7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Nematomi personažai

Krėsle prie televizoriaus

Jonas Ūbis
Nr. 18 (1297), 2019-05-03
Kinas Rodo TV
„Sieranevada“
„Sieranevada“

Senelis Emilis mirė kelios dienos prieš „Charlie Hebdo“ užpuolimą ir praėjus keliolikai metų po teroristų atakos prieš Pasaulio prekybos centrą. Su senelio mirtimi šie įvykiai neturi nieko bendra, bet būtent juos aptarinėja dalis mirusiojo šeimos narių. Kiti dalijasi paskalomis, mintimis apie neištikimybę, politinę transformaciją, padalytą Europą ir šiuolaikinį jaunimą. Viskas kaip visur ir visada esant tokiai situacijai. Tik šventikas vėluoja į šį tradicinį ortodoksų susitikimą, praėjus keturiasdešimčiai dienų po senelio mirties.

 

Į vieno svarbiausių rumunų Naujosios bangos autorių Cristi Puiu filmą „Sieranevada“ („LRT Plius“, 8 d. 21 val.), kuris vyksta tradiciškai visko prigrūstame (niekad nežinai, ko gali prireikti) ankštame homo sovieticus trijų kambarių bute, pasineri kaip į dar vieną šeimos susitikimą, kai tenka nusileisti keistoms tradicijoms ar dar keistesniems giminaičiams. Puiu tiksliai jaučia šį žanrą, kuriam tinka egzistencinio pavadinimas, ir paverčia gedulingus pietus tragifarsu ties sociologinio traktato riba. Liežuvis neapsiverčia šios šeimos vadinti šiuolaikinės Rumunijos portretu, nes personažai pernelyg atpažįstami. Juo labiau kad „Sieranevada“ – intymus filmas, o režisierius jautriai stebi personažų dvejones, situacijas ir poelgius. Pasakojimas polifoniškas ir operatorius prie jo prisitaiko: seka paskui personažus, eina iš kambario, kad netrukus į jį sugrįžtų, nuolat keičia perspektyvą. Šio pasaulio centras yra virtuvė, kurioje vyksta psichologiniai žaidimai, liejamos ašaros ir dalijamasi žiniomis apie pilietinę visuomenę.

 

Filme šešiolika personažų, bet jų nesupainiosi, nes kiekvienas turi savo istoriją. Kartais juokingą, kartais pernelyg buitišką, kartais tiesiog girdėtą. Tačiau jau garsiajame savo filme „Pono Lazaresku mirtis“ režisierius įrodė, kad gyvenimo proza ir poezija neatskiriamos, o kraštutinės emocijos kinui tik naudingos. Filme „Sieranevada“ Puiu rodo archajiškus ritualus, kuriais bandoma suvienyti šeimą, ir kartu fiksuoja krizės akimirką, kai suvokiama, kad bendrumo nėra ir nebus. Nežinau, kaip jūs, bet aš tikrai pasijutau „Sieranevados“ personažu, tegu ir nematomu.

 

Panašią situaciją rodo Shawnas Levy filme „Septynios velniškai ilgos dienos“ (TV1, šįvakar, 3 d. 23 val.). Čia taip pat susirenka šeima, kuri turi paklusti paskutinei mirusio tėvo valiai – praleisti kartu gedulo savaitę. Globojami įkyrios mamos, vaikai ir jų sutuoktiniai bei sutuoktinės bando dorotis su praeities bei dabarties problemomis ir atkurti prarastą ryšį. Jo atgavimą lydi džiaugsmas ir liūdesys. Nors filme vaidina Jane Fonda, Jasonas Batemanas, Adamas Driveris, režisierius, sakyčiau, neišvengė gausių klišių ir turėtų ko pasimokyti iš Puiu, bet nepasimokys, nes filmai iš Rytų ir Vidurio Europos taip pat nematomi.

