7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Apie aštuonkojį, koralus ir liūtą

58-oji Venecijos bienalė atidaryta

Agnė Narušytė
Nr. 20 (1299), 2019-05-17
Dailė Pasaulyje
Performanso-operos „Saulė ir jūra (Marina)“ fragmentas. Autorės nuotr.
Performanso-operos „Saulė ir jūra (Marina)“ fragmentas. Autorės nuotr.

Pradėkime nuo dramblio kambaryje, t.y. „Auksinio liūto“. Maniau, kad ieškodamos Lietuvos paviljono mudvi su Skaidra Trilupaityte paklaidžiosime Venecijos gatvelėmis. Bet ta kryptimi jau skubėjo žmonės – nepažįstami. Galiausiai atsitrenkėme į pačią ilgiausią eilę, kuri vos judėjo. Pasinaudojome šeimininko teise, kitaip nebūtume spėjusios pamatyti, ką sukūrė kompozitorė Lina Lapelytė, scenarijaus autorė Vaiva Grainytė ir režisierė Rugilė Barzdžiukaitė (kuratorė Lucia Pietroiusti, komisarė Rasa Antanavičiūtė). Taip būna itin retai – „Saulė ir jūra (Marina)“ pranoko lūkesčius.

Karinio jūrų laivyno patalpos parodoms dar nenaudotos. Architektūra, kaip ir dera, rūsti, be papuošalų. Užlipę siaurais laiptais žiūrovai atsiduria tarsi balkone, iš kurio atsiveria netikėtas vaizdas – saulėtas paplūdimys. Ten, ant smėlėto dugno – patiesalai, ant jų – kūnai. Stori ir ploni, seni ir jauni, šviesūs ir tamsūs. Poilsiautojai guli, žaidžia kamuoliu, sprendžia sudoku, piešia, filmuoja kitus. Viskas – kaip tikra. Bet jie dainuoja operiniais balsais, tai solo, tai choru. Apie spalvas, kremo nuo saulės cheminę sudėtį, išblukusius koralų rifus – tarsi klausytumės jų minčių, išgverusių nuo saulės, pavargusių net nuo paties poilsio. Tamsiame angare tas paplūdimio fragmentas atrodo lyg užmiršta dabarties liekana ateities distopijoje. Jie dar nežino, kad katastrofa jau įvyko, tik slopina žinojimą palaimos iliuzija. Galiausiai ją pramuša tikrovė – ilgakasės dvynės, vos ne Gretos Thunberg antrininkės, ima dainuoti apie nykstančias gyvūnų rūšis, apie mirtį, apie galimybę pasidauginti 3D spausdintuvu. Šis libreto posūkis nėra netikėtas, į kulminaciją vedė mūsų žinojimas, bet personažai ir toliau lieka drybsoti nuvargę, geibsta dirbtinėje saulėje. Jie nė piršto nepajudins, kad status quo pasikeistų, kad klimato kaita sustotų. Inercija per didelė, viskas liks kaip buvę, kol nieko nebeliks. „Tik pasėdėjusi ten kurį laiką suvoki, kad būtent taip ir baigiasi pasaulis, – rašo „artnet*news“ redaktorė Julia Halperin. – Ne su trenksmu, bet kažkuo gerokai žmogiškesniu: rezignacija, susitelkimu į save, tinguliu.“ (https://news.artnet.com/exhibitions/lithuanian-pavilion-1543168)

Gali būti, kad kiti matys šiek tiek kitokią operą, nes kaskart keisis personažai. Bet nesikeis veidrodžio efektas – jie yra mes, panirę į savo kasdienybę, žinantys faktus, bet ir toliau susirūpinę tik savo reikalais. Dar niekada buitis taip negrėsė būčiai.  Tiesa, persikėlimas į kūrinį numatytas ir tiesiogine prasme. Pačioje Venecijoje smėlio nebūna, pliažo čia nėra. Kvietimas apsirengti maudymosi kostiumą ir tris valandas pasivolioti ant smėlio – tarsi visai paprastas triukas. Bet klausydamasi operos girdėjau ir publikos šnabždėjimą: „nuostabu, kad jie įtraukė miestiečius“. Juk šis miestas nugrims vienas pirmųjų – pakilus vandenyno lygiui Venecijos arkados boluos iš gelmių kaip dabar švyti tas svetimkūnis, lietuviškas paplūdimys.

