Draugai, banano ar vaivorykštės?

Su Adamu Mazuru kartu dalyvavome tarptautinėje konferencijoje „Fast Forward“ (2017), skirtoje fotografių kūrybos analizei, vykusioje Nacionalinėje dailės galerijoje. Šalia kitų autorių jis pristatė ir prieštaringą bei prieštaringai vertinamą Natalia LL kūrybą. Kaip tik šios menininkės videodarbas „Vartotojiškas menas“ („Consumer Art“, 1973), Lenkijos kultūros ministrui reikalaujant, balandžio pabaigoje buvo išimtas iš nuolatinės ekspozicijos Nacionaliniame Varšuvos muziejuje. Kūrinys kritikuotas kaip nepadorus ir trikdantis jaunimą.

Daugiau nei tūkstantis protestuotojų susirinko prie muziejaus valgyti bananų. Socialiniai tinklai buvo užtvindyti bananų valgymu, dalis rinkosi obuolius dėl įvairovės ir įvairesnio lyčių atspindėjimo. Protestuotojai norėjo priminti, kad Natalijos LL kūrinys ne tik pasakoja apie seksualinę revoliuciją, bet ir kritikuoja vartotojiškumą bei sovietmečio deficito kultūrą, kai gauti bananą reiškė nepaprastą sėkmę. Kūrinys buvo grąžintas, nors vėliau nuspręsta keisti visą ekspoziciją iš esmės. Apie šį įvykį ir kultūrinę atmosferą Lenkijoje paprašiau pasidalinti mintimis Mazurą, kuris yra meno kritikas ir istorikas, kuratorius, dėsto Poznanės menų universitete, taip pat kartu su Karolina Plinta ir Piotru Polichtu yra įkūręs BLOK (https://blokmagazine.com/about-us/) žurnalą, skirtą Vidurio Europos kultūros reiškiniams.

Kaip pakomentuotumėte „Bananų akciją“? Ar lenkai jau užsimiršo, ką sovietmečiu reiškė bananas? Kodėl dabar taip susirūpinta jaunimu? Ar Kultūros ministerija imasi vykdyti projektą, kurio tikslas užtikrinti, kad menas būtų moralus ir saugus, ar tai spontaniškas įvykis?

Iš nuolatinės šiuolaikinio meno ekspozicijos, kurioje pristatomas XX ir XXI amžiaus menas, iš viso buvo pašalinti trys kūriniai. Be abejonės, Natalia LL iš jų ikoniškiausia. Tikriausiai muziejaus direktorius ir kultūros ministras gavo laiškų iš lankytojų, kur skundžiamasi, kad vaikai, su jais apsilankę muziejuje, patyrė traumą dėl atvirai seksualizuoto kūrinių pranešimo. Taigi kilo tokia tarsi moralinio pobūdžio panika. Kūriniai nukabinti (vėliau, po protesto, vėl pakabinti) naujai paskirto muziejaus direktoriaus, taigi čia gali būti ir asmeninio tipo galių žaidimo kontekstas. Fanatizmas geriausiai matomas žvelgiant į plačiąją auditoriją. Komunistinė praeitis ir istoriniai kūrinio kontekstai nebuvo aptarinėjami jokiame kontekste.

Natalia LL yra sekso revoliucijos atstovė, kuo ji svarbi šiandien?

Situacija parodė, kad revoliucija nesibaigė ir šiomis dienomis patiriame atkrytį. Prieš 4–5 dešimtmečius feminisčių menininkių pasiektos pozicijos yra svarbios naujuose kultūros karuose prieš konservatorių kontrrevoliuciją.

Ar menininkė kaip nors pakomentavo įvykius? Mačiau, kad jos interneto puslapyje banano valgymas rodomas per visą ekraną kilpa...

Kiek man žinoma, nekomentavo, bent jau oficialiai. Bet nepamirškime, kad Natalia LL atsitraukė nuo radikalaus feminizmo judėjimo ir nepageidavo, kad kūriniai būtų matomi vien iš feministinės perspektyvos.

Smagiausia istorijos dalis ta, kad lenkų meno gerbėjai sureagavo ir kūriniai grįžo į vietas gerai pareklamuoti. Tiesą sakant, su kolegomis neretai pavydime lenkų kultūros bendruomenės sutelktumo, protestų tradicijos. Yra kas į Varšuvą reguliariai važiuoja teatro, parodų žiūrėti. Kita vertus, glumina tokie reiškiniai kaip bažnyčios inicijuotas „Hario Poterio“ knygų deginimas. Kaip Jūs matote situaciją – ar bananų incidentas yra susijęs su Bažnyčios įtakos plėtimu? Kokia kryptimi juda Lenkija?

Reiktų kalbėti ne tik apie Bažnyčios, kuri neįprastai šiuo klausimu tyli, vaidmenį, o apie politiką, konkrečiau – apie rinkimus į Europos Parlamentą ir rudenį į vietos parlamentą. Jei partija „Įstatymas ir teisingumas“ pralaimės, situacija vėl drastiškai pasikeis. Išsamiai apie tai rašiau straipsnį: http://www.erstestiftung.org/en/polish-art-in-a-period-of-populism/. Šiuo metu visi susidomėję nauja istorija, kai norima nuteisti žmogų už tai, kad Čenstakavos Dievo Motinai uždėjo vaivorykštinę aureolę.

Dveji metai kalėjimo už ironiją skamba labai baisiai. Kalėjimų neužtektų. Strasbūro teismas Lietuvos drabužių dizainerio Roberto Kalinkino reklaminę akciją „JesusMarija“, kurioje vaizduoti Kristus ir Marija, išteisino, patvirtinta teisė į laisvą raišką. Atrodo, kad kova už moralumą nėra ta, kurią norima laimėti, o labiau gera vieša akcija. Tik neaišku, ar gerai paskaičiavo, kieno naudai.

Jūs teisi, kultūros karas prisideda prie kultūros žydėjimo, o kiekvienas draudžiantis veiksmas suveikia kaip mažytė atominė bomba, sužadinanti žmonių energiją veikti meno, kultūros, LGBTQ baruose. Galite tik įsivaizduoti, kiek lenkiškame feisbuke atsirado vaivorykščių, mergelių marijų. Begalybė.

Labai ačiū už skirtą laiką!