Daugiau temų
Jonas Ūbis
Atskirai
Krėsle prie televizoriaus
LRT triukšmingai išlydi prezidentę Dalią Grybauskaitę: šįvakar (28 d. 19 val.) iš Vilniaus S. Daukanto aikštės transliuos koncertą „10 metų kartu“. Juo su politike atsisveikins lietuvių populiariosios muzikos atlikėjai bei į aikštę susirinkę gerbėjai. Sekmadienį (30 d. 21 val.) rodys prezidentei skirtą Donato Ulvydo filmą „Valstybės paslaptis“. Panašūs masinės kultūros generuojami ritualai verčia prisiminti praeitį, bet juk lietuviai mėgsta ritualus.
Jonas Ūbis
Vaikų žaidimai
Krėsle prie televizoriaus
Evano Goldbergo ir Setho Rogeno komedija „Interviu su diktatoriumi“ (LNK, 24 d. 22.50) prieš kelerius metus sukėlė daug triukšmo, mat papiktino Šiaurės Korėjos diktatorių Kim Jong-uną. Jis reikalavo filmo nerodyti, bet efektas buvo priešingas, juk ar gali būti geresnė reklama už draudimą? Juolab kad ant filmo plakato dar ir korėjietiškai parašyta: „Netikėkite tais negarbingais ir neišprususiais amerikiečiais.“
Jonas Ūbis
Nevykėliai gali įkvėpti
Krėsle prie televizoriaus
Vis stebiuosi, kodėl lietuviai taip garbina žodį „elitas“ ir viską, kas juo įvardijama. Nenustebsiu, jei netrukus pas mus viskas bus elitiška, pavyzdžiui, elitiniai elgetos ar elitiniai politikai. Todėl siūlau prisiminti Sylvaino White’o filmą „Pasmerktas būrys“ (TV1, 17 d. 21 val.), kurio originalus pavadinimas „The Losers“.
Agnė Narušytė
„Naftiniai“ koldūnai ir rusiškas šaltis
Kultūriniai įspūdžiai Jekaterinburge
Rusijoje nebuvau nuo pat nepriklausomybės pradžios. Kai Metenkovo namuose įsikūręs Fotografijos muziejus pakvietė į Jekaterinburgą, buvo smalsu pamatyti šį miestą už Uralo, bet ir kiek baisu: lietuviškoji „Vikipedija“ daugiausiai vietos skiria jame (1924–1991 m. – Sverdlovskas) kalintų ir nužudytų lietuvių pavardėms. Ir caro Nikolajaus II šeima buvo sušaudyta būtent čia. Be to, esu iš priešų šalies. Ar neprisikabins koks „saugumas“? Ar neareštuos? Ar iš viso įleis? O gal, vos įkišus kortelę į bankomatą, nusiurbs visus pinigus ir vertingus „duomenis“?
Šie paranojiški klausimai galbūt skamba juokingai, ypač – dažniau į tą pusę važinėjantiems. Bet net mano išmanusis telefonas, paprastai nepriekaištingai šokinėjantis per laiko juostas, susipainiojo ir atsisakė suprasti mano netikėtą kelionę į Rytus.
Monika Krikštopaitytė
Iš meno organizacijų istorijos: AICA (II)
Pokalbis su Elona Lubyte
Praėjusiame numeryje Giedrė Jankevičiūtė pokalbyje su AICA įkūrėjais Viktoru Liutkumi ir Laima Laučkaite aptarė tarptautinės dailės kritikų asociacijos Lietuvos sekcijos įkūrimą, gyvavimo pradžią ir tuo metu svarbiausius aspektus. Priminė mums, kad organizacija mini trisdešimtmetį ir ta proga verta inicijuoti pasakojimą iš pirminių šaltinių. Istoriją tęsiame kalbindami kitą, ilgametę AICA vadovę Eloną Lubytę.