Nesupratau, kas augino jaudulį labiau – ar vaizdo ir garso jungtis, ar tai, kad viso to klausėsi viso pasaulio kritikai, menininkai, kuratoriai, kaip ir mes, jau apėję beveik šimtą kitų paviljonų (šiemet – vienu mažiau, nes dėl politinės suirutės Venesuela nesugebėjo savojo atidaryti), apžiūrėję apie septyniasdešimties menininkų kūrinius pagrindinėje bienalės parodoje. Nuovargis paprastai atbukina pojūčius, net stiprūs kūriniai nebeveikia, ir štai – svarbiausių bienalės temų išrišimas. Kitą dieną paskelbtas Lietuvai istorinis apdovanojimas buvo ir nuostabi, ir nujausta žinia (beje, antrą kartą iš eilės „Auksinis liūtas“ už geriausią paviljoną tenka performansui ir moterims).

O juk reikėjo nustelbti daugybę objektų, instaliacijų, videofilmų ta pačia tema. Anksčiau ekologiją primindavo tik suomių, Šiaurės šalių ir islandų paviljonai. Dabar ji – bienalės dominantė. Klimato kaita gali sunaikinti ne tiktai augalus ir gyvūnus, bet ir civilizaciją. Ir sunaikins, jei nesikeis pasaulio šalių politika. Tad menininkai daro ką gali – mėgina keisti mūsų mintis, kad mes pakeistume politiką. Vieni pamokslauja, kiti informuoja, treti estetizuoja. Rezultatas – kiekviename žingsnyje persekiojančios keraminių ar stiklinių kriauklių, plastikinių medūzų, nertų koralinių rifų, hibridinių būtybių (Pakui Hardware kuriamų mutantų „giminaičių“) formos. Tačiau keletas kūrinių įsirašė į atmintį. Už viso gyvenimo nuopelnus apdovanotasis amerikietis Jimmie Durhamas iš padėvėtų drabužių sukonstravo nykstantį buivolą, tarsi prijaukintą, bet jau suvartotą. Argentinietis Tomás Saraceno įgarsino patį klimato atšilimą – iš sirenų, perspėjančių venecijiečius apie kylantį vandenį, sukūrė garso instaliaciją po Arsenalo prieplaukos stogu. Danijos paviljone Larissa Sansour įkurdino postapokaliptinį pasaulį, kuriame brandinama nostalgija svetimai praeičiai, kad išliktų ne vien bejausmiai klonai. Bet jei bienalėje veiktų Eurovizijos principas, balsuočiau už Prancūzijos paviljoną, o iš kuratoriaus Ralpho Rugoffo pasirinktų menininkų – už vokietę Hito Steyerl, kurios darbas šiuo metu eksponuojamas ir MO.

Į Prancūzijos paviljoną buvo ne ką lengviau patekti nei į Lietuvos. Laimė, pirmąją peržiūrų dieną dar nedaug kas apie tai žinojo, be to, eilė atrodė apgaulingai trumpa. Tik pastovėjus gerą pusvalandį paaiškėjo, kad ji sukasi aplinkui pastatą ir dingsta tankmėje kaip gyvatė, žolėje tykanti mūsų laiko. Londone gyvenanti prancūzė, Turnerio premijos laureatė Laure Prouvost mėgsta užkulisius ir slaptas intervencijas. Skaičiau, kad bienalės metu ji nieko neatsiklaususi kasa požeminį tunelį į greta esantį Britanijos paviljoną, kad žmonės galėtų lengvai keliauti po „Brexito“ (ir ragina britams atstovaujančią Cathy Wilkes daryti tą patį iš priešingos pusės). Jos ekspozicija „Gili jūra mėlyna“ – taip pat apie kelionę. Įėję pro tarnybines duris žiūrovai atsiduria ant plastikiniu vandeniu užlietos žemės, kur mėtosi buvusio pasaulio liekanos: mobilusis telefonas, i-phone’as, lyg ungurys besirangantis jo laidas, cigaretę nusičiupęs paukštis, akis išsproginęs aštuonkojis (sako, jis ne tik jaučia, bet ir mąsto kojomis). O perėjus į tamsią patalpą, vandenyno personažai atgyja ekrane pulsuojančiais, ryškiais, į pasąmonę duriančiais vaizdais. Tampomi plastmasiniai speneliai aikteli, pjaustomos akys primena siurrealizmo klasiką. Nors fabula paprasta: apie dešimt įvairaus amžiaus, įvairių rasių žmonių iškeliauja iš Paryžiaus priemiesčio, kavinėje teleportuojasi į vandenyną, kur žuvys burnose nešioja avietes. Atkeliavę į Veneciją, jie pro galines duris įlenda į paviljoną, kuriame dabar sėdime. Atsipeikėjus nuo filmo svarbiausia iškart nesprukti į šviesą ir patyrinėti šonines patalpas. Ten rasite ekrane matytus daiktus, žmones ir net gyvą balandį. Tai – tikrovės laboratorija, kurioje menininkės vaizduotė išgavo naujus mentalinius junginius.

