Šį savaitgalį ir ateinančią savaitę televizorių ir kompiuterių ekranuose dominuos „Eurovizija“ ir prezidento rinkimai. Abu reginiai žadina viltis, bet aš tokiais atvejais vis prisimenu parabolę iš Raimondo Vabalo filmo „Birželis, vasaros pradžia“. Ji apie raganą ir mergaitę. Mergaitė ateina pas raganą sužinoti apie ateitį, o ši jai atsako, kad bus labai blogai – niekas nepasikeis.
Du vakarus iš eilės (šįvakar, 10 d., ir ryt, 11 d. 23 val.) LRT rodys skandalingą dokumentinį keturių valandų Dano Reedo filmą „Paliekant Neverlandą“ (2019). Jo veikėjai – du vyrai, Wade’as Robsonas ir Jamesas Safechuckas, pasakojantys apie tai, kaip vaikystėje juos tvirkino Michaelas Jacksonas, kuris labai mylėjo vaikus. Neverlandas – tai kičiniai Jacksono rūmai Kalifornijoje. Taip pat filme pasirodo veikėjų šeimos nariai. Veiksmas nukelia į dainininko šlovės viršūnės metus – 9-ąjį dešimtmetį ir 10-ojo pradžią. Abu pasakotojai tvirtina buvę didžiuliai Jacksono gerbėjai ir svajoję apie žvaigždės karjerą, abu dažnai lankęsi Neverlande, gaudavę brangių dovanų. Neverlande jų laukė saldumynai, privatus zoologijos sodas, pramogų parkas, pasirodymai televizijoje, pinigai ir bendraamžių pavydas. Ir seksas ne tik dainininko miegamajame. Iki tol, kol tapdavo nereikalingi.
Tačiau, regis, labiau nei Jacksono pedofilija filmo autorius domina seksualinės ir psichologinės prievartos mechanizmai žvaigždžių garbinimo laikais. Jiems įdomu, kodėl ne tik berniukų tėvai apsimetinėjo, kad nežino, kas vyksta dainininko miegamajame. Nors kartu „Paliekant Neverlandą“ – tai ir pasakojimas apie žmogų, pasiklydusį paties susikurtame pasaulyje. Vieniems Jacksonas buvo susižavėjimo objektas, kitiems – manipuliatorius, seksualinis medžiotojas, šaltai žaidžiantis su išnaudojamų vaikų gėdos ir kaltės jausmu. Dainininko gerbėjai aiškina, kad tai melas, kitus stebina netikėtai atsivėrusi tiesa. Bet nežinau, kuo reikia būti, kad nekeltų įtarimų žmogus, kurio oda išbalinta, nosis operuota, o makiažas – tiesiog tobulas, ypač kai jis demonstruoja savo begalinę meilę vaikams.
Kad geriausius scenarijus rašo gyvenimas, patvirtina ir australų režisieriaus Craigo Gillespie 2017 m. filmas „Aš esu Tonia“ (TV3, 11 d. 21 val.). Jo herojė Tonya Harding siekė tapti olimpine dailiojo čiuožimo čempione, bet karjerą sužlugdė kaltinimai užpuolus konkurentę iš JAV rinktinės Nancy Kerrigan. Filme matome, kad Toniai (Margot Robbie) iš pat pradžių buvo nelengva: tėvas pabėgo, motina jos nemylėjo ir vertė treniruotis. Būdama devyniolikos Tonia ištekėjo už ūsuoto niekšelio ir mušeikos, sporto teisėjai jos nemėgo, ji niekam nepatiko. Bet 1994-ųjų sausį viskas pasikeitė: nežinomas piktadarys bandė lazda sulaužyti Kerrigan kojas. Paaiškėjo, kad jį pasamdė jau buvęs Tonios vyras ir jo draugas. Tada apie Tonią sužinojo ir jos pradėjo nekęsti visi.
Šią tragikomišką istoriją ekrane komentuoja patys jos veikėjai, tiksliau, juos vaidinantys aktoriai. Jie pateikia savas įvykio versijas, prieštarauja vienas kitam ir iš dalies oficialiai istorijos versijai. Tačiau žiūrovams niekas ir nesiūlo išsiaiškinti tiesos. Mums dar kartą siūloma įsitikinti, kad faktai ne tokie svarbūs kaip emocijos. (Beje, tuo įsitikinome ir žiūrėdami kandidatų į prezidento postą debatus.)
Dar vienas pasakojimas apie skandalą ir tiesą – Peterio Landesmano televizijos filme „Markas Feltas. Žmogus, sugriovęs Baltuosius rūmus“ (TV3, 12 d. 23.30). Jo herojus – svarbi Votergeito skandalo grandis: prisidengęs „Deep Throat“ pseudonimu, Markas Feltas padėjo dviem žurnalistams, kurių tyrimas privertė atsistatydinti prezidentą Richardą Nixoną. Feltas išsaugojo savo paslaptį beveik trisdešimt metų. Jis rizikavo viskuo – šeima, karjera ir net laisve, kad pasaulis sužinotų tiesą. Filme jį suvaidino Liamas Neesonas.
Jūsų – Jonas Ūbis