Jonas Ūbis
Vasarą nieko naujo
Krėsle prie televizoriaus
Bulgarų Kristinos Grozevos ir Petaro Vylčanovo filmas „Šlovė“ („LRT Plius“, 12 d. 21.30) turėtų vadintis „Slava“, nes rusiškas laikrodis „Slava“ yra vienas šios karčios komedijos veikėjų. Tiksliau, jo dovanojimo motyvas. Kad su tėvų dovanotais laikrodžiais reikia elgtis atsargiai ir perduoti palikuonims, rodė dar Quentino Tarantino „Bulvarinis skaitalas“.
Jurgita Ludavičienė
Diena po nakties
Eglės Gineitytės paroda Niujorke
Vis greitėjančiame ir plokštėjančiame laike visko daug daugiau: plepalų, pasirodymų, kvietimų, šou, parodų ir kitokių meninių įvykių. Atrodo, viskas atsiranda tik tam, kad galėtų užlieti kasdienybę, užpildyti mūsų godžias akis ir ausis tol, kol pradėsime žiopčioti dusdami nuo gausos – ir vėl dingti, nes rytoj niekas šių vaizdų ir garsų nebeprisimins. Nes bus nauji. Baikit. Bet kažkas juk turi būti. Kažkas, kas ne tik slysta paviršiumi ir gausina plokščius vaizdus, kažkas, kas eina grynumo link.
Jonas Ūbis
Lietuviški politikos receptai
Krėsle prie televizoriaus
Praėjusio sekmadienio vakaro šou per LRT – dar vienas įrodymas, kad rinkimai tampa popsiniu reginiu, o saldžios dainos apie meilę tėvynei paprastai užgožia profesionalių ekspertų išvadas. Rinkimai tampa sluoksniuotu tortu, kurio receptą kiekvienas turi savo arba pasirenka, kas jam saldžiau. Į aikštę prie Prezidentūros susirinkę žmonės, regis, ir neslėpė, kad atėjo į dar vieną festivalį. Jų gegužę Vilniuje netrūksta. Duonos ir žaidimų pakako visiems.
Iš meno organizacijų istorijos: AICA (1)
Giedrė Jankevičiūtė kalbina Laimą Laučkaitę ir Viktorą Liutkų
2019 m. gegužės 17 d. pavakare išėjusi iš Dailės akademijos senųjų rūmų kaktomuša susidūriau su Viktoru Liutkumi. Pradėjom apie šį bei tą ir perėjom prie jubiliejų minėjimo epidemijos. Aišku, šitie ritualai prasmingi, nors kartais jų gerokai per daug ir jie ima varginti bei erzinti. Kita vertus, jubiliejai leidžia gauti lėšų tyrimams, nes tik per valstybės istorijai reikšmingų sukakčių minėjimus tyrimų reikšmę supranta politikai, jie skatina visuomenės susidomėjimą istorija, mobilizuoja tyrėjų pajėgas ir taip per jubiliejus pavyksta kažką gilesnio praeityje bei dabartyje atrasti. Žodis po žodžio priėjom prie savo srities – dailėtyros, ir Viktoras tarė: „Tai mes juk prieš 30 metų įkūrėm AICA. Jubiliejus?“. – „Hm, ar tikrai 1989? Kad kažkaip lyg ir vėliau ta pradžia buvo...“ – „Ne, ne, AICA kūrėm Dailininkų sąjungoje Kosciuškos gatvėje, o 1990 m. aš jau perėjau dirbti į Kultūros ministeriją.“
Jonas Ūbis
Laimingo gyvenimo receptai
Krėsle prie televizoriaus
Šį šeštadienį Woody Alleno filmo nebus. Tačiau TV1 (26 d. 23.05) parodys Sophie Lellouche komediją „Paryžius–Manhatanas“ (2012). Jos herojė – didžiulė Alleno kūrybos gerbėja – ieško gyvenimo prasmės įsivaizduojamuose pokalbiuose su savo dievaičiu. Alleno filmus veikėjai perduoda iš rankų į rankas kaip priklausomybės bendruomenei ženklą. Seniai esu jos narys, todėl vis dar prisimenu, kas negrąžino prieš trisdešimt metų pasiskolintos Alleno „Rugsėjo“ vaizdajuostės.