Hito Steyerl dviejose instaliacijose projektuoja dirbtinio intelekto pakeistą ateitį. Čia reikia paminėti, kad bienalės kuratorius nusprendė negluminti žiūrovų kiekiais ir sumažino dalyvių skaičių. Todėl tie patys menininkai pristato po skirtingą darbą centriniame Giardini paviljone ir Arsenale – kaip „pasiūlymą A“ ir „pasiūlymą B“. Pasiūlymą šiems „įdomiems laikams“ mąstyti kitaip. Pavyzdžiui, Giardini eksponuojamas Vilniaus Šiuolaikinio meno centre matytas Augusto Serapino darbas „Vygintas, Kirilas & Semionovas“ – trijų vaikų iš uždarytosios Visagino atominės elektrinės plytų sukonstruota apgriuvusi „archajinė“ šventykla. O Arsenale – tik „nekaltos“ gelbėtojų kėdės, kurias galima supainioti su inventoriumi. Abu Steyerl kūrinius sieja yrantis nufilmuotos Venecijos vaizdas, tarsi matomas robotų akimis. Giardini ji leidžiasi plaukioti po Veneciją Leonardo da Vinci išrastu povandeniniu laivu, kuris galėjęs padėti venecijiečiams apsiginti nuo Osmanų imperijos. Bet inžinierius-menininkas nusprendęs, kad neapdairu kvailiems žmonėms įduoti tokį pavojingą ginklą (ateitis rodo, kad jis buvo teisus, bet kas iš to – ginklai vis tiek buvo išrasti). Arsenale Steyerl ieško ateities, kurioje paslėpė gėles, išaugintas iš vėjyje sugautų sėklų seilėmis sušlapintame popieriuje, kai jos fiktyvi pasakotoja „sėdėjo kalėjime“. Ateityje turėjo viskas išsispręsti, bet netikėtai „dabartis tapo neprognozuojama“: „kas, po velnių, galėjo nuspėti „Brexitą“?“ Kas? Ekrane rėkia neonaciai: „svetimšalius lauk!“. Dabartyje baisu. Tik stebuklingos gėlės gali išgelbėti. Bet – paaiškėja – visos gėlės stebuklingos. Ir ekranas užgęsta, kad parodytų už jo paslėptas nufilmuotas gėles. Ateities sodas jau seniai čia, jį jau apžiūrėjome laipiodami tilteliais, kaip būna Venecijoje per liūtis.

Ne tiktai klimato atšilimas tirština šių laikų psichodramą, bet ir politiniai lūžiai. Tam nuteikia pats bienalės parodos pavadinimas: „Kad jūs gyventumėt įdomiais laikais“. Manoma, kad tai – kinų palinkėjimas priešams. Bet iš tiesų jį 4-ojo dešimtmečio pradžioje „nukalė“ ir išpopuliarino britų valstybės veikėjas Austenas Chamberlainas, norėdamas perspėti apie fašizmo grėsmę. Dabar daug kas lygina aną dešimtmetį su šiuo ir Rugoffas – ne išimtis. Bet jis linki gyventi įdomiais laikais kiek ironiškai, nes menas ne tik kritikuoja, protestuoja ir komentuoja. Menas gali daugiau, tiesiogine to žodžio prasme didina įdomumo procentą mūsų laike. Ir provokuoja naujas mintis. Prieš keletą metų iš daugybės kino epizodų sumontuotu „Laikrodžiu“ nustebinęs Christianas Marclay’us šįkart rodo 48 karo filmus vienu metu. Matomi tik vienas ant kito užklotų ekranų pakraščiai ir girdimi šūviai, smūgiai, riksmai. Kam perjunginėti televizijos kanalus renkantis filmą, jei iš anksto viską žinai? Telekia vaizduotė karštligiškos stazės tuneliu. Jitisho Kallato sukūrė laiko tunelį Indijos paviljone, mininčiame Mahatmos Ghandi 150-ąsias metines. Tamsiame kambaryje iš angos veržiasi garai, per kuriuos lyg per ekraną slenka tekstas – Ghandi laiškas Hitleriui, rašytas prieš pat karo pradžią, prašantis išsaugoti pasaulyje taiką ir žmogiškumą. Raidžių šešėliai slenka ir grindimis, traukia man pagrindą iš po kojų – net susvyruoju. Bet pro dūmus išeinantys žiūrovai akimirksniui ištrina žodžius ir jų daleles perneša į dabartį. Anuomet – žinome – Ghandi laiškas nepadėjo nė kiek. Ar padėtų dabar? Ar dabar iš viso įmanomas toks Ghandis? Toks Hitleris? O koks mūsų vaidmuo?

