Nors Suomiją pasiekia nedaug migrantų, šalies kraštutiniai dešinieji skambina pavojaus varpais, pasitelkdami „islamizavimo“ ir „terorizmo“ sąvokas. Miestų centruose vyksta rasistiniai incidentai, organizuojamos eitynės su fakelais. Liberalioji visuomenės dalis stengiasi priešintis, bet visuomenė skaldosi vis labiau. Didžioji Europos šalių dalis patiria panašią nuomonių poliarizaciją, o ksenofobinės nuotaikos grindžia kelius populistams ateiti į valdžią. Kad jie gali paprastai atsakyti į visus klausimus, jau matome ir Lietuvoje, net per pretendentų į šalies prezidentus debatus. Todėl siūlau atkreipti dėmesį į suomės Elinos Hirvonen dokumentinį filmą „Lūžio taškas“ (LRT Plius, 29 d. 23 val.). Vis dėlto, nepaisant niūraus filmo tono, jame blyksteli viltis: Suomijoje dar yra vietų, kur galima kalbėtis. Lietuvoje, deja, jų vis mažiau.
Jei jau prabilome apie migraciją ir emigraciją, atkreipkite dėmesį ir Johno Crowley filmą „Bruklinas“ (TV3, 27 d. 21 val.) – jaunos emigrantės istoriją apie tai, kaip sunku prisitaikyti svetimoje šalyje. Filmas perkels į 6-ąjį XX a. dešimtmetį. Airija tada neturėjo ko pasiūlyti savo gyventojams. Kas galėjo, stengėsi vykti į JAV ir ten ieškoti laimės. Tokia ir filmo herojė Elis, kuri be džiaugsmo palieka gimtinę, nes taip nori jos sesuo. Elis sunku pritapti Niujorke, nors ji ir gyvena tarp savų. Gyvenimas pasikeičia, kai Elis susipažįsta su simpatišku italu, bet jos jausmams teks išbandymas. Elis grįš į gimtąjį miestą, kur jos laukia motina ir žmogus, galintis pasiūlyti Elis viską, apie ką ji svajoja, ir pirmiausia laimingą gyvenimą Airijoje.
Filmo pagrindu tapo airių rašytojo Colmo Toibino romanas, regis, išleistas ir Lietuvoje. Bet scenaristas Nickas Hornby, paėmęs iš knygos siužetą bei veikėjus, atsisakė pagrindinės „Bruklino“ minties, nes Toibinui rūpėjo pasakojimas apie airių emigraciją. Filme ši tema atsidūrė antrame plane. Tačiau nostalgiška gaida išliko, todėl beveik pasakišką atmosferą kuriantys kostiumai, scenografija, emigrantų gyvenimo scenelės gali sužadinti ir lietuviškus prisiminimus apie savus „amerikonus“. Patrauklūs ir filmo aktoriai Saoirse Ronan, Emory Cohenas, Domhnallas Gleesonas.
Į beveik pasakišką atmosferą panardins ir Christopherio Menaul filmas „Vasara vasarį“ (LRT Plius, gegužės 1 d. 21 val.). Jis pasakoja apie XX a. pradžioje išgarsėjusią Niulino meno mokyklą. Vienas jos kūrėjų buvo Alfredas Munningsas (Dominic Cooper), dabar labai vertinamas meno kolekcionierių. Režisierius koncentruojasi į Munnigso, Florence Carter-Wood ir Gilberto Evanso meilės trikampį. Šios meilės istorijos fonas – Kornvalio gamta ir artėjančio karo nuojauta.
Sakykite, ką norite, bet niekas neprilygsta nostalgijai, kurią žadina Woody Alleno filmai. 1987 m. pasirodžiusios „Radijo dienos“ (LRT Plius, 27 d. 21 val.) priminė Federico Fellini „Amarcord“ nuskambėjusią tiesą, kad praeities įvykis nėra svarbus, svarbiau, kaip jis įsirašė į mūsų atmintį. Fellini intonaciją galima atpažinti ir „Radijo dienose“. Filmo veiksmo laikas ypatingas, nes 4–5-ąjį dešimtmečius radijas JAV užėmė svarbią vietą kiekvieno amerikiečio gyvenime. Tai buvo ne tik medija, bet ir kažkas daugiau – radijas jungė žmones nepriklausomai nuo jų socialinės padėties ar etninės grupės, ir net kinui sunkiai sekėsi konkuruoti su radiju. Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje Holivudas net bandė perkelti į ekraną populiarius radijo serialus ir jų žvaigždes. Užtat po gero dešimtmečio televizija sėkmingai perėmė iš radijo „muilo operas“.
Allenas rodo neturtingą žydų šeimą, gyvenančią, beje, taip pat Brukline. Čia daug įvairių dėdžių, tetų, kurių kiekvienas turi savo įpročius ir svajones. Kartu su kaimynais jie kuria spalvingą radijo gerbėjų bendruomenę. Kiekvienas šeimos narys turi savo mėgstamą laidą, o kartais radijas net įsikiša į jų gyvenimą: tetą Beą (Dianne West) sužadėtinis palieka tą akimirką, kai radijas transliuoja Orsono Welleso „reportažą“ apie ateivių iš kosmoso atvykimą į Žemę. (Allenas, žinoma, negalėjo apeiti fakto, kad radijo spektaklis pagal Herberto Wellso „Pasaulių karą“ sukėlė didžiulę amerikiečių bėgimo iš miestų bangą). Allenas panaudojo filme daugybę žinomų melodijų – filme skamba Millerio, Jameso, Goodmano muzika, autentiški senų dainų įrašai. Nors ką dabar gali pasakyti dainos pavadinimas „La Cumparsita“?
Užtat žodį „programišiai“ žino visi. LRT (26 d. 22.50) parodys Michaelo Manno filmą „Programišiai“ (2015). Jo siužetas paprastas: po to, kai Kiniją ištiko jų Černobylis, kariškiai siunčia į Niujorką savo emisarą Čeną. Jis turi išlaisvinti iš kalėjimo kursioką Nikolasą (Chris Hemsworth) – programišių, nuteistą dvylika metų kalėti už sukčiavimą su kreditinėmis kortelėmis. Mat tik Nikolasas gali išsiaiškinti, kas sukūrė grėsmę pasauliui keliantį virusą.
Akivaizdu, kad Mannas – senosios kartos režisierius: kas neprisimena jo garsiojo „Karščio“? Todėl ir „Programišiai“ vis padvelkia Bondo nuotykiais, filme daug veiksmo scenų, bet, laimė, žiūrovai gali ne tik rūpintis pasaulio likimu, bet ir pasižvalgyti po Pekiną, Niujorką, Kvalą Lumpurą, Los Andželą, Honkongą. Tokia visai velykinė kelionė su vaizdo atrakcionais nespėjusiems pailsėti per šventes.
Jūsų – Jonas Ūbis
