7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Dailė rojaus prieškambaryje

Knyga, skirta Vilniaus piešimo mokyklai

Helmutas Šabasevičius
Nr. 18 (1297), 2019-05-03
Dailė Nauji leidiniai
Ivanas Trutnevas, „Vandens šventinimo procesija“
Ivanas Trutnevas, „Vandens šventinimo procesija“

Rojaus prieškambariu Vilnių pavadino visame pasaulyje garsaus tapytojo Chaïmo Soutine’o kūrybos tyrinėtojas Michelis LeBrun-Franzaroli knygoje „Soutine. L’homme et le peintre...“, išleistoje 2015 metais. Dailės istorikės dr. Jolantos Širkaitės monografija „Vilniaus piešimo mokykla 1866–1915“, kurią baigiantis jubiliejiniams Lietuvos valstybės metams išleido Lietuvos kultūros tyrimų institutas, paaiškina šią poetišką frazę ir suteikia progą atidžiai pažvelgti į XIX a. paskutinio trečdalio ir XX a. pirmųjų keliolikos metų Vilniaus meninį gyvenimą, kurio centre buvo Vilniaus piešimo mokykla. Knyga – didelė dovana Vilniaus ir visos Lietuvos dailės ir kultūros istorijos profesionaliems tyrėjams ir mėgėjams entuziastams. Tai iki šiol išsamiausias leidinys, pristatantis svarbiausią visam regionui dailės ugdymo įstaigą, kurios atšakos siekė ne tik gretimas, bet ir gerokai atokesnes šalis.

Jolanta Širkaitė – nuosekliausia šios temos tyrinėtoja, dar 1994 m. apsigynusi daktaro disertaciją „Vilniaus piešimo mokykla ir Lietuvos dailė 1866–1915 m.“, paskelbusi mokslinių straipsnių tiek apie šios mokyklos įkūrėją Ivaną Trutnevą, tiek kitomis su šia institucija daugiau ar mažiau susijusiomis temomis, o daugiau kaip du dešimtmečius trukusius jos mokslinius tyrimus vainikavo 2017 m. Nacionalinėje dailės galerijoje surengta paroda „Académie de Vilna – Vilniaus piešimo mokykla 1866–1915“.

Monografija – dar vienas šios temos dėmuo, apibendrinantis parodos kataloge pateiktą medžiagą ir papildantis ją naujais, per pastaruosius metus padarytais intriguojančiais atradimais.

Knygos dailininkės Skaistės Ašmenavičiūtės laukė nelengvas iššūkis – sutalpinti į knygą daugybę vaizdinės medžiagos ne tik iš institucinių, bet ir iš privačių – „Ellex Valiunas“, dr. Jauniaus Gumbio, Aleksejaus Rodionovo, Vytenio Lukšio, Algirdo, Gedimino, Giedros ir Juozo Petraičių, „Lewben Art Foundation“ – rinkinių, taip pat užsienyje – Izraelyje, Baltarusijoje – esančių muziejų. Iliustracinė medžiaga suteikia knygai savitą vaizdinę dramaturgiją (viršelio atvarto vidinę pusę puošia Tretjakovo galerijoje saugoma Ivano Trutnevo akvarelė, įvedanti į knygos minčių ir vaizdinių pasaulį), taktiškai kuria įdomų vaizdinį naratyvą, kuriame greta žinomų, publikuotų kūrinių pasirodo ir nemažai staigmenų, įrodančių, kiek daug mes vis dar nežinome apie savo dailės istorijos raidą.

Vilniaus piešimo mokykla – vienas iš pasakojimų, iš kurių veriame Lietuvos profesionaliosios dailės istoriją. Jos pradžia – Vilniaus universitete XVIII a. paskutinį dešimtmetį įsteigtose architektūros ir dailės katedrose. Dėl nepalankių politinių aplinkybių ši istorija nėra nuosekli – Vilniaus piešimo mokykla įkurta praėjus trisdešimt keleriems metams po Vilniaus universiteto uždarymo, tačiau čia vykęs dailės ugdymas ilgainiui užpildė žiojėjusią spragą, todėl ir pirmasis knygos skyrius pavadintas „Académie de Vilna?“, juo labiau kad ir veikė ji uždaryto Vilniaus universiteto rūmuose.