O štai šveicaras Christophas Büchelis prikelia dabarties politines šmėklas. Arsenalo krante jis pastatė iš jūros gelmių iškeltą surūdijusį laivą, kuriuo plaukdami 2015 m. balandžio 18 d. prie Lampedūzos salos nuskendo apie aštuoni šimtai pabėgėlių. Apie bienalę rašę kritikai žavėjosi Lenkijos paviljone Romano Stańczako pastatytu išvirkščiu lėktuvu, bet pasipiktino Büchelio „Barca nostra“ – esą šis tikras mirties konteineris žiūrovams tapo tik tapybišku fonu asmenukėms. Tačiau ar tikrai toks menas išniekina mirusiuosius? Fotografijos teoretikė Ariella Azoulay teigia, kad metas keisti politikos ir estetikos dichotomija grįstą meno vertinimo paradigmą. Lengva nurašyti „per daug estetiškus“ kūrinius už tai, kad jie pasinaudoja „kito skausmu“. Bet taip tie kiti praranda galimybę kreiptis į mus per laiko ir erdvės atstumą, išjudinti pilietinę vaizduotę. Juk galėjo būti paprasčiau: jei Rugoffas būtų nepriėmęs Büchelio kūrinio vengdamas kam nors sukelti šleikštulį, ne tik nebūtų dėl ko piktintis, bet ir netektų diskutuoti apie Italijos vyriausybės planus kriminalizuoti žūstančių karo pabėgėlių gelbėjimą. Taip, tas surūdijęs korpusas šiurpina mirusiųjų prisilietimais. Taip, jis stovi nepastebimas užsiplepėjusios, valgančios, geriančios meno minios. Taip, kai kas į socialinius tinklus įkelia „šmaikščią“ asmenukę apie nieką nesusimąstydamas. Bet tai ir yra kūrinio, kaip įvykio, esmė: tas vartojimas, tas paviršutiniškumas, tas abejingumas susidūrus su kitų mirtimi. Kaip „Barca nostra“ testuoja mūsų socialinį jautrumą, taip „Saulė ir jūra (Marina)“ kvestionuoja mūsų „ekologinį sąmoningumą“. Spėju, kad Rugoffui patinka kūriniai, įstumiantys žiūrovą į dviprasmišką situaciją, kurioje tenka savyje kasti blogio šaknį.

„Auksiniu liūtu“ apdovanotasis amerikietis Arthuras Jafa irgi pajuto, kad nepakanka sugraudinti žiūrovą rodant juodaodžių patiriamas skriaudas. Bienalėje matėme dviejų tipų jo kūrinius. Arsenale žvilgsnį traukia didžiulės juodos grandinėmis apkaustytos padangos. Viena kabo lyg kartuvėse. Tai – daugiasluoksnė metafora, kurioje telpa ir juodumas, ir vergovė, ir Misisipės deltos peizažas, ir dabar jau prarasta galimybė juodaodžiams užsidirbti automobilių pramonėje. Bet tik metafora. Minėdami jo apdovanojimą visi kalba apie filmą „Baltas albumas“. Jame sumontavęs rastą medžiagą Jafa rodo ne tik Kukluksklano tradicijas mėginančius atgaivinti baltuosius, bet ir savo pažįstamus, kaimynus, „paprastus žmones“, kurie rimtais veidais mėgina išsiginti dar vaikystėje įskiepyto ir kultūriškai nulemto rasizmo, tačiau jis vis tiek išlenda: „Aš nieko blogo apie juos negalvoju, bet...“ Sunku negalvoti to, ką galvoji, kad ir kaip norėtum būti dorybės įsikūnijimu. O Jafai tiesiog įdomu: „kaip suprasti tai, ko negali žinoti, ir tai, ką privalai galiausiai at-žinoti“. Jafos filmai – nepatogi baltųjų akistata su savąja tarsi įgimta viršenybe kitų spalvų odos atžvilgiu.

