuojami stambiu planu, režisierius labiau pabrėžia ne situacijos intymumą – dažniau skamba tragifarso gaida. Bendrauti šeimai sekasi sunkiai, veikėjai slepia viduje daug agresijos ir pykčio, nors Luji ir žiūri į juos kaip į veidrodį, kuriame atsispindi pats. Režisierius tuo naudojasi ir leidžia aktoriams pasiautėti.
Kita vertus, Dolanas dar labai jaunas, todėl, regis, pritaria Luji, suvokiančiam mirtį kaip dar vieną didį pasakojimą, kurio žvaigžde jis bus ir kurio grožis pritemdys gyvenimo tragediją. Deja, tokių, sakyčiau, pretenzingų fantazijų apie mirtį vis dažniau matome biografiniuose filmuose apie popkultūros žvaigždes.
Tokio kino priešingybė – istorinis Seano Elliso bendros čekų, prancūzų ir britų gamybos filmas „Antropoidas“ (TV3, 23 d. 22 val.). Jis pasakoja apie slaptą operaciją „Antropoidas“. Jos tikslas buvo sunaikinti Prahos budeliu vadinamą SS generolą Reinhardą Heydrichą, kuris užėmė aukštą vietą nacių hierarchijoje. Operacija buvo suplanuota Londone, kur emigracijoje veikė Čekoslovakijos vyriausybė. Jos vykdyti 1942 m. buvo pasiųsti čekas Janas Kubišas (Jamie Dornan) ir slovakas Jozefas Gabčikas (Cillian Murphy). Jiems padėti turėjo vietinio Pasipriešinimo judėjimo vadas Ladislavas Vanekas (Marcin Dorociński) bei ne visada akcijos pasekmes suvokiantys civiliai. Pasikėsinimas įvyko, Heydrichas mirė, bet nacių atkirtis buvo žiaurus – per tūkstantis žmonių nuteista mirti, keli tūkstančiai atsidūrė koncentracijos stovyklose, sunaikinti kaimai, kuriuose gyveno Kubišo ir Gabčiko giminės.
Apie šią operaciją sukurtas ne vienas filmas, mat „Antropoidas“ iki šiol žadina diskusijas apie tai, kokią kainą galima mokėti už meilę tėvynei ir norą apginti ją nuo žiauraus niekšo, inicijavusio konclagerius, organizavusio žydų žudynes ir prievartą okupuotose teritorijose. Ar operacijos planuotojai nesuvokė, kad nukentės nekalti žmonės? Gal jie tikėjo, kad patriotų ir taikių žmonių žūtis labiau paskatins čekoslovakų pasipriešinimą? Filmo kūrėjai panašius klausimus apie atsakomybę diskretiškai apeina ir šlovina drąsuolius.
Jūsų – Jonas Ūbis