Knygoje nuosekliai aptariamas mokyklos įsteigimas ir jos veikla, vėliau vykusi reorganizacija, Nemokamų sekmadieninių techninio piešimo klasių įkūrimas, mokyklos reforma 1893-iaisiais, daug dėmesio skiriama mokyklos įkūrėjui Ivanui Trutnevui bei kitiems čia dirbusiems pedagogams, tarp jų – Ivanui Rybakovui, Sergejui Južaninui, Nikolajui Sergejevui-Korobovui ir kitiems, pristatomi mokyklos išugdyti menininkai.

Ypač vertingi priedai, atskleidžiantys Vilniaus piešimo mokyklos ugdymo metodų kaitą (Ivano Rybakovo pranešimas „Naujosios mokymo priemonės“) bei Vilniaus piešimo mokyklos dėstytojų ir išaiškintų mokinių sąrašai – jie tampa itin vertinga medžiaga būsimosioms mokslinėms Vilniaus piešimo mokyklos konkrečiai ir knygoje aptariamo laikotarpio meninio gyvenimo bendrąja prasme studijoms.

Monografijoje pirmą kartą pristatomi Trutnevo mokinio Aleksandro Žirkevičiaus albumai, saugomi Valstybinio Levo Tolstojaus muziejaus Maskvoje Rankraščių skyriuje. Juose autorė rado įdomios ikonografinės medžiagos, leidžiančios geriau pažinti ir patį mokyklos įkūrėją Ivaną Trutnevą – ne tik jo asmenybę, bet ir kūrybą, kurios akademišką, sausoką įvaizdį pagyvina albumuose suklijuoti lengvi piešiniai ir skaidrios akvarelės.

Šis naujas šaltinis papildo ir paties Trutnevo paveikslą, kurį galima susidaryti iš oficialių liudijimų, – tad šalia istoriko ir bibliografo Aleksandro Milovidovo teiginio, kad „jis buvo aukščiau šio pasaulio aistrų ir gyvenimo purvas nelipo prie jo“, atsiradusios Aleksandro Žirkevičiaus pastabos apie mokyklos vadovo sąsajas su bohema, diriamas mokinių ausis ir sprigtuojamas galvas, pasirodymą paskaitose įkaušus (p. 84) leidžia susidaryti kur kas pilnesnį dailininko ir pedagogo portretą.

Kaip Vilniaus piešimo mokyklos auklėtiniai aptariami dailininkai, daug nusipelnę Lietuvos dailės formavimuisi,– tarp jų Edvardas Matas Römeris, Stanislovas Filibertas Fleury, Liudomiras Slendzinskis, Juozapas Balzukevičius, Stanislovas Bohušas-Sestšencevičius, Tadas Daugirdas, Juozapas Kamarauskas, Vilius Jomantas, Vytautas Kairiūkštis. Knyga labai reikšminga įrodant Lietuvos dailės ugdymo tradicijų perimamumą, atskirų raidos etapų genetinį ryšį: Vilniaus piešimo mokyklos auklėtiniai Juozas Zikaras ir Vladas Didžiokas XX a. 3–4-uoju dešimtmečiais dėstė Kauno meno mokykloje, Rapolas Jakimavičius sieja Vilniaus piešimo mokyklą ir dabartinę Vilniaus dailės akademiją, nes 1944–1961 m. dėstė Lietuvos valstybiniame dailės institute.

Viena iš mažesnių, tačiau įdomių monografijos temų – didėjantis moterų vaidmuo Lietuvos dailės gyvenime. Jau pirmaisiais metais Amatų ir piešimo mokyklą lankė iki 60 mokinių, o Tapybos klasę – per 50, iš jų 95 vaikinai ir 22 merginos (p. 42); toliau knygos autorė pristato keletą moterų menininkių – tarp jų Eugenia Przyałgowska, Sofija Dembovskytė-Romerienė, Liucija Balzukevičiūtė.