Turbūt todėl paminėjimą pelnė ne Čilės paviljone įkurdintas „Hegemonijos muziejus“, kruopščiai surinktais faktais, kinematografine opera (sic!), pačia muziejaus architektūra kritikavęs europiečių kolonistų žiaurumą, bet ironiškai savikritiški belgai (humoras ir belgai?!). Iš pažiūros Josas de Gruytieras ir Haraldas Thysas sukūrė lyg mechaninių lėlių muziejų. Tik kažkodėl dorieji amatininkai puikuojasi vieta centre, o keistokų miestiečių figūros stypso nišose už grotų. Publika linksminasi filmuodama, kaip viena moteriškė verpia, kita žiedžia puodus, muzikantas skambina klavesinu, o dailininkas tapo vienintelį pasaulyje „magiškąjį abstraktų realistiškai romantinį“ paveikslą. Tie už grotų – išstatyti lyg zoologijos sode. Belgai ilgisi tradicinės kultūros? Ar šaiposi iš balsuojančiųjų už praeities rekonstrukciją? Ne visai. Paskaičius „Lankytojo gidą“ paaiškėja, kad už grotų – tikri niekšai: pedantiškas Stasi darbuotojas, šunį nukankinusi davatka, neįgaliąja apsimetanti bambeklė, žydų išdavikė, net pati mirtis. O dorieji amatininkai – tiesiog nevykėliai, melagiai ar žudikai. Taigi ši spalvinga kompanija tarsi atkuria prarastąją patriarchalinę santvarką, kurios ilgesys maitina naująjį fašizmą. Bet žaismingas pavidalas slepia padorios visuomenės tamsumas, nutylimas tradicinių vertybių mito.

Bienalė rodo, kad etiniu požiūriu dviprasmiškos situacijos išjudina senus įsitikinimus efektyviau nei atvira kritika ar pamokslas, kuriems jau turime imunitetą. Lietuvos paviljonas taip pat nejaukiai dviprasmiškas, paliekantis plyšį savistabai ir savigraužai. Viena vertus, ten, apačioje – idiliškas paveikslas, kita vertus – pusnuogių gyvų kūnų paroda, tenkinanti mūsų vujeristinius polinkius; viena vertus – jausmus pakylėjanti opera, kita vertus – kasdienybės nuobodulys; ekologinis sąmoningumas ir abejingo vartojimo inercija; būtinybė ir baimė keistis; paskutinė saulės ir jūros akimirka griūvančiame pasaulyje; dabartis, jau užliejama ateities. Bienalėje buvo daug kokybiško meno, bet Lietuva nusipelnė išskirtinio dėmesio, nes Lina Lapelytė, Vaiva Grainytė ir Rugilė Barzdžiukaitė sulydė pasaulio baimes ir lūkesčius į paprastumo grožiu įkvėpusią formą. Daugeliui užgavo tikrovės nervą.

Venecijos bienalė vyksta iki lapkričio 24 d.