 

Woody Allenas sukūrė ne vieną filmą, kuriame bandoma suprasti, kas yra šeima. Šį šeštadienį („LRT Plius“, 4 d. 21 val.) bus proga prisiminti 1989 m. jo sukurtus „Nusikaltimus ir prasižengimus“, kuriuos nepamenu kas pavadino bene drąsiausiu režisieriaus filmu. Jis susideda iš kelių istorijų. Pirmoji pasakoja apie gerbiamą okulistą Rozentalį (Martin Landau), kuris turi gražų namą, mylinčią žmoną, vaikų ir daug draugų. Tačiau mėgautis visu tuo jam trukdo buvusi meilužė Dolores (Anjelica Huston), kažkodėl mananti, kad Rozentalis nori ją vesti. Dolores rašo laiškus, skambina, nerimsta, todėl daktaras nusprendžia kreiptis pagalbos į brolį mafiozą, mokantį spręsti problemas.

 

Kita istorija – apie nevykėlį Klifį (pats Allenas), kuris nori sukurti filmą apie filosofijos profesorių, bet yra priverstas filmuoti dokumentinį filmą apie nekenčiamą giminaitį. Filmo pabaiga, sujungusi abi istorijas, bus netikėta. „Nusikaltimus ir prasižengimus“ filmavo Ingmaro Bergmano filmų operatorius Svenas Nykvistas, tad atrodo, kad Allenui pavyko sujungti savo humorą su bergmanišku egzistencializmu.

 

Ericas Rochant’as prieš porą dešimtmečių buvo minimas tarp didžiausių prancūzų kino vilčių, bet karjera nesusiklostė. Jis net buvo pavadintas saloniniu socialinių temų parazitu. 2013 m. sukurtas filmas „Agentų žaidimai“ (LNK, 6 d. 22.30) pratęsė režisieriaus pamėgtą temą – slaptųjų agentų gyvenimą. 1994 m. Rochant’o „Patriotų“ veikėjai buvo „Mossad“ agentai, „Agentų žaidimo“ herojumi tapo Kanados rašytoju apsimetantis rusų šnipas Grigorijus Liubovas (Jean Dujardin). Jis siunčiamas į Monaką sekti įtakingo turtuolio Ivano Rostovskio (Tim Roth), kuris įtariamas finansų machinacijomis. Grigorijui padeda finansų specialistė Alisa (Cecile de France), kurią šnipas įsimyli.

 

Rochant’as, be abejo, gerai išmano sklandančius mitus, susijusius su sovietų šnipais. Pastebėjau, kad jais mielai minta ir lietuvių politologai bei žurnalistai, kuriems filmas tik patvirtins jų įsivaizdavimą apie Rusiją. Nors žiūrėdamas „Agentų žaidimus“ ir pagalvojau, kad režisierius tiesiog tyčiojasi ir iš filmo veikėjų, ir iš žiūrovų, vis dėlto pasilinksminau ir dar kartą įsitikinau, kad ilga Kremliaus ranka tikėti sveika.

 

Moritzas Riesewieckas ir Hansas Blockas sukūrė dokumentinį filmą, veikiantį stipriau už panašius trilerius. Jų „Interneto valytojai“ („LRT Plius“, 6 d. 23.15) rodo nematomą interneto pusę. Kiekvieną minutę 500 valandų kino medžiagos atsiunčiama į „YouTube“ kanalą, pasirodo 450 tūkstančių tviterio įrašų, beveik trys milijonai žmonių apsilanko feisbuke. Nors Markas Zuckerbergas kažkada žadėjo, kad cenzūros nebus, internetas nėra toks neutralus, demokratiškas ir laisvas, kaip mums atrodo. Tūkstančiai nematomų turinio moderatorių Filipinuose sprendžia, kas pasirodys socialinėse medijose, o kas – ne. Šis filmas – apie juos. Tiksliau – apie interneto cenzūros užkulisius, pasekmes bei aukas ir apie tai, kad interneto cenzūra iš tikrųjų tampa idealiu tikrovės valdymo įrankiu.

 

Jūsų – Jonas Ūbis

„Sieranevada“
„Sieranevada“
„Agentų žaidimai“
„Agentų žaidimai“
„Nusikaltimai ir prasižengimai“
„Nusikaltimai ir prasižengimai“