Monografija įtikinamai įrodo Vilniaus piešimo mokyklos svarbą XX a. pirmosios pusės žydų dailės formavimuisi – pateikiama medžiagos ne tik apie pačius garsiausius dailininkus, tokius kaip Chaïmas Soutine’as, Pinchus Krémègne’is, Emanuelis Mané-Katzas, bet ir daugelį kitų, kurie knygoje pristatomi trumpomis biogramomis, dažnai ir su įdomiais, pirmą kartą publikuojamais kūriniais. Taip pat knygoje patikslinama, kad Vilniaus piešimo mokyklos auklėtiniams kartais priskiriami ir joje nesimokę dailininkai, tokie kaip Lasaras Segallis ar Jacquesʼas Lipchitzas (jie mokėsi nemokamose techninio piešimo ir braižybos klasėse).

Nemažai dėmesio skiriama daugiausia dailės pedagogikos srityje nusipelniusiam Borisui Schatzui, 1906-aisiais išvykusiam į Palestiną ir įkūrusiam Dailės ir amatų mokyklą, pavadintą Bezalelio vardu; šis dailininkas šiandien vadinamas „Izraelio meno tėvu“ (p. 238).

Labai vertingas skyrius „Meno sklaidos ir ugdymo sūkuryje...“, kuriame išsamiai aptariamas parodinis Vilniaus gyvenimas, pastebimai atsigavęs XIX a. 7-ajame dešimtmetyje būtent Trutnevo dėka ir vėliau įgavęs įvairių formų; pateikiama ne tik šio gyvenimo faktografija, bet ir refleksijos, leidžiančios suvokti šio laikotarpio estetines nuostatas, požiūrį į meninę kūrybą.

Balandžio 11 d. Jolantos Širkaitės knyga „Vilniaus piešimo mokykla. 1866–1915“ buvo pristatyta Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje – čia, rankraščių skyriuje, taip pat saugoma dokumentų, susijusių su Vilniaus piešimo mokyklos istorija. Pristatyme dalyvavo ir Lietuvos kultūros tyrimų instituto vyriausioji mokslo darbuotoja dr. Laima Laučkaitė, neseniai išleidusi knygą „Vilniaus dailė Didžiojo karo metais“, – tad abi knygos papildo viena kitą ir leidžia kur kas atidžiau pažvelgti į kelių dešimtmečių Vilniaus meninį gyvenimą.

Monografiją „Vilniaus piešimo mokykla“ Laima Laučkaitė pavadino pusšimtį metų apimančia Vilniaus dailės gyvenimo enciklopedija. Tai tikrai patikimas pamatas tolesniems šio laikotarpio kultūros tyrimams. Pristatymo metu linkėta, kad knyga būtų išleista ir anglų kalba, nes šiuo vertingu Jolantos Širkaitės tyrimu būtina pasidalinti ir su mokslininkais iš kitų šalių, kuriose dirbo, kūrė, mokė „rojaus prieškambaryje“ su dailės ir kūrybos pagrindais susipažinę dailininkai.

Ivanas Trutnevas, „Vandens šventinimo procesija“
Ivanas Trutnevas, „Vandens šventinimo procesija“
Įėjimas į Vilniaus piešimo mokyklą iš Pilies gatvės
Įėjimas į Vilniaus piešimo mokyklą iš Pilies gatvės
Ivanas Trutnevas, „Vežikas“
Ivanas Trutnevas, „Vežikas“
Vežikas. I. Trutnevo nuotr.
Vežikas. I. Trutnevo nuotr.
Vilniaus piešimo mokyklos mokiniai 1912 m. Pirmas iš kairės – M. Kikoinas, dešinėje stovi F. S. Zarfinas
Vilniaus piešimo mokyklos mokiniai 1912 m. Pirmas iš kairės – M. Kikoinas, dešinėje stovi F. S. Zarfinas
Monografijos „Vilniaus piešimo mokykla 1866–1915“ viršelis
Monografijos „Vilniaus piešimo mokykla 1866–1915“ viršelis
Ivanas Trutnevas, akvarelė. Valstybinės Tretjakovo galerijos nuos.
Ivanas Trutnevas, akvarelė. Valstybinės Tretjakovo galerijos nuos.
Ivanas Trutnevas, „Autoportretas“
Ivanas Trutnevas, „Autoportretas“