Performanso-operos „Saulė ir jūra (Marina)“ fragmentas. Autorės nuotr.
Performanso-operos „Saulė ir jūra (Marina)“ fragmentas. Autorės nuotr.
Performanso-operos „Saulė ir jūra (Marina)“ fragmentas. Autorės nuotr.
Performanso-operos „Saulė ir jūra (Marina)“ fragmentas. Autorės nuotr.
Performanso-operos „Saulė ir jūra (Marina)“ fragmentas. Autorės nuotr.
Performanso-operos „Saulė ir jūra (Marina)“ fragmentas. Autorės nuotr.
Martin Puryear, „Praryta saulė. Monstracija ir voliuta“, įėjimas į Jungtinių Amerikos Valstijų paviljoną „Laisvė“. 2019 m. Autorės nuotr.
Martin Puryear, „Praryta saulė. Monstracija ir voliuta“, įėjimas į Jungtinių Amerikos Valstijų paviljoną „Laisvė“. 2019 m. Autorės nuotr.
Roman Stańczak, „Skrydis“, Lenkijos paviljonas. 2018 m. Autorės nuotr.
Roman Stańczak, „Skrydis“, Lenkijos paviljonas. 2018 m. Autorės nuotr.
Laure Prouvost, detalė iš Prancūzijos paviljono „Gili jūra mėlyna“. 2019 m. Autorės nuotr.
Laure Prouvost, detalė iš Prancūzijos paviljono „Gili jūra mėlyna“. 2019 m. Autorės nuotr.
Jos de Gruytier ir Harald Thys, Belgijos paviljono „Mondo Cane“ vaizdas. 2019 m. Specialus paminėjimas. Autorės nuotr.
Jos de Gruytier ir Harald Thys, Belgijos paviljono „Mondo Cane“ vaizdas. 2019 m. Specialus paminėjimas. Autorės nuotr.
Bárbara Wagner ir Benjamin de Burca, „Swinguerra“, Brazilijos paviljono detalė. 2019 m. Autorės nuotr.
Bárbara Wagner ir Benjamin de Burca, „Swinguerra“, Brazilijos paviljono detalė. 2019 m. Autorės nuotr.
Augustas Serapinas, „Vygintas, Kirilas & Semionovas“. 2018 m.Autorės nuotr.
Augustas Serapinas, „Vygintas, Kirilas & Semionovas“. 2018 m.Autorės nuotr.
Christian Marclay, „48 karo filmai“. 2019 m. Autorės nuotr.
Christian Marclay, „48 karo filmai“. 2019 m. Autorės nuotr.
Mark Justiniani, „Salų oras“, Filipinų paviljono fragmentas. 2019 m.Autorės nuotr.
Mark Justiniani, „Salų oras“, Filipinų paviljono fragmentas. 2019 m.Autorės nuotr.
Daiga Grantiņa, „Saules Suns“, Latvijos paviljono detalė, kuratoriai Valentinas Klimašauskas ir Inga Lāce. 2019 m.Autorės nuotr.
Daiga Grantiņa, „Saules Suns“, Latvijos paviljono detalė, kuratoriai Valentinas Klimašauskas ir Inga Lāce. 2019 m.Autorės nuotr.
Felicia Abban, John Akomfran, El Anatsui, Ibrahim Mahama, Salasi Awusi Sosu, Lynette Yiadom-Boakye, „Ganos laisvė“, pirmą kartą dalyvaujančios Ghanos paviljono vaizdas. 2019 m. Autorės nuotr.
Felicia Abban, John Akomfran, El Anatsui, Ibrahim Mahama, Salasi Awusi Sosu, Lynette Yiadom-Boakye, „Ganos laisvė“, pirmą kartą dalyvaujančios Ghanos paviljono vaizdas. 2019 m. Autorės nuotr.
Marko Peljhan, „Štai ir vėl... Sistema 317“, Slovėnijos paviljono fragmentas. 2019 m. Autorės nuotr.
Marko Peljhan, „Štai ir vėl... Sistema 317“, Slovėnijos paviljono fragmentas. 2019 m. Autorės nuotr.
Christoph Büchel, „Barca nostra“. 2019 m. Autorės nuotr.
Christoph Büchel, „Barca nostra“. 2019 m. Autorės nuotr.
Voluspa Jarpa, „Pavaldinių portretų galerija“, Čilės paviljono „Pakeisti požiūriai“ fragmentas. 2019 m. Autorės nuotr.
Voluspa Jarpa, „Pavaldinių portretų galerija“, Čilės paviljono „Pakeisti požiūriai“ fragmentas. 2019 m. Autorės nuotr.
Tomás Saraceno, „Aero(s)cena, kai kvėpavimas tampa oru, kai atmosferos tampa judėjimu už post iškastinio kuro erą prieš angliakapitalistinius debesis“. 2019 m. Autorės nuotr.
Tomás Saraceno, „Aero(s)cena, kai kvėpavimas tampa oru, kai atmosferos tampa judėjimu už post iškastinio kuro erą prieš angliakapitalistinius debesis“. 2019 m. Autorės nuotr.
Ryoji Ikeda, „code-verse“. 2018 m. Autorės nuotr.
Ryoji Ikeda, „code-verse“. 2018 m. Autorės nuotr.
Arthur Jafa, „Didysis ratas“. 2019 m. Aukso liūtas geriausiam parodos „Kad jūs gyventumėt įdomiais laikais“ menininkui. Autorės nuotr.
Arthur Jafa, „Didysis ratas“. 2019 m. Aukso liūtas geriausiam parodos „Kad jūs gyventumėt įdomiais laikais“ menininkui. Autorės nuotr.
Liu Wei, „Mikropasaulis“. 2018 m. Autorės nuotr.
Liu Wei, „Mikropasaulis“. 2018 m. Autorės nuotr.
Otobong Nkanga, „Sulygiuotos gyslos“. 2018 m. Specialus paminėjimas. Autorės nuotr.
Otobong Nkanga, „Sulygiuotos gyslos“. 2018 m. Specialus paminėjimas. Autorės nuotr.
Mari Katayama, „Kiautas“, dar vaikystėje netekusi kojų ir gimusi su deformuota ranka menininkė fotografuoja save. 2019 m. Autorės nuotr.
Mari Katayama, „Kiautas“, dar vaikystėje netekusi kojų ir gimusi su deformuota ranka menininkė fotografuoja save. 2019 m. Autorės nuotr.
Sun Yuan ir Peng Yu, „Brangioji“, bizūnu čaižantis krėslas. 2015 m. Autorės nuotr.
Sun Yuan ir Peng Yu, „Brangioji“, bizūnu čaižantis krėslas. 2015 m. Autorės nuotr.
Teresa Margolles, „La Búsqueda“, iš Chuarezo miesto perkelti stendai su dingusių moterų portretais. 2014 m. Specialus paminėjimas. Autorės nuotr.
Teresa Margolles, „La Búsqueda“, iš Chuarezo miesto perkelti stendai su dingusių moterų portretais. 2014 m. Specialus paminėjimas. Autorės nuotr.
Jos de Gruytier ir Harald Thys, „Kvailys“, kurio protelis – kaip aštuonerių metų vaiko. Zoologijos sode jį užhipnotizavo pelėdos akys. Belgijos paviljono „Mondo Cane“ detalė. 2019 m. Specialus paminėjimas. Autorės nuotr.
Jos de Gruytier ir Harald Thys, „Kvailys“, kurio protelis – kaip aštuonerių metų vaiko. Zoologijos sode jį užhipnotizavo pelėdos akys. Belgijos paviljono „Mondo Cane“ detalė. 2019 m. Specialus paminėjimas. Autorės nuotr.
Marco Godinho, „Parašyta vandeniu“, Liuksemburgo paviljono detalė. 2019 m. Autorės nuotr.
Marco Godinho, „Parašyta vandeniu“, Liuksemburgo paviljono detalė. 2019 m. Autorės nuotr.
Christian Bendayán, Otto Michael, Manuel Rodríguez Lira, Segundo Candiňo Rodríguez, „Indios antropófagos. Peteliškių sodas (Miesto) džiunglėse“, Peru paviljono detalė. 2019 m. Autorės nuotr.
Christian Bendayán, Otto Michael, Manuel Rodríguez Lira, Segundo Candiňo Rodríguez, „Indios antropófagos. Peteliškių sodas (Miesto) džiunglėse“, Peru paviljono detalė. 2019 m. Autorės nuotr.
Hito Steyerl, „Tai ir yra ateitis“, detalė. 2019 m. Autorės nuotr.
Hito Steyerl, „Tai ir yra ateitis“, detalė. 2019 m. Autorės nuotr.
Shilpa Gupta, „Nes tavo kalba aš netinku“, garso instaliacija, kurioje deklamuojamos už savo pažiūras kalintų visų laikų ir šalių poetų eilės. 2017–2018 m. Autorės nuotr.
Shilpa Gupta, „Nes tavo kalba aš netinku“, garso instaliacija, kurioje deklamuojamos už savo pažiūras kalintų visų laikų ir šalių poetų eilės. 2017–2018 m. Autorės nuotr.
Cathy Wilkes, Be pavadinimo, Didžiosios Britanijos paviljono detalė. 2019 m. Autorės nuotr.
Cathy Wilkes, Be pavadinimo, Didžiosios Britanijos paviljono detalė. 2019 m. Autorės nuotr.